Šių metų kovo 15-ąją Seime surengta tarptautinė konferencija „Ar kultūra tampa valstybės prioritetu“. Konferencija skirta Kultūros dienos 10-mečiui paminėti. Jai pirmininkavo profesorius, Seimo narys Vytautas Juozapaitis ir daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius.
Konferencijoje perskaityta įdomių pranešimų.
Skelbiame atsiųstą Vydūno draugijos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus pranešimą apie Vydūno palikimą.
XXX
Vacys Bagdonavičius
ĮPAREIGOJANTIS VYDŪNO PALIKIMAS MUMS
Dveji metai skiria mus nuo tos dienos, kai pažymėsime įžymiojo tautos sūnaus Vydūno (Vilhemo Storosto) (1868 – 1953) gimimo 150 metų sukaktį. Visa tai, ką šis skambų literatūrinį vardą pasirinkęs žmogus padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“[1], sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą.
Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Užtektų daugiau kaip trisdešimties grožinių kūrinių, kad galėtume kalbėti apie jo didžiulę reikšmę mūsų literatūros, ypač dramaturgijos, ir teatro raidai – jis buvo ryškiausias XX a. pradžios filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas. Dvylika filosofijos traktatų, keliasdešimt straipsnių, įstabiosios filosofinės indų poemos „Bhagavadgytos“ vertimas reprezentuoja Vydūną kaip vieną iš turiningiausių ir originaliausių mūsų mąstytojų, bandžiusių esmingai spręsti reikšmingiausias žmogaus ir tautos būties problemas.
Keturis dešimtmečius trukusi praktinė dirigento ir režisieriaus veikla su Tilžės lietuvių giedotojų draugija sudaro ištisą epochą dvasiniame XX a. pirmosios pusės Prūsijos lietuvių gyvenime. Gaivinama lietuviška daina, įspūdingi spektakliai lietuvininkams buvo ne tik vieninteliai jų estetinės kultūros puoselėtojai, bet ir patikimiausi būdai stiprinti jų tautinę savigarbą, „garbėn kelti lietuviškumą“, kultūriniam visavertiškumui ir kūrybiniam pajėgumui suvokti. O kur dar daugybė kalbų tautiečiams, periodikos skiltyse išsimėčiusi gausi publicistika ir eseistika, ištisai paties prirašyti „tautos dvasiai kelti“ skirti žurnalai, gimtosios kalbos vadovėliai, į didžiųjų tautų sąmonę apie Lietuvą prabilti besistengią vokiškai parašyti darbai iš savo krašto istorijos.
Žiūrint į šį didžiulį palikimą, būtų galima jį vertinti kaip gražų mūsų kultūros istorijos puslapį. Tačiau, geriau įsiskaičius, tas puslapis dvelkia ne tik praeitimi. Jis tvinkčioja gyvu dabarties pulsu, jis pasirodo besąs labai artimas ir aktualus būtent mums XXI a. pradžios Lietuvos žmonėms, pasimetusiems nemokėjimo pasinaudoti laisve labirintuose, nemaža dalimi jos atsisakantiems, netgi nelabai suvokiantiems, kas ji savo esme yra. Vydūno palikimas mums šviečia kaip taurus žmoniškumas ir tyro dvasingumo žibintas, skleidžiąs gaivinančią gėrio, grožio ir tiesos šviesą.
Savo skleidžiamų idėjų pobūdžiu ir jų pritaikymu Vydūnas artimas didžiajam indų tautos sūnui M. K. Gandžiui.Juos abu suartina veikloje taikytas nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Gandžio sukurtoji neprievartos taktika – satyagraha padėjo Indijai įveikti britų kolonializmą ir pasiekti nepriklausomybę. Vydūno humanistinė filosofija tautai didesne dalimi liko nepanaudotų galimybių šalimi. Tačiau taikus lietuvių tautos kelias į pirmąją nepriklausomybę principine prasme buvo panašus į Indijos kelią bei į vydūniškąjį jo modelį, nors juo buvo eita nesivadovaujant jokiais išankstiniais modeliais. Lietuva tame kelyje buvo pirmesnė už Indiją, o pastarosios dvasinis ir politinis vadovas M. Gandis, įžymaus mūsų antropologo ir keliautojo Antano Poškos liudijimu, pats yra žavėjęsis tolimosios Baltijos šalies taikiu ėjimu laisvėn[2].
Gandžio ir Vydūno filosofijos panašios ne tik tuo, kad jas kaip praktinio veikimo pagrindimus sąlygojo analogiška nacionalinė priespauda, bet ir tuo, kad jos formavosi veikiamos to paties šaltinio – senosios indų filosofijos, kad iš to šaltinio semiamoji išmintis tiek vieno, tiek kito mąstytojo buvo taikoma savo laiko ir savo krašto aktualijoms. O svarbiausios aktualijos ir vienam, ir kitam buvo savų tautų išlikimas ir laisvė, prasminga būtis, misijos žmonijos raidoje turėjimas ir jos įgyvendinimas. Pagrindinis tų aktualijų objektas abiem mąstytojams buvo žmogus. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad nuo jo tvirtybės, tobulumo, vidinės kultūros priklausanti ir tautos uždavinių sprendimo, ir visos žmonijos raidos sėkmė. Politinio pavergimo sąlygomis nepalaužiama žmogaus dvasios galia buvo suprasta kaip pagrindinė tautos gynybinė tvirtovė. Todėl žmogaus esmės ir tobulėjimo problema buvo pamatinė ir Vydūno, ir M. Gandžio filosofijos problema ir praktinio veikimo gairė..
Stebėdamas Mažojoje Lietuvoje vykdytą tautinės asimiliacijos politiką ir jos padarinius bei pasipriešinimą tai politikai Vydūnas priėjo išvados, jog išsaugoti žmoniškumą ir tautiškumą yra vienodai svarbu, jog tarp jų yra būtinas abipusis ryšys ir sąveika Toji išvada vertė jaunąjį Vydūną ieškoti atsakymų, kurgi slypi tos sąveikos bei jos komponentų – žmogaus ir tautos – esmė. Tų ieškojimų keliai, prasidėję nuo krikščioniškojo Šventojo rašto, per kitų pasaulio religijų, tarp jų ir senojo baltų tikėjimo, pažinimą, savo laiko vokiečių filosofijos, o taip pat praėjusių laikų visos Vakarų filosofijos studijas, teosofiją, nuvingiavo iki tolimosios Indijos išminties, iš kurios daugiausia ir pasisemta.
Giliausias ir labiausiai sugestionavusias pažinimo versmes jaunajam Vydūnui atvėrė vedos, upanišados, „Bhagavadgyta“. Iš čia paimama tai, kas sudarys visos Vydūno filosofijos karkasą – būties ir žmogaus bei jo tobulėjimo sampratą. Jos esmė labai trumpai tariant tokia: esanti vieninga dvasinė būtis, kurios dalis tapusi pasauliu, o šis evoliucijos, tobulėjimo keliu vėl turįs grįžti į dvasinę savo pradžią, Vydūno vadinamą Didžiuoju Slėpiniu, Dievu, Absoliutu. Žmoguje telpa visa Visata – ir materijos būsenas išreiškiančios pasaulio sferos, ir grynoji dvasia – Absoliuto arba dieviškumo kibirkštis. Toji kibirkštis ir yra žmoniškumo esmė. Kas tikrai žmoniška, sutampa su dieviškumu, – nuolat pabrėždavo Vydūnas. Žmogus, jo dvasinė esmė yra aukščiausioji evoliucijos pasiektoji pakopa, absoliuto savimonės, arba susivokimo pasaulyje, apraiška.
Kitaip tariant, žmogumi pasaulyje reiškiasi pats Dievas. Tiktai jis, tasai Dievas, jo skaidrioji kibirkštėlė – grynasis dvasingumas, tame pačiame žmoguje veikiančių gamtiškųjų pasaulio galių yra supančiotas, pavergtas.. Nukryžiuotasis krikščionių Kristus ir yra mumyse miręs Dievas, – aiškina Vydūnas. Žmogus turįs tąjį dieviškumą, Kristų, savy ne tik prikelti, ne tik nuolat jį jausti ir jam pasišvęsti, bet ir nepaliaujamai stiprinti, siekti maksimalaus jo išvadavimo iš gamtiškųjų galių, padaryti, kad šios veiktų kaip laisvo dieviškojo žmogaus Aš priemonės. Vydūno praktinė filosofija daugiausia ir kalba kaip žmogui eiti šio išsivadavimo keliu, kaip jam laisvėti, tapti sau žmogumi, savo harmoningos būties, prasmingos raiškos, o kartu – ir tikrosios laimės kūrėju, visos žmonijos bei pasaulio dvasinės evoliucijos veikliuoju dalyviu.
„Gyvenimas yra kelionė tobuluman“[3], – teigė mąstytojas. Toje kelionėje reikia laikytis visatoje veikiančių dėsnių, su jais derinti savąsias pastangas ir elgesį. Kaip tų dėsnių išdava yra atsiradusi ir tauta, kurios paskirtis – padėti žmogui laisvinti jo dvasinį pradą ir sudaryti sąlygas jo kūrybinei raiškai, kartu – tobulėjimui. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių formuojasi ir tautinė kultūra, išsikristalizuoja nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai užsikoduojantys kalboje. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtos kalbos praradimas reiškia ne ką kitą, kaip iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, jo dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su pasauliu bei pačiu savimi. Kai tie ryšiai ima nutrūkti didesnėje tautos dalyje, atsiranda destrukcijų ir tautos bei visos žmonijos kultūros procese.
Tampresni Vydūno ryšiai su Didžiąja Lietuva prasideda įpusėjus pirmajam XX a. dešimtmečiui, t.y. įsibėgėjant jo paties kūrybos skrydžiui. Jau buvo parašytos ir Mažojoje Lietuvoje suvaidintos didžiosios jo dramos – trilogija “Amžina ugnis” bei misterija “Probočių šešėliai”. 1908 m. išleisti “Probočių šešėliai”, tarsi visu dešimtmečiu užbėgdami už akių pačiai tautos politinės laisvės deklaracijai, jau įsakmiai klausė, vardan ko tautai reikia siekti laisvės? Ar atsivėrusioje politinės laisvės angoje tauta įžiūrės taką, vedantį į ten, kur atsiveria dvasios regračio platybė ir gelmė, t.y. jau nebe išviršinė, o tikroji laisvė? Ši misterija buvo tarsi savotiškas “įspėjimas” apie laisvės “grėsmę”. Tada visi bent kiek atkutę tautos vaikai tos laisvės labai norėjo, tik ne visi tikėjo, kad ji ateis. Vydūnas buvo tarp tų, kurie tikėjo. Tačiau jam toji laisvė nebebuvo savaiminė vertybė, todėl jis tokius klausimus ir kėlė, reikalavo susimąstyti, ką vis dėl to reikės daryti, kai ji ims ir ateis.
Nepriklausomybę Vydūnas pasitiko su šviesiausiomis viltimis, kurias paskubėjo išreikšti savo 1918 m. balandžio 10 d. laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui A.Smetonai. Mąstytojas buvo šventai įsitikinęs, kad laisva Lietuva savo ateitį kurs, sudarydama kuo palankiausias sąlygas žmogaus dvasiniam augimui, esmiškojo žmoniškumo sklaidai, kad tasai kūrimas vyks kuo švenčiausiai laikantis pamatinių dorovės principų, nes, kaip rašoma šiame laiške, “visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros”[4]. Vydūnui atrodė, jog Lietuva nebus tuščiažiedis tautų bendrijos augmuo, kad jos egzistencija nebus betikslė, nes “Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui” ir kad tai suvokdama ji pati “pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų”.
Dvasiškai laisvo sau žmogaus ugdymo orientyrą Vydūnas tautai rodė jau “Probočių šešėliuose”, faktiškai vos ne nuo pat pirmųjų kūrybos žingsnių. Išmušus išsipildymo valandai, tautai atkūrus savo valstybę, mąstytojas atidžiai seks, kas toje valstybėje darosi ir kaip laikomasi jo siūlomo orientyro – žmoniškumo. Sunku surasti bent kokį Vydūno pasisakymą kuriuo nors Lietuvos gyvenimo klausimu, kur būtų be šios sąvokos apsieinama. O tų pasisakymų būta daugybė. Didžiąja dalimi jais buvo reaguojama tiek į akį rėžiančius jaunoje valstybėje besidedančius ne visai gerus dalykus, tiek į tuos, kurie kad ir nežymiai prasilenkdavo su aukštos moralės reikalavimais.
Ryškiausias Vydūno su nepriklausoma Lietuva susijusių rūpesčių atspindys – jo paties nereguliariai 1921-1925 m. leistas žurnalas “Darbymetis”, leidėjo apibūdintas kaip ”laikraštis tautos dvasiai tvirtinti”. Lietuvos aktualijoms skirtai Vydūno eseistikai toną užduoda pirmasis žurnalo pirmojo numerio straipsnis “Darbo pavykimas”. Jame išdėstomas požiūris į tai, su kokiu nusiteikimu turi būti atsidedama valstybės kūrimui ir stiprinimui, kokiais motyvais savo veikloje turi vadovautis tie, kurie nori būti veiklūs šio kūrimo proceso dalyviai. Kaip svarbiausi principiniai doroviniai reikalavimai valstybės gyvenime vienaip ar kitaip dalyvaujančiam žmogui iškeliami nuoširdus atsidavimas darbui, pasiaukojimas bendram tautos labui, besąlygiškas teisingumas ir sąžiningumas, nesivaikymas naudos, pelnų ir greitų darbo vaisių, pasirinkimas tokio darbo, kurį tikrai sugebi ir kuris tau skirtas, o ne tokio, kurio griebiamasi dėl aukšto statuso, garbės, didelio atlygio ir pan.
Straipsnio autoriaus įsitikinimu, tokių principų laikantis, darbui garantuojama sėkmė, nes toks darbas prilygsta kūrybai, tampa dieviškos kūrybos dalimi, kadangi jame dalyvauja dieviškosios kūrybos galios. Visus darbus turi lydėti tikras pasišventimas tam, “kas teisu, gražu, gera”. Tų principų nesilaikant, o ypač vadovaujantis savanaudiškumo paskatomis, siekiant greitų pelnų, garbės, veikiant neapgalvotai, karščiuojantis, netrunka išryškėti negatyvūs tokio veikimo padariniai, kenkią tiek tam, kas taip veikia, tiek tautai, kurioje taip veikiama.
Vėlesniuose žurnalo numeriuose apžvelgdamas Lietuvos gyvenimo aktualijas, tame gyvenime Vydūnas matė daug kritikos vertų dalykų. Tačiau tą kritiką reikšdamas, jis niekur nepiktdžiūgavo, nieko neniekino ir nepiešė nevykusios nelaimėlės Lietuvos vaizdo. Lietuva jam atrodė pakankamai sparčiai auganti, stiprėjanti, turinti daug jaunatviškų galių ir reginti pakankamai šviesią savo raidos perspektyvą, kurią mąstytojas siejo su paties likimo – Aukščiausios Apvaizdos – parinkta užduotimi – pasaulio raidoje esmingai prisidėti prie žmoniškumo stiprinimo. Tos Apvaizdos ženklus Vydūnas matė tame, kad ir per juodžiausią priespaudą tauta išliko gyva ir kūrybinga, bei tame, kad pati nepriklausomybė buvo ne iškovota, o tiesiog duota.
“Ir nuolatos turėtume atsiminti, kad ne mes patys ją pasiėmėme, bet kad laisvė mums teko. Iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje ji mums radosi. Laisvė yra lietuvių tautai suteikta. Berods ne žmonių”, – aiškino Vydūnas tame pačiame “Darbymetyje”[5]. Kaip “taurių, kilnių šventų galybių” suteikta dovana, toji laisvė tuo pačiu ir įpareigoja ją kilniems tikslams naudoti. Valstybė tuos tikslus visa savo raiška iš esmės įgyvendinanti. Esą matomi žmoniškumo stiprėjimo požymiai žmonių santykiuose, vis labiau įsigali teisingumas, dora, visur esama daugiau kultūros. Tasai stiprėjimas vyksta nelengvai, nes reikią įveikti daug iš nesenos priespaudos laikų paveldėtų blogybių, kurios apgadinusios kai kurias tautos gerąsias savybes, įdiegė ne visai gerų įpročių ir pan. Tasai paveldas daugelyje gyvenimo sferų uždedąs savo antspaudą, ypač prasikiša politikoje, valdžios institucijų darbe, viešajame gyvenime.
Tai, Vydūno manymu, būtina įveikti. Tačiau tasai įveikimas turįs būti ne žmogų gniuždantis, ne represyvus, o atvirkščiai – vykti kantriai ugdant žmogaus vidinę – sielos- kultūrą, žadinant ir palaikant dvasios laisvės siekimą. Pats Vydūnas tikėjo, kad jo paties raštai ir kalbėjimai tąjį siekimą sugestyviai žadina. Jam kėlė nerimą Lietuvoje besireiškianti žema kritikos kultūra, kuria totaliai viskas niekinama, kuri nesistengia įžvelgti nieko pozityvaus kritikuojamojo objekto veikloje ar elgsenoje. Ypač daug nekantros esama politikų diskusijose, netgi kultūrininkų tarpusavio santykiuose. „Mes virstame tikra kritikų tauta”, – konstatavo Vydūnas, kalbėdamas apie hipertrofuotą polinkį į kritiką (Darbymetis, 1922, Nr.8, p.53).
Tame polinkyje mąstytojas įžvelgė kelias negeras tendencijas: bereikalingo irzlumo, totalaus nepasitenkinimo viskuo eskalavimą, negatyvaus Lietuvos gyvenimo įvaizdžio formavimą bei tautos skaldymą, pakantos ir tolerancijos mažėjimą. Vydūnas neragino užsimerkti prieš blogybes, jas nutylėti, jų nešalinti. Atvirkščiai – jis ragino jas įveikti. Tačiau tai turi vykti be pagiežos, apeliuojant į tų, kurie kritikuojami, žmogiškąjį orumą, savigarbą, vidinę kultūrą. Turi keistis, tobulėti pats žmogus, o ne vykti totalus vienų ne itin tobulų keitimas kitais, vėlgi ne itin tobulais. Be abejo, aukščiausios valdžios uždavinys esąs tąjį žmogaus tobulėjimo procesą skatinti, sudaryti jam kuo palankiausias sąlygas.
Vydūnas buvo įsitikinęs, kad į akį krintančios valstybės gyvenimo blogybės nenulems tautos ateities, kad jos yra su iš netolimos praeities paveldėtu mentalitetu susijusios klaidos, kurios turėtų būti kaip pamokos tiesinant kelią į esmingąją laisvę. Jis pats nenuilstamai aiškino tos esmingosios laisvės prasmę ir svarbą, buvo tautoje bene pats atkakliausias kelio į ją rodytojas. Todėl ir užsimerkti prieš tas blogybes jis negalėjo.
1924 m. balandžio mėn. “Klaipėdos žiniose”, o vėliau ir “Dabymetyje”(1924, Nr.8) Vydūnas paskelbia straipsnį “Mūsų tautos gyvenimo krizis”, kuriame konstatuoja jog, deja, tauta dar nėra vieningai susitelkusi savo tikrajam laisvėjimui – dvasinės kultūros ugdymui, kūrybos galių stiprinimui, žmoniškumo reiškimuisi. Mąstytojui atrodo, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas, būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Valstybės gyvenime daug kur toną duodančios ne žmogiškosios stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.
Vydūnas buvo įsitikinęs, kad ne visai geros Lietuvos gyvenimo apraiškos didele dalimi esančios susijusios su neteisingai suprasta laisve. Toji laisvė įsivaizduota kaip laisvė daryti daug ką nevaržomai, leisti laisvai reikštis bet kokiems polinkiams, norams, silpnybėms ir nejaučiant atsakomybės. Tokią laisvę Vydūnas pavadino “nepriklausomybe paviršiaus dalykuose”. „Bet žvelkime akyliau į tamsiuosius mūsų tautos gyvenimo užkampius! O atverkime plačiau akis ir pačioje tautos aikštėje! Gera džiaugties tuo, kas pas mus yra gera. Bet mes – laisvi, o tai norime užmerkti akis, kad kur sušmėkšota koks bjaurumas. Ir taip nematome, kad tūli tam tik tėra laisvi, jeib galėtų nevaržomai kitiems uždėti pančius.
Kiti vėl gyvena, tarsi nebūtų jų pasielgimui jokio vairo. Kiti vėl savo gyvenime įsigalėti leidžia visam, kas negera, negražu, nedora, neteisu. O viso to tūli nemato. Visa jiems labai gerai, kaip dalykai dabar yra. Jie vien težiūri atgal, į verguvės laiką. Ir vien tesidžiaugia, kad jie nebesą vergais. Ir kartoja, tai jau labai dažnai. – Bet ar jie laisvi iš tikrųjų?“[6] – tokį klausimą kėlė Vydūnas nepriklausomybės penkmečiui pažymėti skirtame straipsnyje. Ar nėra tas klausimas aktualus mums, jau nebe penkeri, o dvidešimt šešeri metai „tebesidžiaugiantiems, kad nebesame vergai“? Ar neverta šiandienos pasaulio vyksmų fone prisiminti ir tokio su anuo klausimu susijusio Vydūno perspėjimo: „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus”[7] (paryškinta mano – VB.).
Vydūno įsitikinimu, tautos laisvė, jos valstybingumas – geriausia sąlyga jos kūrybos galioms skleistis. Pats skleidimasis, t. y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškainereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vienijimuisi, į kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Anot mąstytojo, „tautoms išaugant, aiškiai vienai nuo antros atsiskiriant, rodos, žmonija vis daugiau skaldosi. Bet, gerai įsižiūrėjus į kūrybos takus, aiškėja, kad to nėra. Kaip atskiras žmogus, taip ir tauta yra ir gyvena, kad vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas. Ir tautos turi į tokį sąryšį viena su kita stoti, kad sudarytų žmoniją tokiu būdu, kaip sudaro atskiri žmonės tautą. Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sąklausą“.[8]
Tautos išaugimas ir sustiprėjimas reiškia vienos iš integruotai veikti turinčios žmonijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus visos tos dalys, tuo harmoningesnė bus visos žmonijos būtis ir tolesnė raida. Kūrybos galių neturinti ir kūrybos vaisių nepajėgianti subrandinti tauta esanti pasmerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturėjimą. O turima laisvė nėra tikslas sau. Laisva tauta turi būti aktyvi žmonijos dvasinio laisvėjimo dalyvė. „Į šviesiąją [tautą] mielai linksta kitos tautos,“[9]– teigė mąstytojas. Į savo tautą Vydūnas taip pat žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pačią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultūros procesą. Jis norėjo, kad lietuvių tauta būtų šviesioji, kad į ją, kaip tokią, linktų kitos tautos.
Vydūno paliktoji išmintis ir gyvenimo pavyzdys ragina to norėti ir mus. Ragina, nes akivaizdu, kad sudėtingų problemų ir skaudžių konfliktų apimtam dabarties pasauliui tos šviesos, kaip ir “tikros tautų sąklausos” labai reikia. Mūsų valstybės moralinė ir politinė parama agresijos ištiktoms tautoms ir valstybėms yra aiškus požymis, kad Vydūno idealai mums nesvetimi, kad einame link to , kad taptume šviesiąja tauta, į kurią linktų kitos tautos. Reikia tik ryžtingiau įveikti tas silpnybes, apie kurias visi gerai žinome, reikia kiek labiau būti savimi, būti oria tauta tarp kitų orių tautų. Būtent tam įpareigoja dvasinis Vydūno palikimas. Vykdydami tą įpareigijimą geriausiai pagerbsime jo atminimą bei esmingai įprasminsime artėjančią jo garbing sukaktį. Tą įpareigojimą primena ir šiandien iškeltoji Taikos vėliava.
Pranešimas 206-04-15 LR Seime vykusioje konferencijoje“Ar kultūra tampa valstybės prioritetu?”
Pirmojoje nuotraukoje: filosofas Vilhemas Storosta – Vydūnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: daktaras, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, šio pranešimo autorius.
2016.04.18; 06:33
[1] Vydūnas.Tikrasis Vydūnas.// Naujas žodis, 1928, nr.1, p.4.
[2]Poška A. Mahatma Gandhi apie Lietuvą //Mūsų Vilnius, 1937, nr. 7, p. 121.
[3]Vydūnas. Raštai, t.2 .Vilnius: Mintis, 1991, p. 99.
[4]Vydūno laiškas Lietuvos Tarybai. //Lietuvos aidas, 1918, balandžio 19.
[5]Vydūnas. Raštai, t. 3. Vilnius: Mintis, 1992, p. 258.
[6]Ten pat, p. 260.
[7]Ten pat, p. 257.
[8]Vydūnas. Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1990, p. 356.
[9]Ten pat, p. 527.
