Po eilinių nedemokratinių Baltarusijos rinkimų į parlamentą Lietuvos užsienio reikalų ministras prabilo apie geras Lukašenkos režimo pastangas ir pozityvius poslinkius demokratėjančiame Minske.
Tokiais iš Briuselio nukopijuotais pareiškimais bandoma imituoti kai kurių didžiųjų ES žaidėjų politiką, tikintis, kad rytų kaimynus pavyks perauklėti pataikavimu. Šią politiką galima teisinti geranorišku naivumu, tačiau kartais naivumas tampa pavojingas.
Socialdemokratų Vyriausybė neretai „išreiškia susirūpinimą“ dėl visus branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartus pažeidžiančių Astravo AE statybų šalia Lietuvos sostinės Vilniaus. Tačiau savo veiksmais sistemingai prisideda, kad jos būtų tęsiamos, o po šį rudenį priimtų sprendimų – ir Europos bankų finansuojamos.
Pirmoji žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksėjimo kelią.
Sankcijų atšaukimas Baltarusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pradžioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lietuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansavimo Baltarusijos projektams Lietuvos Finansų s ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers baltarusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.
Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau ekspertai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu daugiamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūriniu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kalbama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Baltarusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.
Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori nesusipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams projektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?
Pabaigai – Rusijos žiniasklaidoje rugsėjo 6 d. buvo pasirodžiusi (ir tą pačią dieną mįslingai išimta) publikacija apie Rusijos Audito rūmų atstovų aptiktus gausius ir esmingus Astravo AE jėgainės statybų reikalavimų pažeidimus. Pasirodo, pačios projekto statybos buvo pradėtos net nepatvirtinus projekto plano. Šiek tiek pastatom, tada šiek tiek paplanuojam, dar pastatom, tada pataisome, ką jau pastatėme ne taip – maždaug tokiu būdu, Lietuvos Vyriausybei džiaugiantis „pozityviais poslinkiais demokratėjančiame Minske“, prie Lietuvos sienų auga naujas Černobylis.
2016.09.29; 12.01
