Petro Stankero knygoje “Lietuvių policijos batalionai. 1941-1945 metai” (Литовские полицейские батальоны 1941-1945 гг”, “Издательский дом “Вече”, 2009), neskaitant žydų temos (“Žydų policija Lietuvos teritorijoje”), apie kurią mūsų tinklapyje rašyta (“Ir žydai šaudė žydus”), trumpai paliečiama ir kita Lietuvoje labai nepageidaujama tema – “Lenkų problemos Lietuvos žemėje”. Atrodo, netrukus bus neviešai draudžiama rašyti ir rusiškomis temomis, tokiomis, kaip Hitlerio ir Stalino suokalbis 1939-aisiais, 1940-ųjų Lietuvos okupacija, prieškario ir pokario trėmimai ir pan. Kad neerzintumėm Medvedevo ir Putino, kad rusai pirktų mūsų pieną, kad įsileistų vežėjus, kad, pagaliau, neįsiveržtų į Lietuvos teritoriją, kaip tai padarė Gruzijoje. Juk jeigu taip atsitiktų, Europos Sąjungos ekspertai apkaltintų Lietuvą, ne Rusiją, kaip apkaltino Gruziją: abi pusės, matote, kaltos. Ir Kęstutis Girnius tokiai išvadai pritartų, nes Gruzijos atžvilgiu jis neabejoja: ES ataskaita – smūgis Gruzijai. Ne ES jis kaltina, o Gruziją. Man atrodo, geriau būtų sakyti: ES ataskaita – pataikavimas Rusijai. Bet K. Girnius – stipresniųjų pusėje. Gal ne be reikalo pas jį buvo užėję P.Malakausko berniukai?
Tačiau aš ne apie tai. Greičiausiai ateityje taip atsitiks, kad Lietuvoje Gruziją, ne Rusiją, kaltins ne tik kai kurie politologai, bet ir valstybės vadovai. Artėja metas, kai pataikausime dar ir Rusijai. Žydams ir lenkams jau pataikaujame. Ypač pastariesiems. Lietuvių pozicijos Lietuvoje, lenkų gyvenamuosiuose, lenkų valdomuosiuose rajonuose, nuolat silpnėja, vis labiau jie jaučiasi antrarūšiai piliečiai, skriaudžiami dėl lietuviškos kilmės. Niekur pasaulyje taip nėra. Niekur lenkai nesišakoja taip, kaip Lietuvoje: nei Rusijoje, nei Baltarusijoje, niekur kitur. Neseniai Lietuvoje siautėjo tūlas Tomaševskis, vos prezidentu netapo. Dabar jis bando Lietuvą pastatyti į vietą iš Briuselio. Atrodo, jam neblogai sekasi. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau pažadėjo tenkinti lenkų užgaidas dėl pavardžių rašymo.
Taigi, esant Lietuvai tokioj nepalankioj situacijoj, grįžtu prie minėtoje P.Stankero knygoje paliestos temos. Nepageidaujamos, beveik draudžiamos, lietuviams labai skaudžios. Ne veltui juk P.Stankeras savo knygą išleido rusiškai Maskvoje. Kas galima Jupiteriui, to negalima Jaučiui. Kol dar nėra kategoriško draudimo neliesti praeities skaudžių lietuvių ir lenkų santykių, ta proga bandau pasinaudoti.
Atgimimo laikais apie Armiją Krajovą (AK) daug teko skaityti. Tada pirmą kartą sužinojau apie šios karinės organizacijos nusikaltimus lietuvių tautai. Dainuojančiosios revoliucijos laikais Lietuvos lenkai puoselėjo viltis atsiskirt nuo Lietuvos, įkurti autonomiją (iš esmės tos viltys gyvos ir šiandien), o sąjūdininkai stengėsi atskleisti Sovietų Sąjungos laikais nutylėtas lenkų skriaudas lietuviams, gyvenusiems okupuotose Lietuvos žemėse, Vilniaus krašte. Vyresnėms kartoms Armijos Krajovos veikla karo metais Lietuvoje gerai žinoma, o jaunimui – vargu. Todėl, manau, tikslinga ją priminti, pasiremiant P.Stankero knygos “Lietuvių policijos batalionai. 1941-1945 metai” skyriaus “Lenkų problemos Lietuvos žemėje” tekstu.
Vokiečių okupacija sustiprino nacionalinius ir socialinius prieštaravimus, – pasakoja knygos autorius. – Eilinis žmogus neturėjo galimybės likti neutralus, reikėjo palaikyti arba vokiečių, arba sovietų, arba lenkų, arba lietuvių pusę, nors ir tai negarantavo galimybės išlikti. 1942-1944 m., kaip rašo P.Stankeras, Rytų Lietuvoje aktyviai veikė šovinistiškai nusiteikęs lenkų pogrindis – vadinamoji Armija Krajova, kuriai priklausė apie 400 000 žmonių. Jie siekė, kad “šis kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos ir prijungtas prie Lenkijos, stengėsi realizuoti lenkų emigracinės vyriausybės Londone planą atkurti “pilsuckinę” Lenkiją “nuo jūros iki jūros”… Reikia pažymėti, kad dabar Lenkijoje istorinė literatūra apie AK veiklą Lietuvos teritorijoje yra nepaprastai tendencinga”.
Norėčiau pabrėžti tris žodžius: “dabar” ir “nepaprastai tendencinga”. Dabar, kai Lenkija oficialiai yra Lietuvai draugiška valstybė, tai ne Rusija. O mes – užmerkę akis, pas mus – “susitaikymas”, mirtina tyla. Kas buvo – buvo, pamirškime, leiskime statyti Lietuvoje AK paminklus, leiskime garbinti Pilsudskį, teisinkime jo grobuonišką politiką, juk “lietuvis”, tik Lietuvos be Lenkijos neįsivaizdavęs…. Kala ir kala mums Alfredas Bumblauskas, visaip vartydamas istorijos faktus: kas galėjo būti, jeigu būtų buvę…
Kaip rašo P.Stankeras, šovinistinėmis nuotaikomis pasižymėjo reakcingieji lenkų nacionalistai, “kurie Vilniuje labai aktyviai veikė kai kuriose vokiečių įstaigose ir kai kuriose Vilniaus apskrities vietovėse įkūrė “savivaldos organus”. Nors Vilniaus sritis tapo Lietuvos dalimi, vokiečiai Vilniuje rėmėsi ne lietuviais, o lenkais. Štai 1941 m. rugpjūčio 8 d. lenkų nacionalistai, Druskininkuose užgrobę valdžią, nuplėšė lietuviškus gatvių pavadinimus ir iškabino plakatus – “Šalin chamus lietuvius”. “Buvo paviešintas burmistro pasirašytas skelbimas, kad už vieno vokiečio arba lenko nužudymą bus sušaudyta dešimt lietuvių”.
Iki šiol Lietuvos lenkai niekaip negali susitaikyti, kad Lietuvoje būtų lietuviški gatvių pavadinimai. Patys aukščiausi Lenkijos pareigūnai nuolat bombarduoja mūsų prezidentus, premjerus, Seimo narius: kodėl skriaudžiate mūsų tautiečius? Šiandien reikalavimai net didesni nei karo metais, kai už vieną lenką buvo sušaudoma dešimt lietuvių, šiandien jiems jau reikia ir lenkiškų pavardžių rašybos. Netrukus Konstitucinis Teismas išaiškins, kad galima atsižvelgti į lenkų mažumos reikalavimus, ir atriš Prezidentei rankas. Dabar lenkai lietuvių nešaudo, dabar žymiai subtiliau siekia (ir pasieks) savo tikslų.
Bet grįžkime į Armijos Krajovos siautėjimo laikus. Štai ką rašo P.Stankeras: “Vokiečių administracija rėmė ir gerai apginklavo lenkų partizanus, kurie siautėjo Švenčionių apskrityje, lietuviškose istorinėse teritorijose ir žudė lietuvius, puldinėjo lietuvių policiją. Daug lietuvių policininkų žuvo nuo lenkų partizanų rankų. Jie žvėriškai elgėsi ne tik Vilniaus krašte, bet ir pačiame Vilniuje. Lenkai dažnai ateidavo į Vilnių ir be jokių priežasčių nušaudavo vieną arba kelis policininkus”. Autorius konkretus, pateikia nužudytųjų lietuvių pavardes. Vokiečiai buvo suinteresuoti tokiais lenkų veiksmais, nesiėmė jokių priemonių: riekitės, žudykite vieni kitus, toks ir yra mūsų tikslas.
“Turgeliuose lenkai suėmė pradinės mokyklos mokytoją, – rašoma knygoje, – išdūrė jai akis, nupjovė liežuvį ir, mirtinai nukankintą, užkasė po egle. Molėtuose jie sušaudė 14 lietuvių, o prie Nemenčinės susidūrė su lietuvių policijos būriu. Mūšio metu žuvo 60 lietuvių, o paimtus į nelaisvę išrengė nuogai ir paleido. Turgelių valsčiaus Mikoliškių kaime po susidūrimo su AK partizanais (200 kovotojų) žuvo 19 lietuvių policininkų ir 7 vokiečių žandarai. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip lietuviai nukentėjo nuo AK kovotojų. Kai lenkų kariai patekdavo į lietuvių policijos arba savigynos būrių rankas, lenkus globojantis Vilniaus apskrities komisaras SS oberšurmbamfiureris H.Vulfas (H.Vulff) įsakydavo nedelsiant juos paleisti. Visiems lietuvių policininkams buvo gerai žinomas griežtas Vilniaus apskrities komisaro įsakymas neliesti lenkų partizanų”.
Skyriuje “Lenkų problemos Lietuvos žemėje” P.Stankeras pateikia pavyzdžių, bylojančių apie vokiečių provokacijas, kurių tikslas – kiršinti lietuvius ir lenkus, savo prielankumą teikiant pastariesiems. Todėl “Vilniuje lenkų kilmės asmenys nesivaržydami demonstravo savo panieką lietuviams ir net kibdavo prie savigynos būrių karininkų ir eilinių policininkų, pavyzdžiui, stovinčių eilėje prie kinoteatro bilietų kasos”.
Ir lenkų, ir lietuvių tikslai, siekiai buvo skirtingi, neretai priešingi. Vieni daugiau šliejosi prie vokiečių, kiti naudos tikėjosi iš sovietų, bet ir vienų, ir kitų pastangos buvo bergždžios. Lietuviai Lietuvos nepriklausomybės nepasiekė, o “bolševikai dar kartą “atsidėkojo” lenkams už bendradarbiavimą (buvo susitarimas, kad Vilniaus krašte AK daliniai bus papildomai apginkluoti ir drauge su Raudonąja armija eis į Varšuvą ir Berlyną): po Vilniaus užgrobimo generolas I.Černiachovskis nuginklavo Ak, o jos vadą Aleksandrą Kržižanovskį areštavo ir išvežė į Maskvą. Paskui A.Kržižanovskis buvo perduotas vadinamosios “liaudies” Lenkijos vyriausybei ir mirė kalėjime 1951 m. Laimėjusi karą Sovietų Sąjunga dar kartą aneksavo Lietuvą, o Lenkijoje įvedė komunistinį režimą, pavertusi ją šalimi satelite”.
Prabėgo daug dešimtmečių, tačiau Lietuvos lenkų, Lenkijos lenkų priešiškumas Lietuvai, lietuviams liko. Jis ne toks akivaizdus, kaip tada, ačiū Dievui, nekruvinas, bet vis tiek pavojingas. Tas priešiškumas kartais gudriai slepiamas, o kai kada net nesivarginama jį maskuoti. Ir lenkiškos pavardės, ir lenkiški gatvių pavadinimai – ne smulkmena, kaip kai kas net Lietuvoje mus bando įtikinti. Ir “lenko korta”, ir “kortuotojai”, tokie, kaip tūlas Tomaševskis, ne smulkmena”. O mokyklos, o kunigų antilietuviška įtaka! Apie lenkų valdomuose rajonuose skriaudas lietuviškoms mokykloms rašoma, kalbama, bet Lietuvos valdžia tarsi suparalyžiuota – niekaip nereaguoja. Skaičiau internete, kad visame pasaulyje veikia 75 lenkiškos mokyklos, ir visos jos išlaikomos Lenkijos lėšomis. Lietuvoje yra 100 lenkiškų mokyklų, ir visos jos išlaikomos Lietuvos lėšomis.
Tokia realybė šiandien. Skaitant P.Stankero knygą apie anuos kruvinus laikus, šių dienų realybė man bylote byloja, kad susitaikymas dar neįvyko, jis labai vienpusiškas.
Vytauto Visocko nuotraukoje – Petro Stankero knygos „Lietuvių policijos batalionai 1941 – 1945” viršelis.
2009.10.07