Nedarbas jau palietė kas šeštą darbingą pilietį ir toliau sparčiai auga, šalies ekonomika smuko penktadaliu, o iždo įplaukos – net trečdaliu. Metas pripažinti – rinkos marinimo, panikos kurstymo ir besaikio mokesčių didinimo politika patyrė akivaizdų fiasko.
Šiais finansinių sunkumų metais nei viena rimtesnė valstybė nedidino mokesčių ir nemažino algų bei pensijų, nes tai prieštarauja ekonomikos palaikymo logikai. Ekonomikos skatinimą pasirinkusios ES valstybės visos išvengė reikšmingesnio nuosmūkio ar net kopia į viršų. Elgdamiesi priešingai – mažindami rinkos finansavimą ir beatodairiškai keldami mokesčius – Lietuvos valdantieji šalį katastrofiškai ridena žemyn.
Kaip ir tikėtasi, nusižengdama rinkos dėsniams Vyriausybė nieko nesutaupė, o tik prarado 5 mlrd. litų biudžeto įplaukų, kurių dabar ir trūksta pensijoms, mokytojų ir kitų biudžetininkų algoms bei pašalpoms mokėti. Žinoma, sunkmečiu būtina mažinti valdymo išlaidas, atsisakant mažiau reikalingų programų ar valdininkų. Tačiau pristigus administracinių gebėjimų, sugriuvo net šis biurokratijos apkarpymo planas.
Iš nevykusios politikos duobės netrukus trauksis ir vienintelė mūsų „paguoda“ Latvija, nes jos rinką neišvengiamai išjudins Tarptautinio Valiutos Fondo ir Europos Sąjungos bendras 25 mlrd. litų paramos paketas, kurio Letuvos politikai absurdiškai kratosi. Po to, kai TVF nuleido Latvijai biudžeto deficito limito kartelę net iki 13 procentų, subliuško nepagrįsti gąsdinimai, kad tarptautiniai donorai esą keltų mums neįveikiamus makroekonominius reikalavimus…
Vyriausybės vadovas nesėkmingai įrodinėja, jog būtina didinti ir didinti PVM, pelno, akcizų, „Sodros“ ir kitus mokesčius, vėl ir vėl keisti pagrindinį finansinį įstatymą – biudžetą. Metų pradžioje buvo gąsdinama, jog kitaip šiais metais valstybės ižde atsiras 4 mlrd. litų skylė. Tačiau po kiekvienos mokesčių ir biudžeto korekcijos pasikartodavo neigiamas rezultatas – iždo įplaukos būdavo nusmukdomos keleriopai daugiau, nei sumanytosios taupymo programos, dar sparčiau naikinamos darbo vietos. Po pakartotinų mokesčių didinimo ir biudžeto karpymo vajų centrinės valdžios deficitas tik didėjo ir jau siekia 6 mlrd. litų. Kaip pati Vyriausybė planuoja, iki metų pabaigos iždo skylė išaugs iki 9 mlrd. litų. Skaudūs netinkamos veiklos faktai pagaliau turėtų supurtyti valdančiuosius. Vyriausybė būtų atnešusi šaliai mažiau žalos, jei ji būtų visai nelietusi biudžeto ir mokesčių sistemos, nes geriau turėti 4, o ne 9 mlrd. litų lėšų trūkumą.
Jokio šalies finansinio pagerėjimo nederėtų tikėtis, nuo rugsėjo antrą kartą per metus padidinus PVM arba sukėlus „Sodros“ mokesčius. Vertėtų pažvelgti į pelno mokesčių surinkimo statistiką. Pakėlus pelno mokesčius ir sudvigubinus didvidendų apmokestinimą, per pirmąjį pusmetį šios iždo įplaukos krito beveik 40 procentų. Darbo vietoms palaikyti reikalingas kapitalas jau traukiasi iš Lietuvos.
Jei šalies Vyriausybė nebūtų susigundžiusi primityviu mokesčių tarifų didinimo ir biudžetinio finansavimo mažinimo planu, o sekusi kitų ES valstybių patikrintu verslo kreditavimo, eksporto ir vidaus vartojimo skatinimo keliu, dabartinė Lietuvos ūkio būklė būtų nepalyginamai geresnė ir panašėtų į Lenkijos ar Čekijos padėtį. Jei Vyriausybė nebūtų sužlugdžiusi vidaus rinkos ir verslo kreditavimo, nedarbas siektų ne 15 – 20, bet 7 – 8 procentus, valstybės iždo įplaukos būtų kritusios ne trečdaliu, bet keleta procentų.
Be to, didžiulę ilgalaikę žalą valastybės biudžetui ir darbo vietoms atneš populistiškai pradėta kapitalo stumimo iš šalies politika, taip pat socialistinės atlyginimų lygiavios brukimas, kuris pakerta darbo motyvaciją.
Kaip ir kitose mažesnėse Vidurio Europos valstybėse, pasaulinė finansų krizė Lietuvai turėjo „kainuoti“ tik keletą (o ne 20 ! ) procentų BVP, o kitais metais vėl galėtume jausti ekonomikos augimą, jei mūsų politinė valdžia būtų sekusi kitų valstybių pavyzdžiu ir skatinusi, o ne slopinusi ekonomiką. Deja, Vyriausybė per šiuos metus taip ir nepajėgė pradėti jokios rimtesnės rinkos palaikymo programos. Nepajudės net iš ES lėšų finansuojama Būsto renovavimo programa, kurios abejotinos taisyklės savotiškai garantuoja paramos pinigų nepaėmimą iš bankų. Be to, priešingai nei kitos valstybės, kurios sėkmingai gaivina statybų verslą ir nekilnojamojo turto rinką, Lietuvos valdantieji įsigudrino nutraukti net Būsto rėmimo programą.
Mūsų Vyriausybė neturi realaus veiksmų plano, jos lyderiai net nesvarsto galimų rinkos gaivinimo priemonių, nors mato, kaip su finansų krize sėkmingai kovoja ES valstybės.
Vyriausybės vadovas kratosi ekonominio ir administracinio vadovavimo pareigų, nebando burti krizės įveikimo štabo ar bent profesionalesnę patarėjų komandos. Panašu, jog pasirengimo vadovauti ekonominei politikai stoka tampa pagrindine priežastimi, kodėl Vyriausybė iki šiol vengia įprastų ekonomikos skatinimo programų.
Gal būt populistiniu pajamų atiminėjimu iš daugiau uždirbančiųjų, verslo puldinėjimu ar kitomis priešų kūrimo akcijomis dar kurį laiką pavyks atitraukti piliečių dėmesį nuo griūvančios ekonomikos. Bet netrukus fiziškai pritrūks lėšų pensijoms ir algoms, tad skaudžias pasekmes pajus dauguma žmonių, kurių „viešaisiais ryšiais“ nepamaitinsi.
Raginčiau valdančiuosius nedelsiant pradėti vidaus vartojimo ir eksporto skatinimo, verslo paskolų garantinio rėmimo programas, kurios po keletos mėnesių pagausintų biudžeto įplaukas ir leistų grįžti prie mažesnių mokesčių ir legalesnio verslo. Laikinai padidėjusiam iždo trūkumui padengti, nekilnojamojo turto rinkos ir kreditavimo sistemos atstatymui vertėtų tučtuojau teikti TVF ir ES prašymą dėl tarptautinių donorų kredito linijos, kol mums priklausanti paramos dalis dar neišdalinta kitiems.
Bent jau konservatorių Vyriausybėms nederėtų algų, pensijų ir pašalpų mažinimą pateikti, kaip politikos didvyriškumo, taupumo ar kitų nuopelnų tautai įrodymą, nes tokie piliečių pajamų karpymai atspindi tik nesėkmingą politiką.Vyriausybė – tai ne prognozių departamentas ar biudžeto išlaidų mažinimo buhalterija. Kaip ir kitose rinkos ekonomikos kraštuose, jai pirmiausia tenka atsakomybė už ekonomikos ir nedarbo lygį, taip pat iždo įplaukas.
Valdančiajai koalicijai metas keisti arba politiką, arba nepajėgiančią dirbti Vyriausybę.
Nuotraukoje: komentaro autorius – buvęs premjeras Gediminas Vagnorius.
2009.10.20
