Nesu iš tų patikliųjų, kurie rimtai vertintų oficialius sveikinimus oficialių švenčių proga. Jiems neretai trūksta nuoširdumo. Valstybių vadovai vieni kitiems šypsosi dažnai to nė kiek nenorėdami.
Tačiau pabrėžtinai ankstyvas ir palankių žodžių kupinas naujojo JAV prezidento laiškas, sveikinant mus Vasario 16-osios proga, nuteikė viltingai. Naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pareiškimas, kad „Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – įsimintinas. Taip pat daug žadantis JAV Prezidento kvietimas „ateityje dirbti kartu siekiant bendrų tikslų“.
Gal vis tik prieštaringas, ne visiems patrauklus, išsišokti mėgstantis Donaldas Trampas (Donald Trump) neparduos mūsų Rusijai už, sakykim, prekybines nuolaidas arba bendrą kovą su terorizmu? Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas (ir ne tik jis), žurnale „The Economist“ paskelbtame straipsnyje „Velnioniškas perdavimas“ tvirtina, jog „nebūtinai viskas turi būti blogai“. Suprask – D.Trampas gali išlaikyti „budriai priešiškus JAV santykius su Rusija“.
O štai „Atlaso tinklas“ (JAV) prezidentas Alejandro A.Chafuenas, duodamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkui Simui Čelutkai interviu „Geroji D.Trumpo pusė“, sako, kad „D.Trumpas neturėtų valdyti kaip beprotis ar populistas, visiškai ignoruojantis ekspertų balsą“.
„Atlaso tinklo“ prezidentas taip pat pabrėžė, kad „valstybės vadovą supantys asmenys, tarp jų ir paskirtasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis T.Flynnas, nėra kokie nors Rusijos prezidento Vladimiro Putino pakalikai“.
Įsimintinas ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, TS-LKD partijos vadovo posto siekiančio Žygimanto Pavilionio komentaras Facebooko erdvėje, vos tik Lietuvos Prezidentūra išplatino oficialiojo Vašingtono sveikinimus Vasario 16-osios proga. Į tokias pastabas tikrai verta įsiklausyti: užuot puolę kritikuoti D.Trumpą pirmiausia ieškokime galimybių susidraugauti, perduodant Baltijos šalių nerimą ir lūkesčius.
Vis dėlto iš Vašingtono atkeliavęs proginis pasveikinimas tegul netampa pretekstu atsipalaiduoti. Nesumanykime mažinti išlaidų karinėms reikmėms. Juolab kad šių metų rugsėjo mėnesį Rusija šalia Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų rengia vienas didžiausių per pastaruosius metus puolamojo pobūdžio karines pratybas ZAPAD – 2017. Karinių manevrų metu bus imituojamos karinės atakos Vakarų kryptimi. Kariniai ekspertai iš NATO aljanso perspėja dėl realaus pavojaus – tokios pratybos gali baigtis netikėtu įsiveržimu į Baltijos šalis.
Kokios nuotaikos klostosi Lietuvoje? LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis dar sykį nuvylė, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nusiųstose deklaracijose nenurodė Ispanijoje įsigyto nekilnojamojo turto. Politiko bandymai teisintis „tiesiog pamiršus“ bei noras neva „nuoširdžiai atsiprašyti“ rinkėjų, – neįtikinami. Juk paskola saulėtoje Ispanijoje nekilnojamam turtui įsigyti – ne menkutis sandoris, kurį milijonierius galėtų tiesiog užmiršti.
Tačiau karčios tiesos esama ir R.Karbauskio išplatintame oficialiame pareiškime „Paliesti milžiniški interesai. Nesustabdysite permainų, nežiūrint visų išbandymų tai padaryti“. Kodėl R.Karbauskis taip atkakliai koneveikiamas? Juk man, eiliniam rinkėjui, ne tiek svarbu, tyčia ar netyčia politikas pamiršo deklaruoti Ispanijoje įsigytą turtą, kieno nuomojamu automobiliu važinėja jo partijos nariai. Daugiau tvarkos ir sąžiningumo ištroškusiam lietuviui svarbausia, ar, į valdžią atėjus R.Karbauskio komandai, tikrai sustiprės alkoholio kontrolė, bus pažaboti farmacijos sektoriaus „banginių“ apetitai bei mažės korumpuotų valstybės biurokratų ir daug kitų gyvybiškai svarbių dalykų.
Jeigu mūsų krašto apsauga bei kalėjimų departamentai pirks mažiau vadinamųjų „auksinių šaukštų“, jei konkursus pelningiems statybų darbams laimės ne tik valdžioje esančiųjų giminės, pažįstami ir vaikai (paskutinysis nutikimas Vilkaviškyje), jei Lietuvoje daugės nuoširdaus susirūpinimo, kaip išsaugoti lietuviškumą, mažės karingojo liberalizmo ir tolerancijos per prievartą, kada mus atkakliai verčia pritarti net abejotinoms europietiškoms nuostatoms, kurioms sveikas protas liepia nepritarti, – tada galėsime LVŽS vadovybei dėkoti už nuoširdų triūsą. O kol kas dėkoti nėra už ką, nors šimtadienis, kada nemandagu piktai kritikuoti naujuosius, – praėjo. Kiek jau kartų Lietuva nusivylė paskubėjusi girti naujuosius pranašus! Esama didelio pavojaus, kad R.Karbauskis pakartos graudžiai liūdnas Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko istorijas.
Lietuvai nereikia nei užmaršių, nei nenuoširdžių lyderių. Pirma parodykite, ką sugebate, ir tik po to iš žiniasklaidos reikalaukite pakantumo ar net pagyrimų. Lietuvai verkiant būtini bent keli reikšmingi ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai, kurie įpūstų vilties net didžiausiems pesimistams, nebenorintiems nei didžiuotis lietuviška kilme, nei pasilikti Lietuvoje („Baltijos tyrimų“ apklausos sako, kad nusivylusiųjų daugėja).
Bet Lietuvai nereikia ir kosmopolitiškų, lietuvybei abejingų eurobiurokratų. Ar skaitėte paskutinį žurnalisto Vladimiro Laučiaus tekstą „Vėl tik Landsbergis“ (delfi.lt), kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis nevadinamas nei konservatoriumi, nei krikdemu, nei liberalu, o tik politinių pažiūrų neturinčiu arba jas slepiančiu eurobiurokratu? Jei Vl.Laučiaus prognozės tikros, būtų skaudu ir liūdna. Partija, kurią laikėme kaip patikimą atsvarą Rusijos įtakoms bei agresyviems liberalams, atkakliai brukantiems savo tiesas be tolerancijos kitai nuomonei, – apsimetėlė, be stuburo, be tvirtų įsitikinimų?!
Kol kas gaji nuomonė, kad G.Landsbergis yra daugiau liberalas, todėl tie, kurie linkę būti tikrais konservatyviais dešiniaisiais, turėtų rinktis krikščioniškojo sparno remiamą Ž.Pavilionį, beje, 2019-aisiais sieksiantį (žurnalas „IQ“) Lietuvos prezidento posto. Bet šių eilučių autoriui teko sykį girdėti, ką Ž.Pavilionis kalbėjo Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, todėl jo nuoširdumu rūpinantis lietuvių tautos likimu šiek tiek abejoju.
Žinoma, Lietuvai nereikalingos ir valdančiųjų kalbos, kad Rusijoje yra sektinų dvasingų pavyzdžių. Kas be ko, kaip sakoma, pasitaiko išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Su pažangiais rusais mes bendraujame, juos remiame, jiems padedame, bet tai nereiškia, kad atėjo laikas Seime priimti Rusijos ambasadorių arba iš tos šalies mokytis, kaip reikėtų auklėti vaikus, gerbti kaimynines tautas ar krikščioniškai gyventi. Jei Maskvoje ir Sankt Peterburge būtų surengti šimtatūkstantiniai mitingai, kurių dalyviai reikalautų visoms Kremliaus kontroliuojamoms karinėms pajėgoms trauktis iš Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, jei Vakaruose gyvenantys rusai rengtų bent jau piketus prie Rusijos ambasadų Vilniuje, Paryžiuje ar Berlyne, reikalaudami prezidentą Vladimirą Putiną liautis puldinėjus taikias kaimynines šalis, tada būtų kita kalba.
Dabar tokių mitingų nėra. Nėra ne vien dėl to, kad V.Putinas šalyje įvedė griežtą diktatūrą bei cenzūrą. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis. Tiesiog Rusija nenori grąžinti tai, ką ji per pastaruosius kelis šimtus metų nesąžiningai užgrobė. Ir tikrai ne mes, Vakarai, kalti, kad Rusija nepripažįsta savo klaidų. Todėl nuoširdžiai nesuprantu, kaip kai kuriems lietuviams apsiverčia liežuvis kritikuoti „supuvusius Vakarus“ priešpastatant „Rusijos dvasingumą“? Taip, Vakarai kritikuotini, nes ten nepaisoma tautų senbuvių interesų, per daug keliaklupsčiaujama globalizmo ir liberalizmo dievui, tačiau agresyvioji, grobuoniškoji Rusija mums taip pat ne pavyzdys.
Informacijos šaltinis – www.draugas.org (JAV leidžiamas lietuvių laikraštis).
2017.02.14; 05:53
