„Sudzievuliu“. Labai gražus dzūkiškas atsisveikinimas ir prasmingas pernai išleistos rašytojo Romo Sadausko knygos pavadinimas. Autorius šią trupmenų poemą mano sūnui Gintarui padovanojo praėjusią žiemą. Perskaičiau su didžiausiu malonumu, juk ir aš save laikau dzūku, gimiau ir augau Dzūkijos soscinėje Alytuje, nors ne visus šios poringės žodžius žinau arba žinojau, pavyzdžiui, kad trupmena – tai trupinys arba gurinys. Gurinys alytiškiams žinomas, dar ir dabar kartais vartojamas.
Valentinas Sventicas net knygą šiuo žodžiu pavadino. O štai Romas Sadauskas šimtus jau retokai vartojamų žodžių iš užmaršties prikėlė. Kaip rašo dr. D.Žilienė, nieko panašaus mūsų grožinėje raštijoje nepatirta. Pridursime, kad ir nebus, nes jaunesnių kartų kūrėjai negrįžtamai išėjo ir iš tos tikrovės, ir iš tėvų prigimtinės tarmės. „O gal dar ne vėlu?“, – klausia trupmenų poemos autorius. Nes „sykiu su tarme, tąja įsčių byla, prapuola mūsų tapatybė, dzūkais liekame tik iš dalies, kaip ano krašto gyventojai“.
Trupmenų poema – graži dovana devintiesiems Tarmių ir šnektų atlaidams, birželio pabaigoje vyksiantiems Demeniškiuose, rašytojo Romo Sadausko sodyboje. Septintuosiuose ir aštuntuosiuose teko dalyvauti. Ir pernai, ir užpernai sodybos šeimininkas yra sakęs: susirinkom paskutinį kartą. Džiugu, kad šie jo žodžiai vis netampa kūnu. Žinoma, viskam yra pradžia ir pabaiga, ir šie atlaidai kada nors liks tik šviesus prisiminimas, tik nuotraukos bylos, kad kadų kadės, kadų kadai čia buvo bandoma kalbėti motinos kalba, o ne kaip televizorius moko.
Du šimtai šešiasdešimt aštuoni guriniai, paberti ant mano rašomojo stalo. Įvairūs kaip gyvenimas, ir saldūs, ir kartūs, didesni ir mažesni… Ką su jais daryti? Ragauti. Tėvas nuo grindų pakėlė nukritusį gurinį ir suvalgė, o čia – ant stalo. Švarūs, švieži, skanūs.
Nesu literatūros kritikas, o noriu paminėti Romo Sadausko kūrinį, kupiną meilės gimtinei, gimtajam žodžiui, išmintingą, įžvalgų, šiek tiek liūdną, kaip tas pakelės smūtkelis, nes lietuviai labai nutolo ir vis tolsta nuo savo šaknų, lekia, skuba, patys nežinodami kur. Viename gurinyje autorius sako, kad greičiau išsprogs ir sulapos kampe pastatyta lazda nei kas nors susidomės šitomis jo trupmenomis. Na, geros knygos ne visada graibstomos ir skaitomos. Kas nors turėtų pasirūpinti, kad „tokia tarmės maldaknygė rastų vietą visose šio krašto bibliotekose, mokyklose, kiekvieno dzūko namuose“ (dr. D.Žilienė). Kiekvieno dzūko tik todėl, kad parašyta tarmiškai, pavyzdžiui, žemaičiams ji turbūt sunkiau paskaitoma, nes ir aš, šioks toks dzūkas, kai kurių žodžių prasmę tik numanau. Bet šios maldos juk aktualios visai nykstančiai, anglėjančiai, kosmopolitėjančiai Lietuvai, ne vien dzūkams.
Autorius kalba kaimo žmogaus, gyvenusio jo jaunystės laikais „tarmės vidurio“ kalba, viską mato to žmogaus akimis, jaučia to žmogaus širdimi. Ir tai, mano galva, vertingiausia. Apie gamtą, apie meilę, apie senatvę ir mirtį įmantriai, pretenzingai prirašyta tiek ir tiek, o šitaip – glaustai, vienu kitu žodžiu, dzūkiškai – moka tik Romas Sadauskas. Kaip jis tai padaro – vienas Dievas težino.
Galima sakyti, kad trupmenom mąsto poemos herojus Pilypas, vaikščiojantis gimtaisiais vieškeliais, bet aš matau autorių – skrybėlėtą, su guge rankoje, su kuprine ant pečių, rūstoką, susimąsčiusį, mažakalbį, kokį pažinau Demeniškiuose Tarmių ir šnektų atlaiduose. Iš poemos pavadinimo sprendžiant, Romas Sadauskas tarsi atsisveikina su savo skaitytojais, taria sudzievuliu, bet aš netikiu, kad tai paskutinė jo knyga, kaip nepaskutiniai bus ir šių metų atlaidai, kuriuose ir aš dalyvaučiau, jeigu Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pavėžėtų, kaip ir anais kartais.
Beje, esu perskaitęs ir kitą 2016 m. išleistą romosadausko knygą „Tyvuliuojanti ežerija“, skirtą Demeniui bei kitiems Dainavos krašto ežerėliams, upeliams, šaltinėliams, sunaikintiems nemąstančių žmonių per totalią melioraciją praeito tūkstantmečio XX a. viduryje. Bet apie ją kitą kartą.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.06.13; 14:28
