Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys „Varpas“ dar 2006 metų rugsėjo mėnesį pateikė skaitytojams inžinieriaus Rimanto Kunčo – Žemaitaičio iš JAV rašinį, nagrinėjantį Lietuvos krikšto klausimą. Autorius istoriniais faktais pasiremdamas Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos. Tačiau ar ir šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data? Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data ar jo pradžia Lietuvių katalikų mokslo akademiją, Lietuvos Bažnyčios hierarchus, istorikus, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisiją.
Aktas, davęs progą paminėti Lietuvos vardą istoriniuose šaltiniuose, buvo prieš tūkstantmetį įvykęs Netimero krikštas (1009 m.). Taigi Lietuvos vardo paminėjimas yra betarpiškai susijęs su krikštu, krikšto pasekmė. Minint pasekmę, juolab privalėjome minėti priežastį – Lietuvos krikšto tūkstantmetį. Netimeras nebuvo eilinis lietuvių tautos žmogus, o jos atstovas, kunigaikštis, kurį istoriniai šaltiniai vadina „karaliumi“, pasikrikštijusiu drauge sutrimis šimtais karių. Netenka abejoti, kad tie prie valdovo esantys kariai nebuvo eiliniai kareivėliai, o būtent karo vadai. Čia dera pastebėti, kad anuometinėje Europoje karaliaus karūną teikdavo ne tik popiežius. Praėjus 242 metams po Netimero krikšto įvyko Mindaugo krikštas, po kurio, praėjus dar dviems metams, Lietuva antrąkart tapo jau popiežiaus karūnuota karalyste. Tautos virsmą krikščioniška šalimi, žinoma, negalima laikyti vienkartiniu aktu, įvykusiu per valdovų krikštą, o turime vertinti kaip šimtmečius trukusią raidą. Tačiau apie tokios raidos pradžią, kaip ir tautos pirmą paminėjimą istoriniuose šaltiniuose, privalome vertinti, jį įvardinti, minėti.
1987 metais buvo minimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus, nors faktiškai tuomet sukako 978 metai nuo Netimero ir 735 metai nuo Mindaugo krikšto. Koks pagrindas buvo Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui minėti?
Panašu, kaip teigia savo rašinyje R. Kunčas – Žemaitaitis, kad 1387 metais neva įvykęs Lietuvos lenkiškas krikštas yra lenkų istoriko, vysk. Z. Olesnickio (įsakiusio pagrobti Vytauto karūną) sekretoriaus J. Dlugošo fantazijos bei istorinės klastos ir mūsų laikų lenkų mesianistų sukurpto spektaklio padarinys. J. Dlugošo XII tomų istorinė klastotė „Lenkijos garbei“ „Historia Polonicae“ (Lenkijos istorija), dar vadinama „Kronika“, pasižymi ypatingu šmeižtu visai Gediminaičio karaliaus Jogailos šakai bei liguista neapykanta Lietuvos karalystei ir jos savarankiškumui. O modernizuotoje „Kronikoje“ atsirado pirmas istorijoje teiginys apie karaliaus Mindaugo ir Lietuvos atsimetimą nuo krikščionybės, kurio autorius – lenkų „mokslininkas“ L. Latkovskis. Šį teiginį pradėjo mėgdžioti ir Lietuvos istorikai.
J. Dlugošas Vengrijos karaliaus Liudviko I iš Anžu dinastijos dukrai Jadvygai prikabino Lietuvos „krikštytojos“ vardą. Neva 1387 m. balandžio 6 d. per Didįjį Sekmadienį įvykęs tas krikštas. Dlugošo teigimu, „…atėję krikštytis lietuviai buvo basi, apsivilkę išverstais kailiniais, apžėlę, atrodė kaip laukiniai. Karalienė dalino jiems medvilninius rūbus, batus. Lietuviai, pirmą kartą pamatę šiuos apdarus, ėję į upę du tris kartus, kad juos gautų“.
Kad tuo metu Lietuvoje dar buvo užšalusios upės ir ežerai ir kad vengrė Jadvyga Lietuvoje nė karto nebuvo, J. Dlugošo „istorijai“ nesvarbu. (Neveltui Lietuvos Atkuriamasis Seimas 1990 m. uždraudė įsileist į Lietuvą lenkiškus istorinius darbus). Tačiau, lenkų veikėjams suklaidinus patį popiežių, lenkiško Lietuvos krikšto vaidinimas įvyko, nes 1986 m. moksliniame simpoziume, svarsčiusiame Lietuvos krikšto datos minėjimą, dalyvavo Liublino Katalikų Universiteto ir Varšuvos profesoriai vietoje lietuvių, to laikotarpio žinovų. Čia dera pridurti, kad panašiame svarstyme dėl Latvijos krikšto (900 metų jubiliejaus) dalyvavo akademikai latviai ir tik vienas kitatautis.
Kalbant apie Lietuvos krikšto raidą, neturėtume pamiršti, kad Jogaila (iki vainikuojantis Lenkijos karaliumi) buvo Rytų krikščionių (ortodoksų) sektantas. 1386 m. vasario mėnesį Jogaila buvo katalikiškai pakrikštytas Vladislovo vardu, vasario 18 d. vedė Jadvygą ir kovo 14 d. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Dera pastebėti, kad, vykstant peršamam lenkiškam Lietuvos krikštui, Vilniuje jau buvo 5 katalikiškos bažnyčios ir vienuolynas ir 12 ortodoksų bažnyčių ir vienuolynas. Po Jadvygos mirties 1422 m. stačiatikė Sofija Alšėniškė (Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio Andriaus duktė), priėmusi katalikybę, tapo ketvirtąja Jogailos žmona. Jogaila ir jo žmona Sofija (būsima šv. Kazimiero močiutė) tvirtino pakrikusią Lenkijos krikščionybę-katalikybę, pastaroji išvertė Šventąjį Raštą į lenkų kalbą, rėmė bažnyčias ir labdaros įstaigas, įkūrė Krokuvoje bendrabutį Lietuvos studentams, ypatingai jais rūpinosi. Po jos mirties už nuopelnus platinant krikščionybę Lenkijoje jai nebuvo ne tik atsidėkota, bet dėtos pastangos istorinį faktą nustumti į užmarštį, paniekinti, atstatyti „lenko garbingą vardą“. Tai ir darė lenkai, keldami Jogailos žmonos Jadvygos „šventumą“, nepelnytai prisegę jai Lietuvos krikštytojos vardą. O 1997 m. popiežius Jonas Paulius II šeštąjį kartą oficialiai, lankydamasis Lenkijoje, Krokuvoje Lenkijos karalienę Jadvygą paskelbė šventąja…
Neturime pamiršti, kad 1387 m. buvo pakrikštyta tik Aukštaitija, Žemaitiją 1413 m. krikštijo Vytautas kartu su Jogaila.
Lietuvių tauta buvo iki jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, ją buvus liudija išlikusi seniausia turtinga kalba, kultūra, tradicijos. Valstybės buvimą liudija karaliau Netimero krikštas. Lietuvių tauta į krikščionybę atėjo, žinoma, ne iš karto, todėl tautos krikštą apibrėžti tam tikra data būtų neteisinga. Tačiau krikščionybės ar evangelizacijos pradžią, kurią randame istoriniuose šaltiniuose, minėti buvo prasminga, reikalinga. Taigi 2009 metais turėjome minėti ne Lietuvos vardo paminėjimo, o Lietuvos karalystės ir jos krikšto tūkstantmetį. Šiuo klausimu turėjo tarti žodį Lietuvos istorikai. Tačiau per dabartinių istorikų niekinantį, prilygstantį lenkiškajam, požiūrį į Lietuvos praeitį minėjome pasekmę – vardo paminėjimą, bet ne priežastį – karalystės ir jos krikšto tūkstantmetį.
2010.02.23
