Vokietijos ir Šveicarijos naujienų puslapiai praneša, jog praėjus dviem mėnesiams po to, kai sausio 19 d. prabangiame Dubajaus viešbutyje buvo nužudytas įtakingas Hamas lyderis Mahmudas al-Mabhuhas, Didžiosios Britanijos vyriausybė apkaltino Izraelio slaptąją tarnybą “Mossad” suklastotų pasų naudojimu piktam. Dėl to Londonas išsiuntė iš šalies vieną Izraelio diplomatą.
Britų užsienio reikalų ministras Davidas Milibandas pareiškė, jog turima “stulbinančių įrodymų”, kad Izraelis yra atsakingas už britų pasų panaudojimą piktam. Izraelis nenorėjo komentuoti diplomato išsiuntimo ir iki šiol nei paneigė, nei patvirtino, kad “Mossad” susijęs su minėtojo Hamas lyderio nužudymu.
Dėl to įvykio pablogėjo Izraelio ir Europos Sąjungos santykiai, nes nemažai įtariamų Izraelio slaptųjų tarnybų smogikų į Dubajų atvyko su suklastotais Europos Sąjungos šalių pasais, tarp jų – Airijos, Vokietijos, net dvylika – Didžiosios Britanijos. Austrijos internetiniame laikraštyje http://www.volksblatt.at/ anoniminis straipsnio „Išsiųstasis Izraelio diplomatas – slaptasis agentas?“ autorius rašo, jog Didžiosios Britanijos vyriausybė dėl diplomato išsiuntimo susilaukė aukšto Izraelio pareigūno kritikos – esą diplomatas buvo išsiųstas „dėl politinių motyvų“. Pasak šio pareigūno, užsienio reikalų ministras Davidas Milibandas, kuris jau seniai vykdo „antiizraelišką politiką“, prieš Didžiosios Britanijos Parlamento rinkimus siekia prisirinkti musulmonų balsų.
Įdomu pastebėti, kad Davidas Milibandas yra holokausto išvengusių žydų sūnus: motina emigravusi iš Lenkijos, tėvas – marksistas iš Belgijos, atvykęs į Angliją II-ojo pasaulinio karo metais. Nepaisant to, ministras nedaro jokių nuolaidų Izraeliui. Jo ryžtingu sprendimu nesipiktina nei Londono žydų bendruomenė, nei kokia nors kita žydų organizacija nekaltina ministro antisemitizmu.
Apie tai pagalvojau prisiminusi, kad Šveicarija prieš kelis mėnesius sulaikė buvusį Krokuvos geto vaiką, žinomą režisierių Romaną Polanskį (tikroji pavardė Liebling), kuris 1978 m. pabėgo iš Amerikos, bijodamas teismo nuosprendžio dėl „neleistinių lytinių santykių“ su trylikamete (pedofilu jis pavadintas tik keliuose iš dešimčių straipsnelių). Skaitant vokišką ir lenkišką internetinę spaudą taip pat neteko aptikti, kad jį gintų kuri nors žydų bendruomenė. Tiesa, Polanskiui bandė padėt išvengti bausmės ir iki šiol bando pagelbėti aukšto rango politikai ir kino pasaulio atstovai, o Berlyno festivalio žiuri neseniai pamalonino namų arešte Šveicarijoje „poilsiaujantį“ režisierių, skirdama jam „Sidabrinio lokio“ statulėlę už politinį trilerį „Autorius vaiduoklis.“
Nejučiomis mintys grįžta į Lietuvą prie Izraelio piliečio Yitzhako Arado, kuris, be kita ko, savo autobiografinėje knygoje rašė, kaip ištisus metus sovietų okupuotoje Lietuvoje dirbo mūsų žemę siaubusioje nusikalstamoje NKVD organizacijoje ir paliko čia kruvinus pėdsakus. Jį spaudoje gynė ir iki šiol gina įtakingi žydų kilmės Lietuvos ir kitų šalių piliečiai, nepamiršdami apkaltinti Lietuvą antisemitizmu ir revizionizmu. Apmaudu, kad tarp jų yra ir Seimo narys. O Lietuvos prokurorai neišdrįso buvusio enkavedisto net apklausti.
Belieka guostis posakiu „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.“ Prisiminus šviesaus atminimo ministrą Romualdą Sikorskį, tenka apgailestaujant susitaikyti su mintimi, kad esame net ne jaučių, o veršių tauta.
2010.03.30
