Joga (sanskr. „jungtis“, „susijungimas su Dievu“) – tūkstantmečius kurta ir puoselėta fizinės ir dvasinės sveikatos praktika. Pirmieji duomenys apie ją siejami su akmeninėmis figūrėlėmis, vaizduojančiomis jogos pozas. Joms – apie 5000 metų.
Pirmąkart joga paminėta „Vedose“ – didžiuliame šventraštyje, kuriam taip pat ne vienas tūkstantis metų. Tačiau vadinamąja „jogų biblija” laikomas indo Patandžalio kūrinys „Jogos sutros“ ir kiti klasikiniai jogos kūriniai Vakarus pasiekė ne taip seniai – simboline data vadinami 1893 metai, kai iš Indijos į Čikagoje vykusį Pasaulio religijų parlamentą atvyko Svamis Vivekananda (1863-1902), žymiojo mistiko Šri Ramakrišnos (1836-1886) mokinys. Jis ketverius metus JAV skaitė paskaitas apie jogą, suskirstė ją į keturis kelius, sudomindamas iki tol nelabai ką apie tai žinojusius vakariečius[1].
Pradžia – sovietmetyje
Jogos kaip išsigelbėjimo nuo streso, beprotiško tempo ir sveikatos problemų priemonės bumas Naująjį pasaulį užplūdo apie 1955-1960 metus, gimstant seksualinei revoliucijai. Jogą populiarino ir Šri Aurobindas (1872-1950), nusprendęs sujungti visas jogos rūšis ir pavadindamas savo mokymą integraline joga.
Lietuvoje pirmoji knyga apie jogą išleista 1986 metais. Tai – klasikinis jau mirusio žurnalisto T.R.Šankaro, pasivadinusio Yogeswaru, vadovėlis „Jogos sistemos pradmenys“. Tiesa, neoficialiai knygos apie bhakti jogą (vaišnavizmą arba krišnaizmą) tam tikruose uždaruose menininkų ratuose atsirado dar apie 1980 metus. Tačiau šiuo atveju atsiribokime nuo vaišnavų, nes jie nėra trivialieji „jogai”, o Dievo (Krišnos) meilę praktikuojantys žmonės.
Ar lietuviai gali būti jogais? Ypač kategoriškas šiuo klausimu religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, kuris vadinamojo neohinduizmo (suvakarietintų Indijos tikėjimų) propaguotojus vadina „kliedesių meistrais“[2].
Begalė būrelių
Lietuvoje egzistuoja nemažai jogos praktikuotojų būrelių. Dažniausiai mūsiškiai jogos „mokytojai“ patirties semiasi iš užsieniečių. Didžioji dalis mūsų „jogų“ savo didžiaisiais „mokytojais“ laiko Kappuswamį arba Svamį Šivanandą (1887-1963), parašiusį daugiau kaip 300 knygų ir Indijoje įkūrusį „Dieviškojo gyvenimo draugiją“ (Divine life society) bei jo mokinį Swamijį arba Svamį Višnu-Devanandą (1927-1993) – pirmųjų jogos mokytojų kursų Vakaruose steigėją.
Lietuvoje (daugiausiai Vilniuje ir Kaune) veikia keletas šių dviejų jogų sekėjų organizacijų – „Jogos namai Ananda“[3] (nuo1998 metų), „Šanti jogos centras“[4] (kaip viešoji įstaiga įkurtas 2001 metais), „Jogos centras Narayana“[5] (jo pradžia – centras „Viveka“, įkurtas 1998 metais), Lietuvos jogos asociacija[6], Kauno jogos studija[7], Aštanga jogos mokykla[8], Šivanandos jogos studija[9], Jogos centras „Soham”[10] ir kt. Aktyvių jų narių skaičius siekia 200.
Pažymėtina, kad jogos kursai šiose organizacijose nėra pigūs, ar brangesnės, kelis šimtus litų kainuojančios, yra jogos vasaros stovyklos. Kaip teigiama lietuviškųjų „jogų” interneto tinklalapiuose, „jogą praktikuoti gali kiekvienas“. Jogą mūsų šalyje praktikuojantieji – įvairiausių amžiaus grupių, visuomenės sluoksnių, profesijų atstovai. Nors nemažai jų šios knygos autoriui tvirtino, kad jogos būreliai nėra panašūs į sektas, tačiau pažymėjo, kad lankyti juos reguliariai būtina, nes yra specialios pamokos „prasižengusiems“.
Galbūt „jogus“ sudrausmina S.Šivanandos žodžiai: „O‚ žmogau, tu iššvaistei savo gyvenimą. Senatvė artinasi. Tavo gyvenimas tuoj baigsis. Dabar pat pabusk ir pradėk dvasinę praktiką“[11].
Apvaizdos akies joga
Prieš kurį laiką didžiausiuose Lietuvos miestuose ėmė veikti keistoka „Respublikinė jogos mokykla“, kuriai vadovauja žydų kilmės Levas Becchakas. Jį sekėjai itin garbina, tuo leisdami daryti prielaidą, kad ši organizacija gali priminti sektą. Tiesa, jos mokymas ir simbolis (Apvaizdos akis) labiau primena „naujojo amžiaus“ religiją, o ne klasikinę jogą. Štai taip save pristato L.Becchako sekėjai: „Pradedant pasakoti apie Mokyklą, reikėtų prisikasti prie giluminių jos šaknų, atrasti pradžių pradžią. Tai buvo ne taip jau ir seniai… Gal septyni, o gal dešimt metų atgal. Tai buvo tada, kai pirmieji mokiniai ar pirmieji klausytojai rinkosi pas Mokytoją namuose ir valandų valandas klausydavo jo nenuilstamo balso, pasakojančio apie gyvenimo prasmę, apie Rytų išmintį ir patirtį. Vėliau Mokytojas buvo pakviestas skaityti paskaitas Vilniaus Parapsichologijos Akademijoje, į kurias rinkosi dideli srautai klausytojų. Šiose nuosekliose paskaitose žmonės stebėjo ne tik Rytų filosofinės minties raidą, bet ir gaudavo praktinių patarimų, kurie padėjo daugeliui atgauti savo sveikatą, gerą nuotaiką ir gyvenimo džiaugsmą. Klausytojų gretos vis didėjo ir galiausiai atsiradęs glaudus ryšys tarp Mokytojo ir Jo mokinių įgavo naują formą – buvo įsteigta viešoji įstaiga Respublikinė Jogos Mokykla. Mokykla subūrė klausytojus ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Šiauliuose, ir Panevėžyje, ir Alytuje. Nenutrūkstamo kelių metų mokymo Mokykloje buvo išugdytas ne vienas instruktorius, padedantis pradedantiesiems Mokytojo išvykimo metu. O išvykose Jis būna visuomet. Viena savaitė Vilniuje, sekanti Kaune ar Panevėžyje, ar net Izraelyje, ir taip ištisus metus. Patys nekantriausi, negalintys sulaukti Mokytojo savame mieste, važinėjasi su Juo po visą Lietuvą, negalėdami atsitraukti nuo išminties ir dvasinės pusiausvyros šaltinio“[12].
Sektantiški L. Becchako sekėjai linkę atiduoti viską, kad tik būtų su „Mokytoju” visur ir visada. Tai galėtų būti ir nekilnojamas ar kitoks turtas.
Lino Karaliaus joga
Vienas naujausių Lietuvoje įsikūrusių jogos būrelių – „Gyvenimas džiaugsme”[13] (Living in joy), kurį įkūrė buvęs populiarios grupės ŽAS narys, parlamentaras Linas Karalius-Ezopas. Šis būrelis propaguoja 1949 metais Pietų Indijoje gimusio save Dievo įsikūnijimu laikančio Šri Bhagavano Kalkio mokymą mukti (sanskr. „vienybė”, „išsilaisvinimas”). Kalkis savo sekėjus 1980 metais subūrė į organizaciją, tuo metu pavadintą „Jeevashram”. Teigiama, kad šiuo metu jis visame pasaulyje turi net 15 milijonų sekėjų.
Beje, 2008-aisiais “Gyvenimas džiaugsme” įsteigė projektą “Tobulėjimo kelias”. L.Karaliaus ir jo sekėjų teigimu, tai – “unikali paaugliams skirta programa, kuri suteiks jiems labai vertingų žinių ir patirties padėsiančių pradėti sąmoningai tobulėti bei pasukti sveikos visavertės gyvensenos link. Paskutiniai Europos tyrimai rodo, kad Lietuva pirmauja girtaujančių ir rūkančių vaikų bei savižudybių skaičiumi ir kol kas, neturi rimtos programos šiai opiai problemai spręsti. Laikas imtis realių priemonių Vaikų ir jaunimo socializacijos srityje. Projektas „Tobulėjimo kelias“ užtikrina ne tik vaikų ir jaunimo pozityvų kryptingą laisvalaikio užimtumą, bet ir patenkina jų pasaulio pažinimo, fizinio lavinimosi, svetimų kultūrų pažinimo poreikius. Unikalios Jogos programos skirtos vaikams ir jaunimui metu programos dalyviai išmoksta sąmoningo atsipalaidavimo ir gydomojo kvėpavimo pratimų, kurie užtikrina mokykloje ar šeimoje įgyto streso įveikimą ir tolimesnį jo valdymą. Fiziniai Jogos pratimai ir žinios apie sveiką mitybą sąlygoja vaikų imuninės sistemos sustiprėjimą ir bendros sveikatos pagerėjimą. Susidomėjimas Joga gali tapti puikia alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, kurios veda prie nusikalstamumo, alternatyva. Programa ugdo paauglių pagarbą sau ir savo aplinkai, kas padės jiems užaugti sąmoningais visuomenės nariais”[14].
Taigi, kaip matome, svarbiausi klausimai išlieka tokie: ar lietuviai gali būti jogais; ir ar tai, kas praktikuojama Lietuvoje, yra joga? Viešajame diskurse joga neretai vadinama beveik bet kas: jei žmonės mokomi juoktis, vengiama žodžio „terapija”, sakoma „juoko joga”. Indijos jogai iš to tikrai pasijuoktų.
2010.04.11
[1] Vivekananda Svami, Četyre jogi, Progress, Maskva, 1993.
[2] Beresnevičius G., Religinių turistų užrašai // „Šiaurės Atėnai“, 1999 06 19, p. 4.
[4] http://www.jogoscentras.lt, http://www.ajurveda.lt.
[10] http://www.soham.lt.
[11] http://shambu.lt/lit.php/58.
[12] http://www.joga.mums.lt, http://www.lev.lt. Žiūrėta 2009 12 12.
[13] http://www.geocities.com/livinginjoy_kalki, http://www.onenessuniversity.org/oneness/cms/home.
[14] http://www.kelias.info/projektas.html.
