Švedų režisieriaus Jono Ohmano ir šių eilučių autoriaus nuomonės daug kur nesutapo. Savo dokumentiniais filmais apie Lietuvos pokario kovas išgarsėjęs J.Ohmanas įrodinėjo, esą Lietuva neturėtų drausti netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms rengti viešų paradų. Neblogai lietuvių kalbą pramokęs J.Ohmanas tvirtino, jog lietuviams nederėtų baimintis ir dėl Antrojo pasaulinio karo veteranų pastangų gegužės 9-ąją Vilniuje surengti sau mažytę šventę. Švedijos pilietis J.Ohmanas taip pat teigė, jog Lietuva neturėtų priešintis lenkiškų pavardžių rašymui lenkiškais rašmenimis. O man atrodė, jog Lietuva galėtų puikiai apsieiti ir be “žydrųjų eisenų”, ir be sovietinių karo veteranų, ir be lenkiškų rašmenų. Juolab, kad švedas J.Ohmanas, skersai išilgai išvažinėjęs pasaulį, pripažino, jog Švedijoje, kokia ji bebūtų tolerantiška, pavardės pasuose rašomos tik švediškai, ir šiuo klausimu “Švedija nedaro jokių išimčių”. Švedas J.Ohmanas taip pat pripažino, jog Suomijos sostinėje Helsinkyje neįmanomas joks Antrojo pasaulinio karo veteranų žygiavimas, kadangi tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos kadaise buvo kilęs karinis konfliktas. Žodžiu, ten, kur J.Ohmanas sakė “taip”, šių eilučių autorius sakė “ne”.
Tačiau skirtingos pažiūros mums nesutrukdė susėsti prie apskritojo stalo ir draugiškai pasiginčyti. Pokalbį su švedų režisieriumi J.Ohmanu laikau konstruktyviu, kadangi mes vis dėlto suradome “bendrų sąlyčio taškų”. Ypač įsidėmėtina režisieriaus mintis, jog “po tais paradais slepiasi kažkas daugiau”. Švedas tvirtino įtariantis, jog paradų ir eisenų organizatoriai greičiausiai siekia visai kitokių tikslų, nei viešai deklaruoja. Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” pašnekovas neatmetė galimybės, jog po visu šiuo šurmuliu slepiami galbūt labai negražūs, pavojingi, netoleruotini dalykai. Kodėl būtent dabar gėjai sumanė Vilniuje rengti paradą? Kodėl būtent šiomis dienomis Lietuvos lenkams prireikė lenkiškais rašmenimis užrašytų pavardžių? Kodėl Antrojo pasaulinio karo veteranai būtent 2010-aisiais metais nusprendė viešai minėti gegužės 9-ąją? Su švedų režisieriumi Jonu Ohmanu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Vienas netradicinės seksualinės orientacijos lietuvis per TV pasakojo, kokie gražūs, spalvingi ir tolerantiški gėjų ir lesbiečių paradai rengiami Brazilijoje. Suprask, tos “žydrosios eisenos” tapo neatskiriama Brazilijos dalimi. Tad ir Lietuvoje turėtų būti, jo manymu, tokio pobūdžio eitynių. Bet aš nesuprantu, kodėl Lietuva privalo būti panaši į Braziliją? Kodėl ne Brazilija, vaizdžiai tariant, turėtų lygiuotis į Lietuvą? Štai Europos Sąjungos narė Ispanija iki šiol neatsisako koridos – beprasmių jaučių žudynių. Tai – itin barbariškas elgesys su gyvūnais. Tačiau ES vadovybė nepajėgia priverst Madrido atsisakyti viešo jaučių žudymo. Briuseliui ispanai atkerta, esą korida – neatsiejamas Ispanijos paprotys. Tad kodėl kita ES šalis Lietuva negali didžiuotis savo papročiais – nenoru matyti “žydrųjų eisenų”? O gal Lietuvai, bijančiai atsilikti nuo Europos, taip pat būtina pradėt viešai skersti vargšus jaučius – įteisinti koridą? Tada jau tikrai tapsime europiečiais?
Suprantu paties ironiją. Tačiau Lietuva neturėtų draust gėjams ir lesbietėms surengti parado. Ir štai kodėl. Europa vadovaujasi vertybėmis: demokratija, tolerancija, pagarba kitokiai nuomonei. Jei žmogus pagal savo išvaizdą ar elgesį kiek kitoks, bet nekenkia aplinkiniams, – prašom, tegul puoselėja tai, ką mano reikalinga puoselėti. Čia turiu omenyje visas socialines, politines, religines ar kitokias grupes: musulmonus, bedievius, homoseksualus… Jei jie nekenkia aplinkiniams, tegul elgiasi kaip išmanydami. Europa pripažįsta teisę turėti kitokią nuomonę, požiūrį ar elgesį. Tai – pagrindinė, nekvestionuojama taisyklė. Tuo viskas pasakyta apie Europą. Šiuo atveju Lietuva nori būti Europa, bet nenori pripažinti pagrindinių Europos taisyklių – tolerancijos kitokiai minčiai, kitokiam elgesiui, kitokiam požiūriui. Šias mintis dėstau gal kiek ir paviršutiniškai, bet esmę, man regis, išguldžiau.
Bet juk Lietuvoje gėjų niekas niekad neskriaudė, neįžeidinėjo. Lietuva nenori tik jų viešų eitynių…
Vilnius – daugiasluoksnis miestas. Ir man patinka jo daugiasluoksniškumas. Čia randu pačių netikėčiausių temų: žydiškų, lenkiškų, baltarusiškų, vokiškų, rusiškų, lietuviškų. Puiku. Reikia džiaugtis. Įvairumas ir mišrumas Vilniaus gyvenimui suteikia didesnę, platesnę erdvę. Galbūt kai kurie klodai Vilniui buvo primesti okupacijų metu, per prievartą. Bet tai – jau kita tema, į kurią veltis nenorėčiau.
Nereikia pamiršti ir to, kad tolerancija – pelninga. Kuo šalyje daugiau tolerancijos, tuo ji turtingesnė. Ar pastebėjai, jog tolerancija ir materialinė gerovė visuomet eina kartu, drauge. Valstybės, kuriose tolerancijos mažiau arba visai nėra, – jos gyvena skurdžiau. Užuot pripažinusios tolerancijos nešamą gėrį tokios šalys nuolat ieško priešų, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl savo nesėkmių. Tolerancija pasireiškia tada, kai viena žmonių grupė kitą žmonių grupę laiko ne lygiaverte. Kad laiko kitokiais – nieko nuostabaus. Skirtumai – neišvengiami. Bet čia labai svarbu, kad tie “kitokie”, nei tu, būtų laikomi nė kiek ne prastesniais.
Netolerancija visuomet susijusi su asmenybės pažeminimu. Rytų europiečiai nuolat klausia, kodėl jų šalyse ekonomika vystosi prasčiau nei Vakarų Europoje. Rytų europiečiai priversti nuolat savęs klausti, kodėl jie plauna langus Londone, o britai langų Vilniuje neplauna. Juk sunku įsivaizduoti situaciją, kada britai važiuoja į Lietuvą dirbti vadinamuosius juodus darbus. Ir kai susiklosto tokia disproporcija, visuomet ieškoma atpirkimo ožio, ieškoma ką nors pažeminti.
Taip, Lietuva prasčiau gyvena nei Vakarų ar Centrinė Europa. Bet tas nuosmukis atsirado ne dėl mūsų kaltės. Mes 50-imt metų buvome okupuoti. Įdomu, kaip šiandien atrodytų Didžioji Britanija, jei ir ji, kaip Lietuva, būtų pusę amžiaus kentusi sovietinį jungą. O ir dabar prieš Lietuvą esama politinių bei ekonominių diversijų, kurias kurpia Kremlius. Ar aš sakau netiesą?
Ir taip, ir ne. Visko suversti okupacijoms negalima. Lietuvą Vakarai atidžiai stebi. Ir Lietuva Vakarų akyse per pastaruosius kelerius metus tapo labai homofobiška. Apie tai visi Europoje kalba ir visi lietuvius kaltina homofobiškumu. Ir būtent dėl to krenta Lietuvos reitingai. Atkreipkite dėmesį, kad dėl gėjų ir lesbiečių parado Lietuvoje susivienijo kelios visiškai priešingos, niekaip nesutampančios grupės. Ką galėtų reikšti tokia vienybė? Ogi tai, kad kritika gėjų atžvilgiu nėra pagrįsta. Toks priešiškumas neatneša nieko gero.
Bet kad nei gėjų, nei lesbiečių Lietuvoje niekas niekad nesmerkė, nekritikavo, neužgauliojo, nemušė. Šią košę užvirė jie patys, sumanę rengti viešą paradą…
Niekas nemuša, bet paniekos esama su kaupu. Todėl netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms Lietuvoje psichologiškai – sunkiau nei Švedijoje. Beje, Švedijoje netradicinės seksualinės orientacijos žmonių paradai rengiami jau daug metų iš eilės. Ir Švedija dėl to neprarado nei savo identiteto, nei valstybingumo. Švedai tiems paradams abejingi. Jiems tai – neaktualu. Jiems visa tai – jau pabodę.
Mano supratimu, kiekvienas viešas žingsnis turi ir slaptąją pusę. Viešoji pusė nebūtinai sutampa su tuo, kas slepiama po jos skraiste. Štai kad ir Drąsiaus Kedžio tragedija. Esu tikras, kad mes čia matome tik paviršių. Tikroji tiesa slypi kažkur giliau. Šia nelaime norima pridengti dar baisesnius dalykus. Šia istorija siekiama visuomenės dėmesį nukreipti nuo tikrųjų bėdų. Mano nuomone, D.Kedys buvo panaudotas greičiausiai jam net nesuvokiant viso žaidimo sudėtingumo. KGB žargonu tariant, jis buvo panaudotas “v temnuju”. Kažkas atliko savo juodus darbus kitų rankomis. D.Kedys greičiausiai vykdė kažkieno sugalvotą planą, bet visa schema ir tikrieji, galutiniai tikslai jam nebuvo žinomi. Toje byloje regiu vadinamąją “maskirovką”. Atrodo vienaip, o iš tikrųjų viduje vyksta visai kitokie procesai. Mes matome viršutinį sluoksnį, bet nematome kelių apatinių sluoksnių, kurie iš tiesų ir yra svarbiausi.
Pedofilija – siaubingas, smerktinas dalykas. Bet D.Kedžio istorija – pikantiška priedanga. Tik mes dar nežinome, kokią istoriją ji pridengia. Pedofilijos atvejų Lietuvoje – daug. Juk Lietuvoje – apie 100 vaikų namų, kur vaikų auginimo sąlygos kartais tikrai abejotinos. Bet apie tai nekalbama. Kalbama tik apie tą vieną atvejį. Kalbama ilgai, intensyviai.
Vadinasi, gilindamiesi į D.Kedžio žūties aplinkybes mes tuo pačiu nepastebime kitų, ne mažiau svarbių ir reišmingų problemų, susijusių su pedofilija?
Man atrodo, kad būtent taip. Mažamečiai vaikai seksualiai išnaudojami ir heteroseksualiose šeimose. Bet visos kritikos strėlės nukreiptos į netradicinės orientacijos žmones. Tuo tarpu kovoti reikėtų ne su homoseksualais, o su priežastimis, ardančiomis tradicines šeimas. Kažkam Lietuvoje naudinga, kad eikvotume energiją ne ten, kur prasminga ją eikvoti. Mus įpainioja į pseudoveiklą. Tai seniai patikrintas valdžios triukas. Kiekviena valdžia, taip pat ir švediška, slepia savo negražius darbelius nuo visuomenės. Ir tuo pačiu siekia, kad apie jos nusižengimus niekas nesužinotų. Todėl visuomenei ir pamėtėjami netikri dirgikliai. Suklaidinta visuomenė pradeda judėti ta kryptimi, kuri naudinga nesąžiningiems politikams. Vienose šalyse, tokiose kaip Rusija, netikrais dirgikliais tampa, pavyzdžiui, kruvini teroro aktai, demokratiškose šalyse netikri dirgikliai – kur kas humaniškesni. Bet esmė – ta pati. Jei Vladimiras Putinas rusus baugina čečėnų teroristais, tai Švedijos ar Lietuvos politikai pasirenka kitokią temą.
Lietuva neturėtų leisti viešų iškilmingų Antrojo pasaulinio karo veteranų paradų. Juk Antrojo pasaulinio karo pabaiga mums atnešė naują okupaciją, kur kas ilgesnę nei fašistinė okupacija.
Sutinku, kad Lietuva gali imti pavyzdį iš Suomijos, kur neįmanomi jokie Antrojo pasaulinio karo veteranų žygiavimai Helsinkio gatvėmis. Bet Lietuvoje reikalai ganėtinai supainioti, neaiškūs. Galų gale Suomijos ir Lietuvos padėtis šiek tiek skiriasi. Čia negalima dėti absoliutaus lygybės ženklo. Šiuo atveju Lietuvai reikėtų leisti surengti eitynes. Juk nieko blogo neatsitiks, jei kartą per metus sovietiniai veteranai prisimins gegužės 9-ąją.
Bet tuo pačiu jums derėtų išsiaiškinti, kodėl tokių paradų sovietinių veteranų globėjams prireikė būtent dabar. Juk po 1990-ųjų nepriklausomybės paskelbimo beveik 20-imt metų jiems jokių viešų eisenų nereikėjo. Jums nereikia mestis į beprasmias diskusijas, leisti ar neleisti. Jums reikia pradėt analizuoti, kodėl eitynes nutarta rengti ir kas slepiasi po šiuo noru. Paradą galima suvokti ir kaip natūralų norą parodyti save, ir kaip sumaniai slepiamą provokaciją.
Lietuva turėtų kietai elgtis dėl lenkiškų pavardžių rašymo: lietuviškuose dokumentuose – jokių lenkiškų rašmenų. Lietuva taip elgtis privalo ne vien todėl, kad tokios privilegijos savo tautinėms mažumoms nesuteikia jokios kitos valstybės. Nei diktatoriškos, nei demokratiškos. Priešingu atveju savo pavardes originalo kalba Lietuvoje rašyti užsimanys armėnai, ukrainiečiai, libaniečiai ar moldavai, ir Lietuvoje prasidės tikras chaosas…
Pastebėjau, jog lenkų reikalai įsiplieskia Lietuvoje tik tam tikromis aplinkybėmis. Kai kas neatmeta galimybės, jog tokiais veiksmais Lenkijoje puoselėjamos idėjos ilgainiui susigrąžinti kadaise okupuotą Vilnių. Tiesa, prielaidų tokiems tikslams šiandien nėra.
Bet tokios prielaidos kada nors gali susidaryti…
Esu tikras, kad ir šiais veiksmais norima nukreipti visuomenės dėmesį nuo kažkokių kitų problemų. Nereikia pamiršti, jog Lenkijos valdžia tikrai turi slaptų tikslų, apie kuriuos nei savo visuomenei, nei Lietuvai nieko nepasakoja. Ir premjeras Andrius Kubilius turi savų paslėptų tikslų, kai tvirtina, jog dar reikės grįžti prie vadinamosios “lenkiškų rašmenų problemos”. Taigi ir čia kurpiamos netikros problemos manipuliuojant tikrais jausmais. Čia esama didžiosios politikos elementų. Bėda ta, kad tie, kurie siekia sukiršinti lenkus su lietuviais, puikiai žino, kaip dirginti nacionalinius šių tautų jausmus.
Lenkiją ir Lietuvą kiršina Rusija. Tik jai naudinga, kad Varšuva ir Vilnius nežygiuotų koja kojon.
Be abejo, čia galimi ir Kremliaus pėdsakai. Juk prabėgo 20 metų, o jokių realių žingsnių stiprinant Varšuvos – Vilniaus partnerystę nepadaryta. Bet Rusija dar ilgai elgsis kaip imperija, o su imperija demokratinėms šalims itin sunku bendrauti. Tiesiog reikia perprasti žaidimo taisykles, pagal kurias gyvuoja imperijos. Ir tada bus lengviau derėtis su gero nelinkinčia šalimi. Taip pat reikia įsisąmoninti, jog Lietuvai už dyką niekas nieko neduos. Jei duos, tai tik “už kažką”. Jei Lietuva nori kokio nors dalyko iš kaimynų, ji irgi privalo kažkuo atsilyginti. Politiniai manai – naturalus reiškinys.
Mano patarimas būtų toks: prieš imdamiesi darbų, pirmiausiai įvertinkite, ar energiją eikvojate būtent ten, kur būtina. Nė akimirkai neužmirškite, jog kiekviena valdžia siekia visuomenę pastūmėti šunkeliais. Pasaulis – globalus. Ir šito jau nebeišvengsi. Galima neigti globalumą, bet jis vis tiek egzistuos. Jei priešinsitės tam, kas neišvengiama, būtinai pralaimėsite. Tad siūlau geriau pasinaudoti globalaus pasaulio teikiamais privalumais, negu juos neigti ar ignoruoti.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: švedų režisierius Jonas Ohmanas.
2010.05.11
