Vertindami naujos politinės jėgos posūkį Ukrainos valstybės gyvavimo skalėje, negalime nepažymėti šaliai gresiančių praradimų daugelyje sričių, žiūrint nuo 18 metų Nepriklausomybės pasiektų rezultatų viršūnės. Jų yra ne vienas.
Politiškai atrodytų, kad Charkovo paktas kiekvienai šaliai leido pasiekti savo: Rusijai pavyko išspręsti karinio laivyno dislokaciją Kryme praktiškai pusei amžiaus, su teise pratęsti neribotam laikotarpiui, o Ukrainos prezidentas gali džiaugtis laimėjęs 30 proc. dujų kainos bei tuo, kad yra panaikintos ankstesnėje (2009 m. sausio mėn.) dujų sutartyje esančios sankcijos dėl mažesnių dujų apimčių užpirkimo – tai leis jo vadovaujamai politinei jėgai greitu laiku užtikrinti ekonominį stabilumą, kurį jie žadėjo savo rinkėjams.
Jeigu pasižiūrėtume į skaičius, pasiekta nauda kelia daug abejonių. Pagal sunaudojamų dujų apimtį Ukraina skaičiuojant pagal gyventojų skaičių pralenkia Kiniją – atitinkamai 70,7 mlrd. m3 ir 39 mlrd. m3 (Lietuva suvartoja 3,1 mlrd. m3), tačiau pagal plieno gamybą Kinija pirmauja santykiu 9:1.
JAV ir Ukrainos verslo tarybos prezidentas Morganas Williamsas teigė, kad Ukrainos ir Rusijos dujų susitarimai nėra abipusiai naudingi. Ypač pavojingas, jo nuomone, yra paskutinis V. Putino pasiūlymas suvienyti rusišką „Gazpromą“ ir Ukrainos „Naftohaz Ukraina“. Rusų valstybinis monopolistas, jo nuomone, lengvai praris Ukrainos kompaniją, ir šalis taps priklausoma nuo Rusijos.
Iš kartu po pakto pasirašymo V. Janukovyčius prabilo apie poreikį padidinti dujų užpirkimą dar 3 mlrd. m3 per metus. Oponentų nuomone, tokiu atveju netenka prasmės visi anksčiau pradėti projektai dėl energijos taupymo pramonėje ir gyvenamojo būsto ūkyje bei dėl alternatyvios energetikos. Ekspertai teigia, kad pigesnė dujų kaina yra naudinga tik metalo ir chemijos pramonininkams iš Regionų partijos valdomos Rytų Ukrainos, nes šiems nereikės investuoti į inovacijas.
Rusija laimėjo istoriškai jai svarbią poziciją savo geopolitiniams tikslams įgyvendinti. Jos karinis laivynas Juodojoje jūroje leis realizuoti šalies, turinčios didėjančią įtaką ne tik postsovietinėje erdvėje, vaidmenį. Šis faktas taip pat tarnauja Rusijos, kaip stiprios šalies, įsigalėjimui ir užsienio, ir vidaus politikoje.
Rusijoje šiam žingsniui, be abejo, buvo ruoštasi ne vieną dieną. Politologai teigė, kad šiuo atveju Rusijos politikos specialistai realizavo seniai, galbūt dar prieš Oranžinę revoliuciją sukurtą planą, kuriam buvo laukta tinkamos progos.
Prezidentas D. Medvedevas, 2009 m. sausio 29 dieną kalbėdamas Federalinės saugumo tarnybos (FST) posėdyje Maskvoje, pažymėjo, kad teko suderinti visų specialiųjų jėgos struktūrų, teisėsaugos organų darbą ir koordinuoti jų veiklą tam, kad Gruzija ir Ukraina pagreitintai neįstotų į NATO aljansą. Prezidentas pagyrė FST, kad ši, pasak jo, „sėkmingai įvykdė jai iškeltus uždavinius“.
Suvereniai ir demokratinei Ukrainai Medvedevo ir Janukovyčiaus paktas tapo politiniu praradimu. Viena svarbiausių atiduotų demokratijos pozicijų yra faktiški pasikeitimai Ukrainos politinėje sistemoje. Apie tai byloja ne vien būdai, kaip buvo pasirašytas ir ratifikuotas Charkovo paktas. Netrukus po V. Janukovyčiaus inauguracijos buvo paskirta praktiškai Regionų partijų sudaryta vyriausybė. Ukrainos srityse paskirti gubernatoriai, kurie yra tiesiogiai pavaldūs V. Janukovyčiui – beveik visi iš Donecko regiono ir priklausantys šiai politinei jėgai. Toliau buvo pasiekta Regionų partijos koalicijos parlamentinė dauguma ir pajungtas savo įtakai Konstitucinis teismas. Politologai teigė, kad dabartinis Ukrainos vadovas turi daugiau galių negu antrasis prezidentas, kurį 2005 metais pakeitė V. Juščenko.
Šie faktai kalba, kad Ukraina atsisako demokratijos ir jos principų ir tampa prezidentine respublika, nors tas ir prieštarauja Konstitucijai. Atsisakoma ir parlamentarizmo tradicijų – pirmuoju Parlamento pirmininko pavaduotoju išrinktas partnerio – komunistų partijos, o ne opozicijos atstovas, kaip priimta demokratijos šalyse. Taigi galima teigti, jog Ukrainoje vyksta valdžios monopolizavimas – viskas tampa pavaldu vienai politinei jėgai ir vienam asmeniui.
Reikėtų paminėti dar vieną paskyrimą, kuris irgi skaldo Ukrainos visuomenę. Naujoje vyriausybėje Švietimo ir mokslo ministru buvo paskirtas Dmitrijus Tabačnikas, kuris pasisako už dvikalbystės Ukrainoje įvedimą, yra suartėjimo su Rusija šalininkas. Be to, daug abejonių kelia D. Tabačniko mokslų daktaro laipsnio įgijimo teisėtumas. Šio veikėjo skyrimas ministru sukėlė masinius studentų protestus, nes, kaip paaiškėjo, ketinama atsisakyti Europoje priimtos normos – į aukštąsias mokyklas priimti nepriklausomo mokinių testavimo pagrindu, ir sugrąžinti seną normą, kai egzaminai vykdavo pačioje įstaigoje. Be to, vyriausybė parėmė ne tik šį ministro pasiūlytą įstatymą, bet ir panaikino reikalavimą laikyti valstybinius egzaminus ukrainiečių kalba. Kovo 30 dieną dalis tautiškai nusiteikusių deputatų bandė Parlamente priimti nutarimą atleisti šį ministrą, tačiau nesurinko pakankamo skaičiaus balsų.
D. Tabčniko asmenybė daliai visuomenės nepriimtina ir dėl asmeninės veiklos, susijusios su bylinėjimusi teismuose, ir dar dėl to, kad jis aukština sovietų sistemos vadus, menkina dabartinius Vakarų Ukrainos gyventojus ir patriotus, kovojusius dėl nepriklausomybės Antrojo pasaulinio karo laikais. Jis, pavyzdžiui, gretina dėl savo krašto atidavusius gyvybę patriotus ir totalitarinį Stalino režimą: „Stalino totalitarizmo ir Banderos totalitarizmo prigimtis yra absoliučiai vienoda“. Jo nuomone, piliečiai turi teisę statyti paminklus Stalinui. Gegužės 5 dieną Zaporožės mieste komunistų pastatytas paminklas tapo dar viena vinimi į demokratijos karstą – dėl to nei centrinė, nei vietinė valdžia neprieštaravo.
Matant tokius Regionų partijos veiksmus ir rinkėjų nebylų pritarimą, nereikia stebėtis, kad Donecko srities teismas priėmė sprendimą panaikinti Ukrainos didvyrio vardą Stepanui Banderai – vienam iš Ukrainos nacionalistų organizacijos, siekusios Ukrainos nepriklausomybės, vadovų.
Kelias į valdžios uzurpaciją, nors ir pridengtas žmonių manipuliavimo technologijomis, yra lydimas ir kitais žmonių teisių apribojimais – informacijos suteikimo, naujienų cenzūros ir žodžio laisvės apribojimais.
Apie pragmatizmo politikos akibrokštus demokratijai ir tiesai kalba ir dabartinio Ukrainos prezidento pozicija dėl vieno opiausių Ukrainos istorijos skaudulių – 1930-ųjų badmečio. Kaip žinia, 25 pasaulio šalys, tarp jų ir Lietuva, pripažino, kad šis Stalino režimo nusikaltimas prieš ukrainiečių tautą, nusinešęs nuo 7 iki 11 mln. gyvybių, buvo ukrainiečių tautos genocidas. Tas pats pasakyta ir Ukrainos įstatymuose. Nepaisant to, V. Janukovyčius, pataikaudamas oficialiai Rusijos pozicijai, balandžio 27 dieną Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje paskelbė, kad badmetis nebuvo Ukrainos tautos genocidas. Tuo jis ne tik įžeidė milijonų ukrainiečių atmintį, bet ir pažeidė Ukrainos įstatymą, kuris draudžia oficialiems asmenims taip teigti.
Su šiuo įvykiu susijęs ir pirmas akivaizdus žodžio laisvės apribojimo atvejis. Ukrainos televizijos kanalo „1+1“ žurnalistas su ekspertais ketino panagrinėti šį V. Janukovyčiaus pasisakymą teisiniu aspektu, tačiau jam „iš aukščiau“ nebuvo leista rengti laidos. Kai kurie apribojimai buvo taikomi ir „CTB“ televizijos kanalo žurnalistams, dėl to Europos žurnalistų federacija bei Tarptautinės žurnalistų federacijos Europos grupė kreipėsi į Ukrainos valdžią protestuodama dėl žurnalistų teisių pažeidimų. Regionų partijos atstovė O. Bondarenko į tai atsakė, kad jeigu ir buvo pažeidimų, tai juos turi nagrinėti Ukrainos generalinė prokuratūra, o ne užsienis.
Žmogaus laisvių pažeidimu tapo ir netiesioginis atvykimo į Kijevą, kur gegužės 11 dieną turėjo vykti opozicijos surengtos protesto akcijos, blokavimas – autoinspekcija stabdė transportą, buvo nuimti kai kurie maršrutai. Dar daugiau – būta ketinimų pažeisti ir darbininkų teises. Regionų partija siūlo Darbo kodekso pataisos projektą, kuriame numatoma 48 valandų darbo savaitė, o tai prieštarauja Konstitucijai, kurioje numatyta 40 valandų darbo savaitė. Taip pat projekte nustatyta maksimali darbo dienos trukmė – 12 valandų – gali būti pratęsta sutikus darbininkui. Dėl tokių darbo kodekso pakeitimų prieštarauja Tarptautinė darbo organizacija, kuri, tarp kitko, kartu su JAV ir Vokietija prieš porą metų skyrė Ukrainai 3 mln. JAV dolerių naujo darbo kodekso parengimui. Dabar ši iniciatyva atsidūrė regionininkų rankose.
Really, back to the USSR?
Kokia ateitis laukia Ukrainos? Apie tai galima spėlioti, tačiau jau dabar aišku, kad tendencija krypsta į praeitį ar bent į buvusią SSRS idėjų sistemą. Įstatymus leidžianti valstybės institucija praktiškai aptarnauja vieną politinę grupuotę, nepaisoma šalies įstatymų. Opozicija Parlamente gali tapti valdoma, o daugiapartiškumas – formaliu. Tačiau netgi Rusijos pavyzdys rodo, kad autoritarinis valdymo modelis nėra efektyvus, juolab kai daugumą valdžios vertikalėje sudaro išeiviai iš vieno – Donecko – regiono. Tai yra signalas ir valdančiai daugumai, ir opozicijai, kuri turi stiprėti, kitaip demokratijos idealus palaikančios opozicijos laukia visiškas pralaimėjimas.
O valdančioji Ukrainos koalicija su kiekviena diena stiprina savo pozicijas, pasitelkdama ir savo partnerę Rusiją. Neseniai įvykusio vizito į Krymą metu Rusijos ambasadorius Ukrainai Michailas Zurabovas pareiškė, kad kiekvienam Ukrainos regionui bus paskirtas Rusijos regionas, koordinuojantis jų maksimaliai efektyvų bendradarbiavimą. „Rusijos gubernatoriai turi suprasti, kad abipusių kontaktų klausimas yra toks pat svarbus, kaip ir pasėti ar surinkti derlių“, – sakė jis. Bendradarbiavimui tuoj pat pritarė V. Janukovyčius. Jo nuomone, reikia „paruošti, pasirašyti ir pradėti realizuoti tarpvalstybinę socialinio, ekonominio ir humanitarinio bendradarbiavimo programą ilgalaikei perspektyvai – mažiausiai 10 metų“.
Dar vienu žingsnių į praeitį yra Rusijos kontržvalgybos darbuotojų sugrąžinimas į Krymą po gegužės 17-18 dienomis vykusio Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimo. Pernai gruodį, kai Ukraina denonsavo sutartį dėl jų buvimo, jie buvo išsiųsti. Pagrindas tam buvo žvalgybininkų pradėtas agentų verbavimas ir bandymai sužinoti valstybines paslaptis.
Vėl prisimintas senas, Ukrainos vientisumui pavojų keliantis mitas apie šalies federalizavimą. Prorusiškai nuteiktų organizacijų Kryme atstovai, tarp kurių yra ir organizacija „Sevastopol-Krym-Rossija“, pareikalavo, kad V. Janukovyčius atnaujintų 1992 metų Krymo konstitucijos veikimą ir federalizuotų Ukrainą. Šalies federalizacija yra minima Regionų partijos programoje, todėl jos šalininkai siūlo „pradėti federalizavimą nuo Krymo“.
Politologai teigia, kad neidama link demokratijos, ši politinė jėga nusiris iki SSRS laikų idėjų, o gal ir iki karinės, pramoninės šalies modelio – šiuo atveju ji turi pasitelkti didžiules lėšas arba jos laukia sugrįžimas į atnaujintą SSRS.
Opozicijos veiksmai
Galbūt geriausiai dabartinę situaciją Ukrainos demokratinių jėgų stovykloje apibūdino Parlamento proukrainietiško politinio bloko „Mūsų Ukraina“ deputatas Tarasas Steckivas: „Kiekvienam mūsų ant kaktos yra Ukrainos idealų išdavystės antspaudas. Tik eidami į žmones, mes galime šį antspaudą nuplauti“.
Opozicija, paaiškėjus, kad valdantieji imasi visų priemonių, tarp kurių – ir teisiškai nepagrįsti politinės organizacijos „Svoboda“, „juodąjį antradienį“ organizavusios protestą prieš Charkovo pakto pasirašymą, narių iškvietimai pasiaiškinti į teisėsaugos organus, organizatorių sąrašo reikalavimas, – nusprendė visoje Ukrainoje steigti Liaudies gynybos komitetus. Apie tai gegužės 10 dieną pranešė devynios politinės opozicinės partijos ir žinomi Ukrainos visuomeniniai veikėjai. Jie ketina, kaip skelbiama deklaracijoje, „atsižvelgiant į pavojų prarasti Ukrainos… valstybingumą ir demokratijos laimėjimus, … suvienyti pastangas ir koordinuoti visas Ukrainos demokratines, valstybingumą palaikančias jėgas“. Kiti šio komiteto tikslai – apginti šalies suverenitetą ir teritorinį vientisumą, sustabdyti prieš ukrainiečių kultūrą nukreiptą humanitarinę politiką, neleisti užsieniečiams kontroliuoti strateginių įmonių ir pramonės šakų, ginti pagrindines piliečių laisves ir orumą, išsaugoti Ukrainos euroatlantinį kursą.
Visos Ukrainos liaudies gynybos komiteto pirmininku yra išrinktas žinomas poetas, vienas Rucho steigėjų 80 metų Dmytro Pavlyčko. Šio komiteto iniciatyva gegužės 11 dieną prie Ukrainos parlamento buvo surengtas protesto piketas prieš V. Janukovyčiaus vykdomą politiką. Jo metu pareikalauta, kad Vyriausybės galva pasiaiškintų dėl gegužės 17–18 dienomis su Rusija pasirašytų sutarčių. Į opozicijos reikalavimą šį kartą buvo atsižvelgta, ir jau kitą dieną per Parlamento posėdį deputatams apie dienotvarkėje esančius susitarimus, kurie daugumoje buvo humanitarinės srities, atsiskaitė vicepremjeras A. Kliujevas.
Ukrainos gynybos komitetai jau įsteigti Rovne, Dnepropetrovsko, Ternopolio, Volynės, Charkovo, Odesos srityse, steigiami ir kitur. Regionų partija neigia tokių komitetų reikalingumą – premjero nuomone, Gynybos komitetų steigimas yra nesąmonė. Tačiau opozicija mano, kad tokiu būdu jai pavyks išjudinti piliečius, kad jie pasijustų ir šalies, ir savo gyvenimo šeimininkais, pasijustų pagarbos verta pilietine visuomene.
Tolimesniems veiksmams opozicija numato pasitelkti ir Europos politinę visuomenę – yra rengiami visi tarptautinėms organizacijoms reikalingi dokumentai, nurodantys grubius pažeidimus Medvedevo-Janukovyčiaus pakto ratifikacijos metu. Jie bus įteikti Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai, Europos Parlamentui, kitoms Europos organizacijoms, nurodant tuos Ukrainos Konstitucijos, įstatymų, Parlamento reglamento ir procedūrų pažeidimus, kurie buvo padaryti „juodąjį antradienį“. Šiose Europos institucijose Ukrainos demokratinės jėgos ketina ginti savo poziciją už parlamento ribų, nes kitaip „dabartinė valdžia nesupranta“, – sakė „Mūsų Ukraina“ partijos atstovas Vjačeslavas Kyrylenko.
Solidarizuodamiesi su savo tautiečiais, prieš Charkovo pakto pasirašymą, atsisakymą nuo demokratinių vertybių, badmečio sumenkinimą ir prieš kitus valdančiųjų veiksmus pasisakė ir ukrainiečių diasporos, tarp jų ir JAV bei Kanados, atstovai.
Opozicijos lyderė J. Tymošenko irgi atsidūrė valdančiosios koalicijos teismų taikinyje – jai gresia baudžiamoji atsakomybė, nes Ukrainos generalinė prokuratūra gegužės 12 dieną atnaujino 2005 metais nutrauktą bylą dėl galimų kyšių Ukrainos aukščiausiojo teismo teisėjams.
Savo ruožtu, kaip ir pagalba opozicijai, Europos Komisija Europos kaimynystės politikos programoje 2010 metams iškėlė Ukrainai daugybę reikalavimų, tarp kurių svarbiausiomis yra Konstitucijos ir energetinio sektoriaus reformos. Taip pat iš Ukrainos reikalaujama, kad būtų pagerintas makroekonominis stabilumas, verslo bei investicijų sąlygos, atliktos reformos dujų pramonės, viešo administravimo, kovos su korupcija, juridiniame sektoriuose.
Mums, krikščionims, turėtų būti įdomus ir dvasinių vadovų požiūris į visuomenės gyvenime vykstančius pokyčius. Trečios Ukrainoje pagal tikinčiųjų skaičių Ukrainos Graikų Apeigų Bažnyčios vadovas, kardinolas Liubomyras Huzaras ne kartą pasisakė dėl įvairių Ukrainai svarbių įvykių, pavyzdžiui, dėl rinkimų. Tai, pasak jo, yra Bažnyčios teisė, ypač kai kalbama apie moralines, dvasines vertybes. Jo nuomone, idealiu atveju politika turi būti viena aukščiausių meilės savo tautai formų, nes „politika – tai tarnavimas tautai“. „Politikai, – teigė kardinolas Liubomyras, – tai žmonės, pasiaukoję bendruomenei: jie jai dirba, apie ją galvoja, veikia žmonių labui“. Tačiau politikas gali galvoti, kad jo vaidmuo – tik praturtėti. Tikrais politikais Bažnyčios vadovas laiko tuos žmonės, kurie yra meilės artimui pavyzdys. L. Huzaro nuomone, „čia ir yra bėda, nes Ukrainos politikai negavo tinkamo auklėjimo savo bendruomenėje“. To priežastimi jis laiko komunistinių laikų palikimą, komunizmo filosofiją, kai neva visi rūpinasi visais, bet iš tikrųjų – tik savimi. „Dauguma šių dienų politikų išaugo savęs išsaugojimo, savęs praturtinimo dvasioje, tačiau ne tam, kad paskirtų savo gyvenimą artimui“, – sako Graikų Apeigų Bažnyčios vadovas.
Pagal Ukrainos ir kitų šalių spaudą parengė Vasilis Kapkanas.
„XXI amžiaus horizontai“ („XXI amžiaus“ priedas)
2010.06.09
