Po kelių dienų Lietuva ir vėl prisimins Medininkų žudynes, surengtas 1991-ųjų liepos 31-ąją. Tęsdamas žurnalistinį tyrimą apie tikrąsias šių skerdynių priežastis, užsakovus bei vykdytojus visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt dar kartą buvo susitikęs su buvusio omonininko Konstantino Michailovo (Nikulino) advokatu iš Rygos – Oskaru Ruode (Oskars Rode).
Duodamas išskirtinį interviu Latvijos teisininkas Oskaras Ruodė pateikė naujų įžvalgų, kodėl Lietuvos teisėsauga buvusiam OMON milicininkui K.Michailovui tebetaiko pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Pasak Latvijos advokato, Lietuvos teisėsauga bijo pripažinti, kad ištisus 19-a metų Medininkų byla buvo tiriama atmestinai, paviršutiniškai, nesistengiant atsakyti į esminius, svarbiausius klausimus. Su Latvijos advokatu Oskaru RUODE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Liepos 16-ąją K.Michailovui dar sykį buvo pritaikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Teismo sprendime paaiškinta, kodėl iki teismo baigties buvusį Rygos OMON milicininką būtina laikyti už grotų. Pagrindinė priežastis: nepasikeitė ankstesniais kartais įvardintos aplinkybės. Jūs susipažinote su tuo sprendimu? Kaip vertintumėte tokią poziciją gynybos požiūriu?
Taip, liepos 16-osios teismo sprendimo tekstą perskaičiau atidžiai. Prisimenant mūsų paskutinįjį pokalbį privalau dar sykį pakartoti: skundas dėl buvusio omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino bylos jau perduotas į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. Tas skundas nuolat papildomas naujomis aplinkybėmis. Kitaip ir būti negali, nes pažeidimai, kuriuos nurodo K.Michailovo gynyba, nepašalinti ir toliau tęsiami.
Šiuo atveju mes, K.Michailovą ginantys advokatai, gilinamės ne į tai, kaltas ar nekaltas dėl Medininkų žudynių mūsų ginamasis. Mes pirmiausiai nesutinkame su tuo, kad mūsų ginamasis iki nuosprendžio paskelbimo laikomas už grotų, t.y. jam taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Mums nerimą taip pat kelia aplinkybė, kad griežčiausia kardomoji priemonė jam nuolat pratęsiama. Šių metų liepos 16-ąją Lietuvos teismas suėmimą pratęsė dar trims mėnesiams. Duodamas dar pirmąjį interviu akcentavau, jog Lietuva dažnokai pralaimi bylas Strasbūre. Tiksliau tariant, Lietuva Strasbūro teisme turi blogą reputaciją. Esu įsitikinęs, jog Lietuva Strasbūre pralaimės ir K.Michailovo bylą. Man labai keista: teismas užsispyręs nenori suprasti, jog šiandieninių argumentų, kodėl iki teismo baigties K.Michailovas turi sėdėti už grotų, – jau per maža. Jie – per silpni net jei ir sutiktume, jog, girdi, esama bent menkiausiai pagrįstų įtarimų dėl K.Michailovo sąsajų su Medininkų tragedija. Tačiau, būdamas advokatu, tvirtinu, jog tokių įtarimų, kokius šiandien pateikia Jūsų kaltintojai, per maža, kad žmogus iki nuosprendžio paskelbimo būtų kalinamas daugiau nei du su puse metų.
Taip, įstatymai numato galimybę, esant rimtiems įtarimams, asmenį suimti ir iki teismo baigties laikyti įkalintą. Bet juk tas pats įstatymas numato ir švelnesnius variantus. Sakykim, pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, registraciją policijos įstaigoje, kitokius apribojimus arba namų areštą. Tuo tarpu K.Michailovo atveju lietuviškoji Temidė pasirinko patį griežčiausią kardomąją priemonę. Ir šios, pačios griežčiausios kardomosios priemonės terminus K.Michailovui pabrėžtinai formaliai tęsia nebe pirmą kartą. Mane stebina Lietuvos teisėjų pastangos ignoruoti advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės argumentus, jog šiuo konkrečiu atveju kaltintojai neturi teisės tenkintis fraze “aplinkybės nepasikeitė, todėl buvusį OMON milicininką būtina ir toliau laikyti kalėjime”. Egzistavo konkrečios pirminės priežastys, kodėl jį suėmė. Tiesa, rimtai abejoju, kad pirminės priežastys buvo tokios konkrečios ir rimtos, kad tikrai nebuvo įmanoma apsieiti be griežčiausios kardomosios priemonės taikymo. Bet šiuo atveju svarbu būtent tai, kad po pirmojo suėmimo griežčiausia kardomoji priemonė nuolat pratęsiam nepateikiant papildomų argumentų. Po pirmojo pratęsimo buvo dar maždaug dešimt pratęsimų. Tad teismas, nuolat pratęsiantis suėmimą, jau nebegali tenkintis prokurorų argumentais “nepasikeitė situacija”. Tokių argumentų demokratiniams teismams negali užtekti dešimt kartų iš eilės. Kiekvieną kartą pratęsti griežčiausią kardomąją priemonę turėtų būti vis sunkiau. Siekiant jos pratęsimo prokurorai privalo kaskart pateikti ne šiaip sau pasamprotavimų, neva K. Michailovas gali slapstytis nuo teismo, bet konkrečių, tokius teiginius patvirtinančių įrodymų. Man, kaip advokatui, tokie pratęsimai primena asoliutų farsą.
Skaitydamas liepos 16-osios teismo sprendimą dėl suėmimo pratęsimo pastebėjau, kad nutartyje neišvardinami nei K.Michailovo, nei jo advokatų gynybos argumentai.
Mūsų ginamasis teismui ne sykį konkrečiai ir iš anksto raštu buvo išdėstęs konkrečius, neginčijamus faktus, kurie palankūs būtent jam. K.Michailovas išvardino teismui dvidešimt vieną konkretų punktą, kurie, jo manymu, leidžia manyti, jog nėra nė menkiausio pagrindo taikyti jam griežčiausią kardomąją priemonę. Vadovaudamasis sveiku protu mūsų ginamasis pabrėžia, kad jo ir jo advokatų nuomonė teismo sprendimuose irgi privalo būti surašyta. Tačiau kaip ir anksčiau, taip ir dabar teismas K.Michailovui palankius momentus ignoruoja. Atsiverskite liepos 16-osios teismo sprendimą, tvirtinantį, jog K.Michailovui ir toliau būtina taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Tame sprendime nerasite nė vieno K.Michailovui palankaus argumento, nė vienos advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės argumento, pasisakymo ištraukos, pastebėjimo, nė vieno žodžio. Jūsų teismo sprendime gynybos motyvai neįvardinti, nesurašyti, neaptarti, nors advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės konkretūs argumentai netelpa net į 30-ties lapų storio skundą. Tą patį patvirtina gynybos daromi teismo posėdžių garso įrašai. Teismas savo ruožtu taip pat daro kiekvieno posėdžio garso įrašą. Tuo tarpu prokurorų argumentai teismo sprendime išvardinti. Kiekvienas, perskaitęs liepos 16-osios sprendimą, susidarys įspūdį, jog šioje byloje prokurorai plušėte pluša, o štai advokatų arba iš viso nebuvo, arba jie teismo metu … miegojo.
Todėl akivaizdu, jog K.Michailovo atveju pažeidžiama teisė į lygiavertišką gynybą. Neįmanoma gintis, jei kaltinamasis nežino, kokiais konkrečiais duomenimis, kieno parodymais, faktais ir argumentais remiantis jis kaltinamas. Galų gale prokurorų argumentų pavadinti argumentais neapsiverčia liežuvis. Tėra prokurorų nuojautomis grindžiami spėjimai, jog K.Michailovas galbūt bėgs slėptis į Rusiją. Mano supratimu, solidus teismas negali palaikyti nei kaltintojų, nei gynėjų pusės. Teismo priedermė – objektyviai įvertinti visus “už” ir “prieš”. Jei neįvardinami gynybos argumentai, vadinasi, priimdamas sprendimą teismas vadovavosi vienpusiška informacija. O taip neturėtų būti. Toks elgesys prieštarauja Europos nuostatoms ir teismų nešališkumo principams. Susipažinus su teismo posėdžių garso įrašais, susidaro įspūdis, kad valstybės kaltinimą šiame teisme palaiko ne prokurorai, o teismo kolegija.
Juokinga, kai kaltinamasis K.Michailovas pats yra priverstas Lietuvos teisėjams priminti, ko jie nepadarė, į ką neatkreipė dėmesio. Liūdniausia, kad Jūsų teisėsauga ir toliau užsispyrusiai aklai stengiasi nepastebėti teisėtų gynybos reikalavimų.
Kaltintojai nuolat pabrėžia, kad jis – užsienietis, neturi tamprių socialinių ryšių su Lietuva, todėl gali pabėgti.
Negalima K.Michailovo laikyti uždaryto tardymo izoliatoriuje vien dėl to, kad jis užsienietis ir neturi Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos, neturi čia darbo. Prokurorai spėja, kad K.Michailovas gali bėgti. Kokie jų argumentai? Suprask, kažkada K.Michailovas buvo ilgesniam laikui išvykęs iš Latvijos. Bet kas tai per argumentai? Suraskite man bent vieną žmogų, kuris šiais laikais nė karto nebūtų išvažiavęs į užsienį? Jūsų prokurorai bando įrodyti, esą jei K.Michailovas buvo išvažiavęs į užsienį, tad būtinai turi ryšių su svetur gyvenančiais žmonėmis bei tais, kurie taip pat domina Lietuvos teisėsaugą. Tokiuose spėjimuose nėra nei logikos, nei konkretumo. Čia – vien abstrakčios spėlionės. Jau vien dėl to, jog į užsienį išvažiavęs K.Michailovas visuomet į Latviją sugrįždavo. Pavyzdžiui, aš per metus du kartus išvykstu į Kiniją. Remiantis Lietuvos prokurorų logika Kinijoje aš jau turiu stabilius ryšius ir, esant reikalui, Kinijoje galiu pasislėpti. Tokiuose įtarimuose ir jų argumentuose daugiau farso, nei logikos.
Skaitydamas liepos 16-osios teismo sprendimo vertimą atkreipiau dėmesį, kad jame itin smulkiai aprašytos Medininkų žudynių aplinkybės: kada jos buvo įvykdytos, kiek žuvo Medininkų pareigūnų, kokiu būdu jie buvo nužudyti, taip pat išvardinti apžiūros metu rasti daiktiniai įrodymai. Bet juk šiuose aprašymuose nėra nė menkiausios užuominos, kad būtent K.Michailovas susijęs su šiuo nusikaltimu.
Būtent. Jo piršto antspaudų Medininkuose nebuvo aptikta, pas jį nerasti nei nužudytojų ginklai, nei automatai, kuriais buvo nužudyti Medininkų pareigūnai. Galų gale tame sprendime nėra nė žodžio apie tai, kad visi apklausti liudininkai ir anksčiau, ir dabar duoda K.Michailovui tik išskirtinai palankius parodymus. Bet liepos 16-osios teismo sprendime šio argumentų nerasite. Šitame sprendime viskas apversta aukštyn kojomis: K.Michailovui palankūs liudytojų parodymai įvardinami kaip nepalankūs, o bylos dokumentai, kuriuose nėra jokių K. Michailovs liečiančių duomenų, įvardinami kaip turintys jį kaltinančius duomenis. Atleiskit, bet tai jau dvelkia ypač neskaniai… Tai tikrai nedera su solidaus teismo vardu bei autoritetu.
Kodėl būtent šitaip klostosi Medininkų bylos tyrimas? Galbūt bijoma, kad paaiškės, jog per beveik 20-imt metų Lietuvos prokuratūra nesugebėjo deramai ištirti didelį visuomeninį susidomėjimą keliančios bylos? Bijoma pripažinti, kad nė vienas Medininkų skerdynių kaltininkas, įskaitant ir vykdytojus, ir užsakovus, nesulaukė atpildo?
Aš, žinoma, nepavydžiu teisėjams, kuriems likimas lėmė tirti šią istorinę, rezonansinę, tačiau itin nekokybiškai parengtą bylą. Ši byla Lietuvai išties labai svarbi. Todėl neatmetu versijos, jog teismas įtaria: Lietuvos visuomenė įnirš, supyks, pasipiktins, jei bus išteisintas OMON milicininkas K.Michailovas na kad ir dėl įrodymų trūkumo. Juk tokiu atveju paaiškėtų, kad kaltinamųjų suolas – visiškai tuščias. Tada Lietuvos visuomenei, žinoma, kils itin daug klausimų: kodėl per du dešimtmečius nei Lietuvos slaptosios tarnybos, nei Lietuvos prokuratūra nesugebėjo sugauti bent vieno Medininkų budelio. Kyla klausimai: kaip to išvengti ir kaip reikės pasiaiškinti? Tad neatmetu versijos, kad skęsdamas kai kas šiandien griebiasi ir šiaudo.
K.Michailovas tardymo izoliatoriuje uždarytas laikomas beveik tris metus. Įsivaizduojate, koks kiltų skandalas, jei paaiškėtų, jog šis buvęs eilinis omonininkas vis dėlto suimtas bei įkaltintas neteisėtai, neturint rimtų įrodymų?! Tokiu atveju sprogtų kaip oro balionas ir prokurorų argumentai, kodėl beveik dešimt kartų reikėjo pratęsti griežčiausią kardomąją priemonę. Jūsų teismas pakliuvęs išties į keblią padėtį. Jūsų prokuratūra – taip pat keblioje situacijoje. Tačiau vis dėlto skandalinga, kai oficialiuose dokumentuose kaltintojai tvirtina, jog K.Michailovas suimtas remiantis vos ne keliolikos liudininkų parodymais, o iš tiesų tie liudininkai tvirtina K.Michailovą matą pirmą kartą, apie jo dalyvavimą Medininkų žudynėse nieko nežinoję ir nežinantys, nieko nežinantys ir dabar.
Supraskite, K.Michailovo gynyba neneigia, jog 1991-ųjų liepos 31-ąją buvo išžudyti Medininkų pareigūnai, nesiginčija, jog egzistuoja konkretūs žmonės, kurie davė įsakymą žudyti ir konkrečiai šaudė tą naktį. Šiuo atveju gynyba tik klausia: kuo čia dėtas K.Michailovas?
Pastaruoju metu buvo pareikšta, jog K.Michailovas teismo baigties privalo laukti už grotų dar ir dėl to, kad šito reikalauja … visuomeninis interesas. Gal galėtumėte paaiškinti, ar teisiniuose ginčuose įmanomi tokie argumentai?
Manau, kad tai – ne itin vykęs argumentas. Tokius argumentus sunku suvokti vadovaujantis sveiku protu. Tarptautinėje teisminėje praktikoje egzistuoja sąvokos “asmens interesas” ir “visuomenės interesas”. Bet čia dera pabrėžti: visuomenės ir individo interesai ne visuomet sutampa. Visuomenės interesai ne visuomet sutampa ir su tiesos, teisingumo, teisėtumo kategorijomis. Visuomenės interesai kartais prieštarauja įstatymams. Jei staiga paaiškės, jog visuomenė reikalauja K.Michailovą viešai nulinčiuoti centrinėje Vilniaus aištėje, ar jūs pulsite vyktyti šį visuomenės reikalavimą?
Dar vienas pavyzdys. Visuomenė reikalauja, kad būtų grąžinta mirties bausmė. Na ir kas? Mirties bausmės taikymas negrąžinamas Lietuvoje, nors dauguma lietuvių greičiausiai norėtų, kad ji būtų grąžinta.
Galų gale visuomenės interesas taip pat turi būti motyvuotas. Lietuvos visuomenei svarbu, kad atpildo sulauktų visi Medininkų kaltininkai. Bet Lietuvos visuomenei svarbu, net neabejoju, kad teisiamųjų suole sėdėtų tikri kaltininkai. Nejaugi Lietuvos visuomenei nusispjauti, kas bus baudžiamas už Medininkų žudynes: tikras ar menamas kaltininkas? Nesinorėtų tuo tikėti…
Kalbėdamas apie kardomosios priemonės taikymo K.Michailovui aplinkybes negaliu nepabrėžti, jog mes Lietuvos teisėsaugai buvome pateikę net tokių argumentų: jei lietuviškoji Temidė bijo, kad K.Michailovas gali slapstytis, K.Michailovas galėtų išsinuomuoti kambarį Vilniuje ir Vilniuje susirasti darbą. Mes tvirtinome, jog K.Michailovui padėsime Vilniuje susirasti butą bei darbą. Vilniuje buvo išnuomuotas butas. Surastas darbas. Tokiu būdu bandėme įrodyti, jog K.Michailovas pasiruošęs padėti Lietuvos teisėsaugai, o ne bėgti nuo jos. Jūsų teismų šie argumentai neįtikino.
Pastaruoju metu susilaukiau kai kurių užuominų, esą tie, kurie daug rašo apie Medininkų bylą ir K.Michailovo padėtį, neva daro spaudimą teismui.
Tai itin ydingas vertinimas. Su tokiu aiškinimu nesutinku. K.Michailovo advokatai nedaro jokio spaudimo nei teismams, nei liudininkams. Nei tiesiogiai, nei per spaudą. Šiandien mes spaudoje atvirai išvardiname tik savo argumentus. Tik tiek. Tokioje veikloje neįžvelgiu nieko antiįstatymiško.
Taip pat privalau pabrėžti, jog gynyba daug mėnesių iš eilės savo argumentų, skirtingai nei kaltintojai, visuomenės informavimo priemonėms neteikė. Tik dabar mes pradėjome garsiai kalbėti apie, mūsų supratimu, esminius pažeidimus.
Tokių žingsnių imtis mes buvome priversti, kadangi į mūsų pastabas piktybiškai neatsižvelgiama. Be to, mūsų argumentai neįtraukiami net į teismo sprendimus. Tad mums nebelieka kitos išeities, kaip savo nuomonę išdėstyti visuomenei. O visuomenė tegul pati sprendžia, ar mūsų nuostatos – iš piršto laužtos ar pagrįstos?
Jei ana pusė daro klaidą po klaidos, tai mes turime teisę manyti, jog tie pažeidimai – ne atsitiktiniai, bet sąmoningai kryptingi. Aš, būdamas K.Michailovo gynėju, turiu teisę viešai pareikšti savo nuomonę apie šio atviro teisminio proceso eigą.
Jei procesas yra atviras, tai bandymas uždrausti žurnalistams apie jį rašyti išties skamba absurdiškai. Tuomet kyla klausimas kodėl bijoma leisti visuomenei žinoti apie tikrąją padėtį šioje byloje?
Gintaro Visocko nuotraukoje: buvusio OMON milicininko Konstantino Michailovo advokatas iš Latvijos Oskars Rode.
2010.07.29
