Galima sau pateikti paprastą klausimą: kodėl dejuoja gyventojai Lietuvoje? Ne visi, bet tam tikra dalis. Dejuojama dėl Vilniaus apšvietimo, dėl krizės, dėl politikų korupcijos. Visų pirma reikia suvokti, ką gali ir ko pilietis negali pakeisti. Ir koks pilietis gali keistis ir keisti, o koks – nepajėgus. Sovietiniais okupacijos laikais buvo užauginta šimtai milijonų individų, kurių aš individais nepavadinčiau. Nes jie yra socializmo – kolektyvizmo eksperimento pasekmė.
Toks žmogus nuo mažens buvo pratinamas, kad darbo bus, kovoti nereikia, tavimi bus pasirūpinta. Viskas už tave bus padaryta. Valstybės valdymas – politikų reikalas, kontrolė – politikų reikalas, visos svarbiausios gyvenimo sferos – politikų reikalas, o piliečiai gyvena savo gyvenimą, laukdami, kol jiems parodys teisingą kryptį. Tarsi dvi valstybės vienoje. Vieni veda į komunizmą, o kiti bėga paskui, kas griūna, tą pakelia, o kas miršta, tą numeta. Pats kvailas, jeigu nesugebėjo sulaukti komunizmo atėjimo į Žemės planetą.
Dabar visi šie „individai“ gyvena jau kitoje sistemoje. Vadinamame „kapitalizmas“ pagal Vakarų valstybių modelį. Nacionalinėje demokratinėje valstybėje. Dažnai senojoje sistemoje puikiai gyvenę „individai“ negali taip pat puikiai gyventi kitoje. Nes tai psichologiniai dalykai, o kartu – ir amžiaus dalykai.
Visų pirma krenta į akį turto pasiskirstymas, nelygumas tarp skirtingų visuomenės sluoksnių. Po to – teigiamos aplinkos nebuvimas, kurią kuriasi patys žmonės. Nustebino vieno „individo“ komentatoriaus mąstymas, kad Vilnius – tai Europoje pats menkiausiai apšviestas miestas, kuris yra kaimas. Tarsi tas pilietis niekaip nėra susijęs su Vilniumi ir Lietuva. Ar ne primena atvejo, kuomet toks žmogus gyveno Sovietų Sąjungos laikais ir skųsdavosi, kad komunistai tokie, o gal dar tokie, bet toliau dirbo, nes jis savo keliu eina, kurį jam parodo komunistai. Niekaip negalėdamas įtakoti vykstančių procesų.
Niekaip nesuprantamas mąstymas, esą politikai Lietuvoje yra tarsi tie komunistai anksčiau, atėję iš Dangaus, kad vargšus lietuvius dabar kankintų. Ir už ką tokia bausmė? Kam tu, Dieve, atsiuntei mums tą Landsbergį? Tą Nepriklausomybę? Neseniai teko skaityti korupcijos analizę, kurioje Lietuva užima, aišku, ne itin gerą vietą, bet buvo pabrėžiama, kad patys gyventojai labai toleruoja korupciją. Ką tai reiškia? O gi tai, kad nuo jauno girto „kelių erelio“ iki senos močiutės visi jie noriai duoda kyšius. Skatina korupciją visose gyvenimo srityse. Juk taip lengviau susitarti. O kada močiutė bus partrenkta to girto “kelių erelio”, ir, patekusi į ligoninę, bus operuojama aplaidžiai, nes neturės pinigų kyšiui, todėl ir numirs, – kas tada bus kaltas? Vėl Lietuva, ir vėl – Lietuvos politikai?
Komunizmo sistemos išauginti sistemos sraigteliai nesupranta, kad tik jie kuria aplinką. Vilniuje mažai apšvietimo? Vilnius nenuvalytas? Na taip, kalti tik politikai. Užtenka pasivaikščioti po daugiabučius namus bet kuriame Vilniaus mikrorajone, Šeškinėje, Fabijoniškėse, garantuoju, kad dabar bus kiemai nenuvalyti, o daugiabučiuose namuose – smarvė, purvas, netvarka, pašto dėžutės – išlaužytos, o liftai apmyžti ir suniokoti.
Tokie dviveidžiai piliečiai „individai“ visada pirmi rėkia apie, jų nuomone, pažeidžiamas teises su savo namiškiais ir rečiau viešoje vietoje, ir, aišku, visada kaltins politikus, tačiau savo kieme netgi nuorūkos nesugebės išmesti ar šuns išmatų išvalyti. Gyvendami netvarkėje jie reikalauja, kad kažkas tvarkingesnio nueitų į Seimą, Vyriausybę.
Amžinai skundžiamasi, kad vagys siaučia, kad nusikalstamumas didelis, kad apšvietimo mažai. Ką tokie piliečiai padarė, kad jų kieme būtų saugiau? Ar įsirengė saugumo kameras? Papildomas lempas? Ar sugebėjo susiburti į bendruomenę, kuri, reikalui esant, reaguos į nepageidaujamus asmenis?
Mane stebina, kuomet kaimietis, atvažiavęs iš civilizacijos užkampio, staiga tapęs didžiu miestiečiu, pradeda kritikuoti visus ir visada. Toks žmogus yra silpnas, nes kritika be pasiūlymų yra nieko verta. Tokioje tamsioje, netvarkingoje, beviltiškoje aplinkoje sunku dalykus keisti iš esmės. O politikai? Politikai ateina iš tų pačių žmonių. Jeigu Švedijos politikai ateitų į Lietuvos Seimą, vargu ar pakeistų padėtį geryn. Ar Lietuvos piliečiai staiga pradėtų kontroliuoti savo politikus? Ar nustotų skatinti korupciją? Kokia tikimybė, kad Švedijos politikai sugestų ir taptų tokiais pačiais netikusiais politikais ir tiesiog taptų neįgalūs politiškai? Pasimestų toje kvailių minioje, tarp korupcijos, tarp nekonstruktyvios kritikos, nepagrįstų kaltinimų?
Nesubrendę piliečiai, nors ir suaugę. Bet ko norėti – Sovietų Sąjunga dau tokių išugdė. Komunistai buvo tėčiai ir mamos, o darbininkai – tarsi vaikai, kurie be komunisto tėčio ir komunistės mamos priežiūros nieko negalėjo padaryti. Stebino, kuomet atgavus nepriklausomybę, šie vaikai nurovė tas grandines, spjovė į mamų ir tėčių komunistų kontroles, ir pradėjo „savarankišką“ kelią į laisvę.
Galima tik pateikti pavyzdį, kuomet buvo pirmaujama keliuose pagal avarijas ir mirtis. Kodėl reikėjo imtis tokių drastiškų poelgių, kad sustabdytume karą keliuose? Todėl, kad nesubrendę „individai“, kažkada akylai prižiūrėti komunistų, tapo laisvi, todėl laisvai ir gerdavo, nepaisydavo taisyklių, galėjo žudyti save ir kitus, visaip ir visada.
O kodėl „individai“ kabutėse? Kaip ir minėjau, tokie žmonės nėra tikri individai. Jie nėra ir piliečiai. Lietuvoje bent pusė gyventojų vis dar gyvena sovietinėje Lietuvoje. Sąvokos “patriotizmas”, “nacionalizmas”, “sveika aplinka” jiems vis dar nesuvokiamos. Jeigu Skandinavijoje didžioji dauguma žmonių patys rūpinasi, kad savo veiksmais būtų tolerantiški, kad jie kurtų aplinką ne tik sau, bet ir aplinkiniams, tai Lietuvoje pilietis, dar vakar buvęs kaimietis, šiandien tapęs didžiu miestiečiu, juk gali ir fiziškai pamokyti bei kitaip pagrasinti, kad įtikintų savo nuomonės teisingumu.
Visad galvodavau, kad komunistams ir Sovietų Sąjungai protingi laisvi žmonės buvo valstybės priešai. Kas būtų buvę, jei į Sibirą būtų trėmę prisitaikėlius, bevalius, girtuoklius? Tačiau darė atvirkščiai, nes nebuvo naudinga palikti principingus, užsispyrusius, savarankiškus – pavojingus sistemai.
Užtenka pajausti, kaip gyvena toks „individas“, ką jis daro, kaip elgiasi, kodėl jis nepatenkintas, kad suprastum, kad tokių politikų jis ir vertas. Paprastas sovietinis žmogus sakydamas, kokie gi baisūs tie Lietuvos politikai, susimąstau ar pats jis nevogtų, vos tik atsiradęs reikiamoje pozicijoje? Sakydamas, kad Vilnius ir kiti Lietuvos miestai negražūs, purvini, neapšviesti bei nesaugūs, ką toks „individas“ padarė, kad būtų geriau? Gal vietoj to, kad degtinę pirktų, įsigijo vaizdo kamerą?
Toks bukas ir per daug alkoholio vartojimo sunaikintų smegenų mąstymas tiesiog priverčia pagalvoti, kad Lietuvos politikai – tai visuomenės veidrodis. Sovietinis žmogus mato tokį pat „elitą“ Seime, Vyriausybėje. Negi jis norėjo pamatyti kažką geriau? Tai jų bendrapiliečiai, tautos atstovai. O gal vokietis atsikelia ryte ir pamato, kad parlamente kažkas ne taip, nes ten sovietiniai darbo metodai ir sovietiniai politikai?
Galbūt vokietis pagalvodamas, kad jo šalis eksportuoja daugiausiai prekių pasaulyje arba bent jau pirmauja tuose sąrašuose, galvoja, kad tai tik dėka politikų? Tik politikai sukūrė BMW, Mercedes, o ne jis savo rankomis? Ir savo valia? Neribotas kūrybingumas, sveika aplinka, tolerancija padeda individams atsiskleisti.
Kodėl Lietuvoje klesti smurtas mokyklose? Todėl, kad visuomenė nesupranta ir nemoka spręsti esminių problemų. Kodėl ta pati visuomenė rinko buvusius komunistus į Seimą, po Sąjūdžio? Todėl, kad tikėjosi, kad štai vėl bus gamyklos, vėl bus darbo begalės. Kad vėl viskas bus pigu ir paprasta. Nereiks per daug galvoti ir stengtis. Tačiau sovietiniai laikai liko toli. O sovietinio žmogaus daugiabučiame name, kur netvarka, vis dar tikimasi, kad politikai ateis ir pastebės tai. Politikai tik darbuotojai, valdininkai tik darbuotojai, kurie turi dirbti taip, kaip nori patys gyventojai, rinkėjai. Labai lengva nusimesti atsakomybę nuo savęs, kaip nebrandus jaunuolis taip daro, ir sakyti, esą tai – ne mano miestas, tai ne mano Lietuva, tai ne mano politikai, ir man visiškai nebūtina kontroliuoti ir būti atsakingu už procesus, vykstančius šalyje ir aplink mane. Gi ne už tokią Lietuvą kovojau, ne už tokią galėjau ir toliau stengtis.
Jeigu gyvenime visi būtų tokie apgailėtini, turbūt nebūtų sėkmingų pavyzdžių, bet jie yra. Kažkodėl Estijoje geriau, situacija geresnė. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, kažkodėl gyvena žmonės, kurie kuria kitokį gyvenimą. Labai priklauso, koks yra individo požiūris. Kiek jis gali skirti laiko tobulėjimui. Kokie jo standartai. Jeigu jis nori tik imti, o ne duoti, tai taip bus kuriama beribė nelygybė. Tiek turtinė, tiek ir kitokia forma išreikšta. Jeigu individui atrodo, kad jo daugiabutis turi būti smirdantis ir purvinas, o miestas gali būti tamsus bei nesaugus, tai jis gali taip gyventi ir iki gyvenimo pabaigos. Niekas už jį nepadarys to, ką jis gali padaryti pats. Kuomet susidaro dauguma norinčiųjų keistis, tai keičiasi ir aplinka. Tačiau kuomet dauguma yra abejingi sovietiniai piliečiai, kurie tik lauks, kol aplinka pati ims keistis, tai tie pasikeitimai ateis labai negreitai.
Žinoma, nebūna viskas idealu ir Vakaruose, Rytuose ar dar kur nors. Visur egzistuoja savos problemos, bet tik nuo pačių individų pasiruošimo spręsti tas problemas ir atsiranda sąlygos keistis. Kuomet yra nuolatos verkiama, dejuojama ir tik įvardijamos problemos, bet nesiūloma, kaip jas spręsti, tai viskas ir liks taip, kaip dabar.
Jeigu įmonės direktorius ir savininkas pamatys, kad jo įmonės produkcijos neperka taip, kaip planavo, ar jis dejuos, skųsis, kad kaip blogai, kaip blogai, ar imsis konkrečių priemonių? Patys individai turi nuspręsti, ar jie nori tvarkos, ar nori toliau gerti alkoholį kibirais ir skatinti korupciją. Ar jie bijos būti pilietiški, kuomet kažką kaimynystėje kėsinsis užmušti, o gal taps pilietiški ir stengsis keistis?
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: kadaise Vilniaus gatvėse kabojęs plakatas.
2010.08.14
