Pažįstamas istorikas internetu atsiuntė kvietimą į Suvalkų sutarties pasirašymo ir jos sulaužymo 90-mečio minėjimą – konferenciją Vilniaus rotušėje.
Kitaip gal būčiau nežinojęs ir joje nedalyvavęs, negirdėjęs įdomių pranešimų: akad. Antano Tylos – “Vilniaus krašto užgrobimas, sulaužius Suvalkų sutartį”, Europos parlamentaro, prof. Vytauto Landsbergio – “Didžioji Juzefo Pilsudskio klaida”, dr. Kazimiero Garšvos – “Vilniaus krašto okupacijos padariniai”, Seimo nario Gintaro Songailos – “Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?” Kvietime nenurodyta, kad minėjime dalyvaus Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojas Artūras Andriušaitis ir kelios moksleivės, viena net pranešimą skaitys.
Tad pradėsiu nuo šio malonaus siurprizo. Malonaus todėl, kad labai dažnai mūsų renginiuose pasigendame jaunimo. O čia – mokytojas ir moksleivės ne iš bet kur, o iš pačių Šalčininkų, taigi beveik iš užsienio, beveik iš Lenkijos, ir kalbės jie apie “Lenkijos okupacijos pasekmes Rytų Lietuvoje”.
Tokį rašinį rašė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleiviai. Ir geriausią rašinį parašė Katažyna Andriuškevič. Ji Rotušėje kalbėjo:
“Aš gyvenu Rytų Lietuvoje, jau esu pripratusi, kad čia žmonės kalba ne tik lietuvių kalba, bet ir lenkų, rusų kalbomis ir tuteišių kalba (sumaišytos keturios kalbos: rusų, lenkų, gudų ir lietuvių), kad čia daug kitų tautybių žmonių. Rytų Lietuva – etniškai mišrus regionas rytinėje Lietuvos dalyje, susidaręs XVII-XX a. suslavėjus ištisai lietuviškoms teritorijoms. Rytų Lietuvos suslavėjimas XX a. turėjo didelę įtaką Rytų Lietuvos sienų raidai, tarpukariu lėmė Vilniaus krašto okupaciją, o kartu ir priešiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Rytų Lietuva XX a. buvo polonizuojama. Pradėtas ten gyvenusių lietuvių, rusų, žydų diskriminavimas ir teroras. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, trukdoma jai vystytis. Dėl to net ir pasitraukus lenkams Rytų Lietuvoje tebevyrauja lenkiška kalba ir kultūra. Rašydama šį rašinį pabandysiu išsiaiškinti Lenkijos okupacijos pasekmes Rytų Lietuvai, kodėl šis regionas taip skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų. Ir išsakysius savo nuomonę šiuo klausimu.
Mano manymu, Lenkija negražiai pasielgė okupavusi Rytų Lietuvos teritoriją. Analogiškai ir Lenkija, kaip artima valstybė Lietuvai, turėjo padėti Lietuvai, o ne okupuoti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šitą okupavimą galima pavadinti išdavyste, išdavystė ne tik Lietuvai, bet ir išdavystė Lenkijos vertybėms, Lenkijos tradicijoms.. Iš tikrųjų netgi gėdinga, kai tu išduodi savo draugus. Labai negarbinga užpulti ilgaamžę sąjungininkę ir jėga pasiglemžti jos sostinę.
Nors praėjo daugiau nei 70 metų, kai ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė Vilnius ir ketvirtadalis Vilniaus krašto po 20 metų Lenkijos okupacijos teisėtai ir džiaugsmingai grįžo Lietuvai, bet okupacijos laikų prisiminimai ir padariniai neišblėso iki šiolei. Net ir šiandien daug žmonių nekalba vakstybine kalba, pavardės yra sulenkintos. Kas mane labiausiai nustebino, netgi sukrėtė – tai, kad kai kuriuose miesteliuose gatvių pavadinimai rašomi lenkų kalba ir lietuvių kalba. Mokslininkai, remdamiesi tyrimais pabrėžė, kad lenkų kalbos plitimas Rytų Lietuvoje nebuvo susijęs su lenkų kėlimusi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Mokslininkų teigimu, dauguma sulenkintų žmonių yra tikri lietuviai.
Per du dešimtmečius Lenkija nuskurdino ir nutautino etnines lietuvių žemes. Vienas iš padarinių – kultūros sužlugdymas. Mano nuomone, lietuvių kultūra labai nukentėjo Rytų Lietuvoje. Čia prigijo lenkų kultūra ir gana sėkmingai ji gyvuoja ir šiais laikais. Švenčiamos lenkiškos šventės, pavyzdžiui: lenkų mokyklose švenčiama Lenkijos nepriklausomybės diena. Aš manau, kad tai yra labai keista, ir apie kokį Lenkijos okupacijos padarinių naikinimą galime kalbėti, jeigu Lietuvoje švenčiame Lenkijos valstybės šventes. Per šventes, kaip: Derliaus švenė, Užgavėnės ir t.t., dainuojama lenkų kalba ir dėvimi lenkų tautiniai drabužiai. Rytų Lietuvoje yra daug lenkų tradicijų, papročių, kurie yra saugomi ir puoselėjami. Sulenkinti žmonės neteko tūkstantmečius kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių vertybių, kurias stengtasi bent gelbėti nuo visiško pražuvimo.
Tiesą sakant, sunku sugalvoti, kaip aš galiu prisidėti naikinant Lenkijos okupacijos padarinius Rytų Lietuvoje. Iš vienos pusės, aš viena nelabai galiu ką pakeisti, o iš kitos pusės netgi mažas akmenėlis gali pakeisti upės tėkmę. Aš galiu puoselėti lietuvių kultūrą, galiu laikytis lietuvių tradicijų, papročių; kalbėti su draugais arba šeimoje lietuvių kalba; domėtis Lietuvos istorija ne tik per istorijos pamokas, bet ir laisvalaikiu. Bet svarbiausia, turi prisidėti valdžia. Šiandien gyvenantys Rytų Lietuvoje lietuviai dėl mūsų valdžios aplaidumo jaučiasi lyg vėl gyventų okupacijoje. O tai mus veda prie savotiškos tautiškumo erozijos, kurią išnaikinti bus labai sunku. Lietuviai neturi tokių gerų sąlygų mokymuisi, kokios sudaromos kitataučiams, o ir lietuvių kalba neturi reikiamo valstybinei kalbai statuso. Reikalingas mūsų valdžios, visuomenės didesnis aktyvumas, kad ilgamečių okupacijų padariniai etninėse lietuvių žemėse būtų naikinami ir lietuviai nesijaustų skriaudžiami.”
Drąsi ta mergaitė… Tikriausiai ji skaitė lenkų kalbininkės Halinos Turskos knygą apie lenkų kalbos plitimo priežastis ir būdus Vilniaus krašte, kurią išleisti man rekomendavo (išėjo 1995 m.) minėjime dalyvavęs akademikas Zigmas Zinkevičius. Tada tikėjomės bent kai kuriems Lietuvos lenkams – sulenkėjusiems lietuviams – atverti akis. Ir štai mergaitė iš Šalčininkų gėdina valdžią, kaltą dėl to, kad Rytų Lietuvos lietuviai jaučiasi lyg vėl būtų okupuoti. Kai kurios knygos ne tik nedega, bet ir nesensta.
Ta mergaitė tikriausiai vartė ir Mykolo Biržiškos (B.Šėmio) okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919 – 1928 metų dienoraštį “Vilniaus Golgota”, iliustruotą 351 nuotrauka. Abi minėtas knygas Nepriklausomybės pradžioje buvo nelengva pakartotinai išleisti, kaip dabar nelengva papasakoti apie lietuvių savijautą Šalčios žemėje, visoje Rytų Lietuvoje. Dirbdamas žurnalistinį darbą ne kartą girdėjau pedagogų skundus apie lietuviškoms mokykloms čia daromas skriaudas, bet vis pašnibždom, ne spaudai išsakomus.
O čia – iš Vilniaus Rotušės tribūnos Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojas rėžia iš peties. Pseudoistorikas, dviejų Lenkijos ordinų kavalierius siūlo preparuoti istoriją, nevartoti žodžio okupacija, kai kalbama apie Rytų Lietuvos okupaciją 1920-1939 m., – kalbėjo mokytojas Artūras Andriušaitis. Bet istorijos negalima preparuoti: kai ką vadinti tikraisiais vardais, kai ką nutylėti. O Lenkijos okupacija Rytų Lietuvoje buvo baisi. Jos pasekmes mes Šalčios krašte labai jaučiame iki šiol. Aišku, prie to prisidėjo ir sovietinė okupacija, jeigu ne ji, šiandien padėtis būtų kitokia. Džiugu skaityti 1940 metų “Trimitą”, Šaulių sąjungos žurnalą, kuriame rašoma, kad 1940 m. pavasarį Turgeliuose įsisteigė šaulių būrys, sudarytas iš vietos žmonių ir tuteišų. Tokie procesai vyko ir Vilniuje, ir visoje Rytų Lietuvoje. Deja, sovietų okupacija padarė savo. Su liūdesiu turime pripažinti, kad jos recidyvų tame krašte liko iki šiol. Mokykloje mes surengėme rašinio “Lenkijos okupacijos pasekmės Rytų Lietuvoje” konkursą. Tai tikrasis jaunimo balsas iš Rytų Lietuvos. Gerai įsiklausykime ir visi pagalvokime, ką galime padaryti, kad tas kraštas grįžtų į mūsų tėvynę, sakė mokytojas A.Andriušaitis.
Jau pagalvojome. Jokios okupacijos Rytų Lietuvoje nebuvo, sako dviejų Lenkijos ordinų kavalierius. Nereikia erzinti strateginio partnerio – tarsi bylote bylojo Rotušės salė, pilnutėlė žmonių, puikiai žinančių, kiek kančių patyrė užgrobtas Vilniaus kraštas, kaip jis jaučiasi dabar, tačiau toje salėje beveik nebuvo valdžios vyrų. Pažįstamas istorikas pasakojo: niekas nenori rašyti apie Vilniaus krašto užgrobimą, sulaužius Suvalkų sutartį. Neperspektyvu, negausi Lenkijos ordino, todėl perspektyvių istorikų salėje nebuvo. Perspektyvių politikų – taip pat. Seimo narys Gintaras Songaila – ar tik ne paskutinis mohikanas, vis dar abejojantis – ar įmanoma pasitikėti Lenkija, kurioje “vyraujantys naujausios mūsų istorijos aiškinimai neišvengiamai smelkiasi ir į Lietuvą, veikia mūsų politikus, istorijos mokslo elitą ir švietimo bendruomenes. Juolab, kad tai daroma sąmoningai, kaip antai, siunčiant iš Lenkijos lektorius į Lietuvos mokyklas, kuriose mokymas vyksta lenkų kalba ir kurias net Lietuvoje, beje, jau linkstama vadinti lenkiškomis mokyklomis, o kai kas Lenkijoje tai jau vadina lenkiškuoju švietimu lenkų žemėse”.
Ar galima pasitikėti Lenkija, kuri atkakliai gaivina okupacijos padarinius, remia autonomininkų veiklą, nurodinėja, kokia kalba rašyti pavardes ir gatvių pavadinimus, daro spaudimą “Vilnijos” draugijai ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms dėl to, kad jos laikosi Lietuvos Konstitucijos, įstatymų, gina Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą. Apie tai minėjime kalbėjo dr. Kazimieras Garšva.
Atrodo, jau gerai pagalvojome, ką galima padaryti, kad, pasak istorijos mokytojo iš Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos, tas kraštas grįžtų į mūsų tėvynę. Būsime kosmopolitai, būsime mažesnis brolis, į kurį galima žiūrėti “iš aukšto, nepripažįstant jam visavertės valstybės teisių” (prof. V.Landsbergis). Nereikalausime, kad dėl Suvalkų sutarties Lenkija pareikštų bent mažiausią oficialų apgailestavimą, Lietuvoje statysime paminklus J.Pilsudskiui, lietuviškų mokyklų sąskaita plėsime ir visaip remsime lenkiškas mokyklas… Daug ką dar galima padaryti, kad Lietuvoje Lietuvos liktų vis mažiau ir mažiau.
Ir dar. Kartais susidaro įspūdis, jog net tie, kurie nenori, kad taip atsitiktų, elgiasi priešingai. Kiek išmintingų, teisingų, aktualių kalbų pasakoma vien tik sau, vien tik bendraminčiams, visai nesirūpinant, kad jos pasiektų tuos, kuriems labiausiai reikalingos. Štai kad ir šis minėjimas. Tik Seimo narys Gintaras Songaila atsiuntė savo tekstą, o norėjome paskelbti visus pranešimus. Aš pakalbėjau, parašiau, ir jau jūsų reikalas mano mintis paskleisti? Kitoks buvo politologas, antikomunistas Vilius Bražėnas, kurį neseniai palaidojome. Ignoruojamas didžiosios žiniasklaidos, mokyklose jis nesibodėjo platinti savo tekstų lapeliais, ragino taip elgtis visus, kurie neabejingi savo tėvynės likimui. Rytų Lietuvos problemos bus išspręstos tik tada, kai visai Lietuvai skaudės dėl gaivinamų okupacijos padarinių, ne vien Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytojams ir mokiniams. Gal jau subrendo reikalas steigti ne tik Lietuvių kalbos gynimo sąjungą, bet ir Rytų Lietuvai vaduoti sąjungą? Iš kosmopolitų valdžios nieko gero negalima tikėtis.
Seimo nario Gintaro Songailos pranešimą “Lenkijos ir Lietuvos ateitis – ar įmanoma pasitikėti?” paskelbsime artimiausiu metu.
Vytauto Visocko nuotraukose: moksleivė Katažyna Andriuškevič iš Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos, jos draugės, istorijos mokytojas Artūras Andriušaitis, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas” (vadovas Tadas Šumskas) bei Rotušės konferencijos dalyviai.
2010.10.15
