Nė vienos pasaulio valstybės kariuomenė nėra išsivertusi be slaptųjų tarnybų. Karinės žvalgybos bei kontržvalgybos departamentus turi tiek agresyvios, militaristinius planus puoselėjančios, tiek taikios, nieko okupuoti neketinančios kariuomenės.
Būti žvalgu, ypač jeigu esi vien gynybinius planus puoselėjančios valstybės pilietis, – ne tik pavojinga, bet ir garbinga pareiga. Būtent karinės žvalgybos bei kontržvalgybos surinktų slaptų žinių dėka dažniausiai pavyksta likviduoti rengiamus karinius perversmus, demaskuoti infiltruotus užsienio šnipus, laimėti kautynes…
Lietuvos slaptųjų tarnybų kūrimosi pradžia galima laikyti 1918 metų vasarą. Besiformuojanti aukščiausioji Lietuvos valdžia bei besikurianti mūsų kariuomenė po Nepriklausomybės Akto paskelbimo privalėjo žinoti, kokius planus už jos nugaros slapta rezga priešai – lenkai, bolševikai, bermontininkai, vokiečiai.
Nors pradžia buvo itin sunki, trūko ne tik lėšų, bet ir šį darbą išmanančių profesionalų, mūsų slaptosios tarnybos nepabūgo stoti į nelygią kovą su gausiais Rusijos, Lenkijos, Vokietijos šnipų būriais. Mūsų žvalgai, kitaip dar vadinami “Valstybės akimis ir ausimis”, ne tik stojo į nelygią kovą, bet ją ir laimėjo. Be abejo, būta daug klaidų, išdavysčių, aukų, abejingumo. Ir vis dėlto mūsų žvalgai tarpukaryje lemiamu momentu sugebėdavo išaiškinti, demaskuoti, atspėti slapčiausius priešų planus. Kad tąsyk buvo išsaugota nepriklausomybė, mes, žinoma, turime būti dėkingi ir savo slaptosioms tarnyboms.
Šiame straipsnyje noriu papasakoti vieną epizodą iš mūsų karinės žvalgybos istorijos tarpukario metais. Viena sėkmingesnių Lietuvos žvalgybos akcijų, žinoma, galima laikyti SSRS šnipo generolo Konstantino Kleščinskio išaiškinimą. Tai atsitiko 1927 metais, kai Lenkijos ir Sovietų Sąjungos žvalgybos, pasinaudodamos nestabilia Lietuvos padėtimi, ypač suaktyvino savo priešišką veiklą. Būtent tuo metu mūsų kriminalinei policijai buvo pranešta, kad SSRS atstovybės Lietuvoje diplomatas I.Sokolovas įtartinai dažnai susitinka su kai kuriais Lietuvos piliečiais.
Netrukus paaiškėjo, jog I.Sokolovas ypač daug laiko praleidžia su generolu K.Klesčinskiu, kad SSRS diplomato ir mūsų generolo susitikimai – reguliarūs (maždaug kartą per savaitę). Kriminalinės policijos įtarimus sustiprino ir tai, jog K.Klesčinskis “nei iš šio, nei iš to” ėmė domėtis, kaip elgtųsi Kauno įgula, jeigu Lietuvoje staiga būtų surengtas karinis perversmas. Generolą imta atidžiai sekti. Lietuvos slaptosios tarnybos iš pradžių buvo nusprendusios suimti ne tik K.Klesčinskį, bet ir SSRS diplomatą I.Sokolovą. Bet vėliau šio plano atsisakyta. Pabijota pyktis su Sovietų Sąjunga: keršydami rusai galėjo Maskvoje sulaikyti kurį nors Lietuvos atstovybės darbuotoją ir apkaltinti jį šnipinėjimu.
Taigi nuspręsta sučiupti tik K.Klesčinskį. Proga suimti išdaviką pasitaikė 1927 metų gegužės 19 dieną, kai apie 9 valandą vakaro pas generolą į butą per daug nesislapstydamas atėjo I.Sokolovas. K.Klesčinskio butas buvo apsuptas. Vidun įsiveržę mūsų žvalgai generolą pačiupo “su įkalčiais” – I.Sokolovui perduodant rusų kalba rašytą pranešimą. Tame pranešime, be kita ko, buvo kalbama apie kažkokį Tomkų, kuris “ginklų nesudėjo ir laukia savo veiklai geresnių laikų”, apie krikdemų “opozicines nuotaikas”, apie “fašistines organizacijas bei jų įtaką valstybės gyvenimui, apie karininką Ladygą, perkeliamą į Šiaulius” ir t.t.
Raporte taip pat buvo pasakojama, kur dislokuoti mūsų pulkai ir kokie karininkai jiems vadovauja. Šie iš pirmo žvilgsnio keli nekalti sakiniai ir pražudė generolą K.Klesčinskį. Tuo metu jokia valstybė negalėjo pakęsti net ir labai nekonkrečios informacijos “nutekėjimo” apie savo karinių apygardų vadovybę bei dislokacijos vietas.
K.Klesčinskis pats prisipažino, jog nuo 1923 metų informuoja SSRS atstovybę apie Lietuvos partijų tarpusavio santykius, nuotaikas kariuomenėje, generaliniame štabe, jog už šias paslaugas kas mėnesį gauna 500 litų, kuriuos atiduoda Rusijoje vargstančiai motinai ir dukrai, jog jo slapyvardis – Ivanov 12.
Tačiau Lietuvos karo lauko teismas buvo negailestingas. Iš generolo atimtas karininko laipsnis, ordinai, pensija, o jis pats – sušaudytas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog K.Klesčinskis viešai pareiškė, esą jam “gėda prisipažinti, kad tarnavo SSRS atstovybei Kaune”. Generolo malonės prašymą atmetė ir prezidentas Antanas Smetona.
SSRS diplomatas I.Sokolovas, per kurį pražuvo gabus Lietuvos karininkas, netrukus buvo išsiųstas į Maskvą ir daugiau niekad Lietuvoje nepasirodė.
Nors sovietinė žvalgyba tvirtino, kad “K.Klesčinskis yra vienas vertingiausių agentų”, jokių konfliktų tarp Lietuvos ir SSRS dėl agento Ivanov 12 sušaudymo nekilo.
Kaip susiklostė K.Klesčinskio motinos ir dukros gyvenimai – nežinoma.
2010.10.21
