Šių metų Policijos dienos (spalio 2-osios) išvakarėse susitikusi su Policijos departamento ir dešimties apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų vadovais šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad visuomenės saugumas priklauso ne nuo policijos pareigūnų skaičiaus, o nuo sumanaus pajėgų valdymo.
Deja, nuolatinių pertvarkų, reorganizacijų ir nepilnavertiškumo kompleksų krečiama, stokojanti normalių darbo sąlygų ir oraus pragyvenimo lygio mūsų policija, kaip, beje, ir visa teisėsauga, vis neatsikrato akibrokštų ir skaudulių.
Mūsų angelų sargų bejėgiškumas tinkamai atstovauti šalies gyventojų saugumui tam tikrose situacijose labai akivaizdus. Ir ne vien dėl netinkamų darbo sąlygų. Greičiau dėl savotiško kiekvieno pareigūno požiūrio į jiems tenkančią misiją ir atsakomybę. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
VADOVAS NUSIŽENGĖ TARNYBINEI ETIKAI
2010 m. lapkričio 8-ąją Policijos departamento Vidaus tyrimų valdyba baigė tirti medžiagą dėl Vilniaus raitosios policijos vado Laimono Bankausko sulaikymo Baltarusijoje šių metų rugpjūtį. Tyrimą atlikę pareigūnai, deja, nesulaukė informacijos iš Baltarusijos teisėsaugos institucijų, todėl negalėjo nustatyti, ar iš tiesų L. Bankauskas žinojo apie jo automobilyje esamas narkotines medžiagas, tai yra nerado pagrindo teigti, kad kolega įvykdė nusikalstamą veiką.
Tačiau akivaizdu, kad vadas nusižengė tarnybinei etikai: faktas, kad L. Bankauskas ne kartą vyko į Baltarusiją pirkti pigesnių degalų, be to, ten lydėjo kitą asmenį šio verslo reikalais, galėjo turėti neigiamos įtakos ir jo, kaip pareigūno, ir policijos įvaizdžiui.
Pasirodė, kad raitosios policijos vadovui ne naujiena nusižengti pareigūnų etikos kodekso normoms: be šio tyrimo, jo atžvilgiu anksčiau buvo atlikti dar keturi, deja, anksčiau taikytos poveikio priemonės buvo neveiksmingos. Tyrimą atlikę specialistai konstatavo, kad minėtos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti pareigūno kompetencija ir jo tinkamumu einamoms pareigoms. Todėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybei pavesta surengti neeilinę L. Bankausko atestaciją ir įvertinti jo tinkamumą šioms pareigoms.
Susipažinus su šia trumpa fabula nejučia kyla noras paklausti: ar visiems pareigūnams galima po tiek pat kartų pažeisti etikos kodekso normas, kad galų gale būtų siūloma (tik siūloma!) įvertinti jų tinkamumą pareigoms? Suprantu, klysti žmogiška. Tačiau tiek kartų? Ir išsilaikyti savo poste? Kažkas iš fantastikos srities…
AR UŽUOJAUTOS PRIVERS SUSIMĄSTYTI?
Pedofilijos skandalas Kaune ir tolesni su juo susiję skausmingi įvykiai atskleidė mūsų teisėsaugininkų nekompetentingumą ir bejėgiškumą tirti tokias bylas, savotišką abejingumą (prisidengiant nežinojimu, kaip atlikti ikiteisminį tyrimą?) tiems, kurie stengiasi kelti viešumon pedofilijos faktus. „Iešmininkų“ nubaudimas ar net atleidimas iš pareigų (anot vieno prokuroro, kad nurimtų visuomenės aistros), „nuskriaustųjų“ žygiai po teismus tikrai nepuošia mūsų teisėsaugos.
Tai beveik klasikinis pavyzdys, kaip nereikia dirbti. Atidžiau stedėdamas įvykius žmogus pradeda suprasti, kad vargu ar dabartinėmis sąlygomis galima kalbėti apie pedofilijos atvejų prevenciją, policininkų, prokurorų, kitų šios srities pareigūnų, pašauktų ginti žmogaus interesus, gebėjimą užbėgti tokiems įvykiams už akių.
Negana to, vadinamojo žmogiškojo faktoriaus veikiami žmonių gynėjai, deja, neretai lengva ranka numoja į pareigas, instrukcijas, tarnybinę drausmę. Prabėgo vos dveji metai nuo 2007-ųjų lapkričio 7-osios įvykių Skuodo rajono Aleksandrijos kaime, kai policijos patrulis automobiliu BMW mirtinai sužalojo tris ketvirtos klasės mokinius, ir štai 2009 metų lapkričio 18-ąją šalį ir policiją sukrėtė dar viena kelių eismo tragedija – Kupiškio rajone mirtinai sužalojęs du žmones, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Magistralinių kelių eismo priežiūros pareigūnas pabėgo iš įvykio vietos.
Kad Policijos departamentas pareiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems – tikrai natūralu ir žmogiška. Stebina kitkas: atrodo, kad vadovai tik ir temoka atsiprašinėti ar reikšti užuojautas už pavaldinių keliamas tragedijas. Tai darė ir vidaus reikalų ministrai, ir buvęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. Dalia dalinti užuojautas neaplenkė ir dabartinio policijos vadovo Vizgirdo Telyčėno.
Tik ar užuojautos sustiprino darbo drausmę? Ar jos privertė pareigūnus susimąstyti dėl savo veiksmų, poelgių? Kažin.
Abejonė ne iš piršto laužta. Štai 2010 m. lapkričio 7-osios vakare sostinės Parko gatvėje, reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, Vilniaus 4-ojo policijos komisariato vieno skyriaus viršininkas nuosavu automobiliu partrenkė ir sužalojo septyniasdešimtmetį žmogų. Dėl galvos smegenų sukrėtimo ir kaukolės lūžio nukentėjusysis paguldytas į ligoninę.
Atrodo, dėl įvykio pareigūnas nekaltas – senolis, anot įvykio liudininkų, į važiuojamąją gatvės dalį staiga išėjo degant raudonam šviesoforo signalui. Tačiau įvertinus visas įvykio aplinkybes paaiškėjo ir neigiamų motyvų – mat partrenkęs pėščiajį pareigūnas nuvažiavo iš įvykio vietos. Atskubėję netoliese buvę policijos patruliai jį surado kitoje gatvėje. Skyriaus viršininkas atsisakė pasitikrinti blaivumą. Tai pagal įstatymus prilyginama vairavimui girtam.
Dėl eismo įvykio, kurio metu sužalotas žmogus, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas tarnybinis patikrinimas. Lapkričio 8-ąją skyriaus vadovas nušalintas nuo pareigų.
APIE PAREIGĄ IR DRAUSMĘ
Deja, aukštai sėdint ne visada gerai matyti, kas vyksta apačioje. Nusileidus žemėn užčiuopiamas tikrasis gyvenimo pulsas, pradedama realiai vertinti įvykius, žmones, savo pavaldinius. Stovint žemėje kažkaip blankiau, be aukštuminio žavesio, pradeda skambėti nuolat kalamos gražios frazės apie kilnią policininko misiją, pareigą, pašaukimą, policijos filosofiją…
O realybė tokia: operatyviniuose pasitarimuose, tai yra nusileidus į žemę, apžvelgiant policijos veiklos rezultatus dažniau akcentuojama kasdienybė – netinkamos veiklos, darbo drausmės klausimai.
Dar 2009 m. liepą Policijos departamente apžvelgdamas pusmečio veiklos rezultatus vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis negailėjo kritikos uniformuotiesiems. Anot ministro, deja, vis dar apstu to, kas menkina policijos įvaizdį.
Štai viešo renginio, į kurį susirinko daugybė žmonių, metu policininkai sėdi tarnybiniame automobilyje ir šnekasi. Negi negalima išlipti ir būti matomam? Juolab, apklausos rodo, kad gyventojai kaip tik ir pasigenda pėsčiomis patruliuojančių pareigūnų, tai yra, pageidauja, kad policininkai būtų matomi.
Arba vienos policijos įstaigos budėtojas siunčia ineresantą į kitą policijos įstaigą – kažkodėl nesuveikia vieno langelio principas. Ar iš vienos vietos į kitą siuntinėjamas žmogus kitą kartą norės padėti policijai, turėti su ja reikalų? Dar gražiau: potvynio metu Kėdainių rajone policijos budėtojas neleistinai bendrauja su bėdon patekusiais žmonėmis. Tokie faktai tikrai nepuošia policininko, neprideda ir pasitikėjimo policija.
Internete atsiranda vis daugiau nuotraukų, kuriose užfiksuotas akis badantis pareigūnų darbas, uniformos dėvėjimo pažeidimai ir kt. Tai rodo, kad mūsų visuomenė pilietiškėja, ji nelinkusi nutylėti policininkų arogancijos, nederamo elgesio ar netinkamo pereigų vykdymo atvejų.
Lietuva ne pirmoji iš Europos Sąjungos narių vykdo plataus masto policijos reformą. Panašiai reformuota Estijos policija. Čekijos policijos reformos vienas pagrindinių ir neišvengiamų tikslų – kuo labiau priartinti policiją prie žmonių, tai yra dirbti taip, kad visuomenė neturėtų progos traktuoti policijos veiksmus, kaip neadekvačius situacijai, arogantiškus, autoritarinius, neprofesionalius, o pareigūnus stokojančius elementarių bendravimo įgūdžių, apatiškus, pasyvius.
Kai paprastas žmogus iš policininko nesulaukia patarimo, pagalbos, dažniausiai atsiranda nepasitenkinimo, padidėja konfliktinių situacijų tikymybė. O juk žmogui, ypač nukenėjusiam, neretai nesvarbu galutinis rezultatas – suras, nubaus jo skriaudiką ar ne, jam daug svarbiau geras pareigūno žodis, užuojauta, patarimas. Deja, tokio geranoriškumo mūsų policininkams neretai stinga.
Ne kartą iš aukštų tribūnų akcentuojama, kad policininkų darbo drausmė (pavyzdžiui, pareigūnai miega tarnybiniame automobilyje) neretai šlubuoja dėl netinkamai vykdomos pareigūnų kontrolės. O ar reikalaujama pasiaiškinti, kodėl ši kontrolė netinkamai vykdoma?
Per 2009 m. pirmąjį pusmetį šalies policijos įstaigose pareigūnams už tarnybinius nusižengimus skirta 191 tarnybinė nuobauda (per tą patį 2008 m. laikotarpį – 294): 105 pastabos, 53 papeikimai, 25 griežti papeikimai, 3 atvejais – laipsnio pažeminimas viena pakopa, 2 atvejais – perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, 3 pareigūnai atleisti iš vidaus tarnybos. 111 atvejų tarnybinės nuobaudos buvo skirtos už aplaidumą tarnyboje, 5 – už netinkamą elgesį, 75 atvejais – už kitus tarnybinius nusižengimus.
Už pareigūno vardo pažeminimą pagal Vidaus tarnybos statuto 53 str. 1 d. 7 p. (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) per pirmąjį 2009 metų pusmetį atleista 19 pareigūnų (per 2008 m.pirmąjį pusmetį – 14).
Per visus 2009-uosius šalies policijos įstaigos atliko tarnybinius patikrinimus dėl 2098 policijos pareigūnų (19 proc. visų šalies pareigūnų), įtariamų padarius tarnybinių nusižengimų. Nustatyta, kad tarnybinius nusižengimus ar kitus teisės pažeidimus padarė 1038 policijos pareigūnai, arba 9 proc. visų šalies policijos pareigūnų.
Tarnybinėn atsakomybėn patraukti (tarnybinės nuobaudos paskirtos) 474 pareigūnams (4 proc. visų šalies pareigūnų). Iš jų 31 policijos pareigūnas už šiurkščius teisės normų pažeidimus (už pareigūno vardo pažeminimą) atleistas iš vidaus tarnybos, dar 7 pareigūnams atleisti iš vidaus tarnybos dėl kitų pažeidimų.
2008 metais iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą atleisti 29 policijos pareigūnai, 10 pareigūnų atleista iš tarnybos dėl kitų pažeidimų.
Lapkričio 10-ąją bus paskelbta antroji Viktoro Tamošiūno straipsnio dalis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2010.11.09
