Prieš paskelbdamas šiuos pamąstymus ilgokai svarsčiau, kaip vis dėlto tiksliau derėtų tekstą pavadinti. Atvirai kalbant, taip ir neapsisprendžiau. Neturiu griežtos nuomonės.
Palikau pavadinimą “nedėkingieji žydai”. Nors galbūt šį rašinį tiksliau būtų vadinti “principingieji žydai”. Žodžiu, skaitytojai tegul patys sprendžia, kuris pavadinimas jiems atrodo tikslesnis.
Juolab kad 1946-aisiais prasidėjusi teisminė kova dėl dviejų žydų berniukų likimo – sudėtinga, paini. Vienareikšmiškai apibendrinti ją – tikrai keblu.
Tačiau pasakojimas, kurį aptikau “Baltų lankų” leidyklos išleistoje Bernardo Lekomte (Bernard Lecomte) knygoje “Vatikano paslaptys”, – mane sudomino. Jis vertas rimtesnės analizės. Prisiminti jį verta būtent šiandien, kai iš tarnybos Lietuvos VRM sistemoje kai kurių įtakingų žydų pastangų ir kai kurių lietuvių pareigūnų minkštakūniškumo dėka buvo išstumtas istorikas Petras Stankeras.
Nesiruošiu smulkiai perpasakoti visos Finaly bylos, kuri smulkiai aprašyta į lietuvių kalbą išverstoje B.Lekomte knygoje. Tepaminėsiu tik svarbiausius faktus, be kurių neįmanoma suprasti konflikto esmės.
Konflikto užuomazgų derėtų ieškoti 1944-aisiais, kai Aušvico koncentracijos stovykloje žuvo žydų berniukų Roberto ir Geraldo Finaly tėvai. Našlaičiais tapusius brolius pirmiausiai priglaudė Grenoblio Siono Dievo Motinos vienuolės. Paskui broliai buvo perduoti į municipalinį darželį, kuriam vadovavo Antuanetė Brun. Toji A.Brun buvo iš tų moterų, kurios karo metais nuo fašistų Prancūzijoje slėpė žydus bei jų vaikus. Ši drąsi moteris buvo išgelbėjusi daug žydų vaikų – ne tik Robertą ir Geraldą. Tikriausiai nereikia priminti, jog šitaip besielgdama A.Brun rizikavo savo gyvybe. Ir vis tiek pasiaukojamai gelbėjo žydus nuo siaubingos mirties koncentracijos stovyklose. Tačiau toji panelė A.Brun net neįsivaizdavo, jog pasibaigus karui ji paklius į didelę žydų nemalonę ir net bus uždaryta į kalėjimą.
Kodėl, užuot sulaukusi padėkos, ji atsidūrė kalėjime? Ogi karui pasibaigus paaiškėjo, jog broliukai turi giminių. Aušvico koncentracijos stovykloje žuvusiųjų Finaly seserys nedelsiant kreipėsi į La Tronšos merą, reikalaudamos, jog joms būtų kuo skubiau perduoti vaikai. Po karo atsiradusios Finaly giminės tvirtino, jog broliukus ketina išgabenti į Palestiną, kur “naujajai žydų valstybei reikia darbo jėgos”. Štai tada ir paaiškėjo, jog broliukus priglaudusi A.Brun nesiruošia jų atiduoti. Ji prisiriško prie tų vaikų, o jie neliko jai skolingi – panelę A.Brun vadino savo motina.
Taigi panelė A.Brun turėjo savo tikslų, kurie kirtosi su Finaly giminių tikslais, – ji pati norėjo auklėti broliukus. Žinoma, broliukus auklėti ji ketino būtent pagal savus, o ne žydiškus papročius. Be to, 1946-aisiais metais A.Brun buvo oficialiai ir teisėtai suteiktas broliukų globėjos statusas. Žydų vaikus išgelbėjusios moters pusėje buvo ir didžioji Prancūzijos visuomenės dalis. Prancūzai katalikai buvo įsitikinę, jog Robertas ir Geraldas panelę A.Brun laiko savo tikrąja mama (taip ir buvo). Todėl jų išgabenimas į Izraelį, kuriame, be kita ko, tuomet vyko kruvini ginkluoti susirėmimai, prancūzų įsitikinimu, buvo sveiku protu sunkiai suvokiamas sprendimas. Broliukams Robertui ir Geraldui tuomet Izraelis buvo visiškai svetima šalis, jie nemokėjo žydiškai ir nieko nenusimanė apie žydiškus papročius. Tad jei ne atkaklus tetų reikalavimas, kad vaikai būtų perduoti žydų bendruomenės globon, jie ir ateityje panelę A.Brun būtų laikę savo tikrąja motina ir visą savo likusį gyvenimą greičiausiai praleidę Prancūzijoje.
Todėl suprantama, kodėl A.Brun visais įmanomais būdais vilkino benriukų, prie kurių nuoširdžiai prisirišo, perdavimą žydų bendruomenės žinion. O 1948-aisiais ji ryžosi žingsniui, kuris dar labiau sukomplikavo padėtį. Su niekuo nepasitarusi ji berniukus pakrikštijo pagal katalikiškus papročius. Šitokį žingsnį žengdama ji vadovavosi savais principais – ji juos išgelbėjo, ji jais rūpinosi, todėl tik ji galinti spręsti, kokių papročių išgelbėtieji vaikai privalo laikytis ateityje. Tokias nuostatas sustiprino ir bendroji krikščionių opinija, kad žydų išsigelbėjimas įmanomas tik jiems atsivertus į krikščionybę. Tačiau 1952-aisiais metais teismas įpareigojo panelę Brun perduoti vaikus Moišei Keleriui, kurį žydai oficialiai įpareigojo rūpintis visais teisiniais klausimais.
Tiesa, vaikai nebuvo perduoti žydų bendruomenei. Juos kažkur išvežė ir paslėpė. Šį žingsnį galima suprasti. Juk mažieji žydų berniukai buvo pakrikštyti pagal krikščioniškas apeigas ir tokiu būdu amžiams susieti su katalikų Bažnyčia. O atidavus juos į žydų bendruomenę būtų sulaužytas šventasis krikšto sakramentas. Juk atiduoti žydams naujieji krikščionys būtų auklėjami ne pagal krikščioniškus, o pagal žydiškus papročius. Vadinasi, nebeliktų šventojo krikšto sakramento.
Bet tai – tik viena medalio pusė. Kitoji medalio pusė tokia: teismas įpareigojo vaikus atiduoti likusiems gyviems Finaly giminėms, o broliukų globėjai, užuot paklusę teismo sprendimui, vaikus paslėpė. Temidės akimis žvelgiant, broliukų globėjai grubiai nusižengė įstatymams, nors ir – ne iš blogos valios. Patys žydai skirtingai vertino šią dilemą. Vieni žydai tiesiog norėjo atgauti savo vaikus, kiti norėjo mažylius išvežti į Palestiną, kad užaugę jie padėtų kurti Izraelio valstybę. O katalikai manė, kad pakrikštytų berniukų negalima atiduoti žydams, nes katalikiškas tikėjimas “neatsilaikytų prieš izraelitų aplinkos įtaką”. Suprask, jei jau pakrikštyti, tai pakrikštyti visiems laikams, ir ko nors keisti čia negalima, nes bus padaryta milžiniška nuodėmė.
Tačiau dauguma žydų buvo nepalenkiami: žydų berniukai Robertas ir Geraldas turi būti perduoti žydams. Prancūzijos žydų centrinės konsistorijos vadovai Leonas Meisas ir didysis rabinas Isaje Švartsas popiežiaus atstovui Prancūzijoje perdavė Palestinos rabino Izako Herzogo laišką. Laiškas – keistas. Viena vertus, žydai dėkojo katalikų kunigams ir visiems katalikams, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus, ypač žydų vaikus. Kita vertus, tame laiške piktintasi, kad, pasibaigus karui, kai kurie žydų vaikai vis dar tebelaikomi religinėse katalikų institucijose, “kurios atsisako juos perduoti žydų labdaros įstaigoms”.
Nepaisant įtakingų žydų spaudimo, vaikai ilgokai buvo slepiami. Broliukai buvo slapta išgabenti net į Ispaniją. O juos įvaikinti troškusi panelė A.Brun – įkalinta kalėjime. Įkalinta dėl vengimo įvykdyti teismo sprendimą. Beje, kalėjime už grotų atsidūrė ir kai kurie kiti į šią istoriją įpainioti katalikai, dauguma iš kurių Antrojo pasaulinio karo metais nuo gestapo drąsiai ir pasiaukojančiai slėpė visus žydų tautybės vyrus, moteris ir vaikus. Taigi jų apkaltinti antisemitizmu negalėjo net patys fanatiškiausi žydai. Ir vis dėlto visuomenėje įsiplieskė pats tikriausiais skandalas. Kai kurie netikintys laisvamaniai žydų vaikų perduoti žydams nenorinčius katalikus kaltino “sutanų sąmokslu”. Krikščionys intelektualai siūlė kiek kitokią, bet labai protingą išeitį: leisti patiems vaikams apsispręstui, kuo jie nori būti – žydais ar prancūzais.
Pavyzdžiui, tuometinis “Le Monde” laikraštis berniukų bylai paskyrė per šešiasdešimt publikacijų. Kai kurie žydų teisininkai kaltinti nepagrįstu priešiškumu katalikams. O žydai nelikdavo skolingi, panelę A.Brun pavadindami “despotiška, savo katekizmą aklai garbinančia senmerge”. Žydui M.Keleriui, kuris atstovavo benrniukų reikalus teismuose, prigijo bejausmio Izraelio valstybės rekrūtų seržanto pravardė. Tąsyk prisiminta net skandalingoji Mortara byla, kai sergantis žydų berniukas Edgaras Mortara buvo slapta pakrikštytas, ir būtent dėl to jam vėliau nebuvo leista grįžti prie tėvų religijos.
Kai broliai Robertas ir Geraldas atsidūrė Ispanijoje, į kalėjimus buvo uždaryta ir daugiau vienuolių, abatų, vedlių, kurie vienaip ar kitaip padėjo slėpti berniukus nuo teismo sprendimą įvykdyti siekiančių pareigūnų. Oficialioji Roma tuomet reikalavo iš Ispanijos berniukus grąžinti į Prancūziją. Bet tuo pačiu primygtinai skelbė, jog būtina imtis visų priemonių, kad broliukai per prievartą nebūtų verčiami tapti izraelitais.
Tačiau kovą, kuo taps broliukai Robertas ir Geraldas, laimėjo žydai. 1953-aisiais metais kasacinis teismas atmetė visus panelės A.Brun skundus, ir liepos 25-ąją Robertas ir Geraldas Finaly buvo išgabenti į Izraelį. Visiems laikams.
Štai tokią istoriją su didžiausiu susidomėjimu perskaičiau B.Lekomte knygoje “Vatikano paslaptys”. Tikriausiai skaitytojas dabar laukia, kada pareikšiu savo nuomonę, kurios gi pusės elgesys man labiau priimtinas. Atsakysiu. Šioje byloje žydus galima vadinti nedėkingaisiais. Juk svarbiausia, kad buvo išgelbėtos berniukų gyvybės. Nedera pamiršti ir aplinkybių, kaip tos gyvybės buvo išgelbėtos: žydų berniukų gelbėtojai rizikavo savo gyvybėmis. Todėl Roberto ir Geraldo globėjai katalikai nusipelnė pačios didžiausios padėkos ir pagarbos. Mano supratimu, žydai neturėjo jokios moralinės teisės ardyti natūraliai susikūrusios panelės A.Brun šeimos. Žydai privalėjo pasitenkinti vien tuo, kad broliukai liko gyvi. O kokį tikėjimą vaikai išpažins ateityje, – ne taip jau svarbu.
Tačiau žydai nebūtų buvę žydais, jei paliktų broliukus Robertą ir Geraldą auklėti katalikų šeimoje. Štai čia privalau pabrėžti, jog mane žavi žydų principingumas ir užsispyrimas. Mūsų akimis žvelgiant, jie yra nedėkingieji. Žvelgiant iš žydų varpinės, jie yra principingi, tautiškai susipratę, patriotiški, vieningi. Jie grumiasi dėl kiekvieno savo tautos nario. Jiems nenusispjauti, kokio tikėjimo ir kokios tautybės bus žydų šeimoje gimę Robertas ir Geraldas. Dėl tų dviejų berniukų ateities jie kovėsi taip, tarsi nuo to priklausytų viso Izraelio likimas. Todėl jie ir laimi: visur ir visada. Laimi ir politiniuose debatuose, ir finansiniuose reikaluose, ir karo mūšiuose. Jie vadovaujasi principu, jog žydui nedera apgauti žydo, mat tai – didelė nuodėmė. Jie laikosi nuostatos, jog žydas visuomet privalo padėti žydui, kas beatsitiktų. Mat žydas, kuris nepadeda žydui, – nuodėmingas žydas.
Tad mums, lietuviams, užuot kaltinusiems žydus nedėkingumu, išties reikėtų įsiminti kai kurias žydiškos laikysenos taisykles. Ir jomis kuo dažniau vadovautis, jei, žinoma, nenorime ištirpti kitų tautų jūroje. Mes privalome mokytis būti tokie pat vieningi, atkaklūs ir tautiškai susipratę kaip ir tie žydai, kurie 1953-aisiais metais sugebėjo susigrąžinti į savo bendruomenę itin nepalankiomis sąlygomis du berniukus – Robertą ir Geraldą. Esu tikras, kad atsidūrę panašioje situacijoje lietuviai būtų negrįžtamai praradę tuos berniukus. Gal ir prancūzai ir ispanai būtų nuleidę rankas. O žydai – nenuleido rankų, nepasidavė apatijai ir vaikų neprarado. Todėl jie nusipelnė mano nuoširdžių simpatijų
Finaly istorija tegul bus puikia pamoka mums, kurie, pavyzdžiui, nenorime, bijome arba nesuprantame, kodėl būtina visomis išgalėmis ginti istoriką Petrą Stankerą. Tegul į Finaly istoriją įsigilina ir lietuviai, kurie žavisi Tomo Venclovos svaičiojimais apie “pasaulio pilietį”, nesirūpinantį lietuviška kilmė ir lietuvių kalba. Tegul Finaly istoriją atidžiai perskaito ir tie lietuviai, kurie nepajėgia suvokti, kodėl būtina visomis priemonėmis ginti azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos pilietį musulmoną Mahirą Gamzajevą, remiantį ne Rusijos, o Lietuvos interesus.
Taigi šį straipsnį vis dėlto derėjo pavadinti “principingieji žydai”…
2010.12.08
