Norom nenorom tapau žinomu žmogumi. Daugelis įtakingų Lietuvos leidinių tebeanalizuoja baudžiamąją bylą, kurią man kaip žurnalistui privataus kaltinimo tvarka iškėlė buvęs kandidatas į Prezidento postą Česlovas Jezerskas.
Gatvėje, troleibuse ar Seime sutikti pažįstami teirajaujasi, kuo gi baigėsi mano ir generolo Č.Jezersko dvikova.
Deja, naujienos kol kas – niūrokos. Paskutinioji žinia tokia: neseniai sulaukiau Č.Jezersko laiško, kuriame pateikiamas reikalavimas išimti iš visų leidinių straipsnį “Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas”, o iš knygynų – knygą “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006”.
Kaip bebūtų apmaudu, dėl šventos ramybės tenka paklusti šiam Č.Jezersko reikalavimui.
Mat Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič ir Vilniaus Apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjo Stasio Lemežio, priėmė man labai nepalankų sprendimą. Pasirodo, aš, skelbdamas tą rašinį, viešai įžeidžiau buvusį Krašto apsaugos ministerijos generalinį inspektorių, buvusį kandidatą į Lietuvos Prezidento postą Č.Jezerską. Ir už tai, teisėjų manymu, privalau sumokėti maždaug 33 tūkst. litų baudą.
Savo gausius rėmėjus noriu patikinti, jog šis sveiku protu sunkiai suprantamas lietuviškosios Temidės nuosprendis manęs neišgąsdino. Visuomenės aktualijų portalo www.slaptai.lt nežadu uždaryti. Nesiruošiu liautis rašęs į ir laikraštį “XXI amžius”. Nesiruošiu numoti ranka ir į “Slaptuosius takus”, kuriuos kartu su “XXI amžiaus redaktoriumi Edvardu Šiugžda jau leidžiame ne vienerius metus. Tuo pačiu privalau paneigti sklandančius gandus, esą noriu emigruoti į Vakarus. Atvirkščiai. Mano advokatės Liudvika Meškauskaitė ir Kristina Čeredničenkaitė jau baigia ruošti skundą į Aukščiausiąjį Teismą. Nors privataus kaltinimo bylose paskutiniąja instancija tampa būtent Apygardos teismas, padedamas advokačių vis dėlto bandysiu Vilniaus 1-ojo Apylinkės teismo teisėjo V.Paškevič ir Vilniaus Apygardos teismo teisėjo S.Lemežio sprendimus apskųsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Nes tokia teorinė galimybė – egzistuoja. Juk teisėjai V.Paškevič ir S.Lemežis sąmoningai ar nesąmoningai nepastebėjo daug svarbių aplinkybių, faktų, duomenų, bylojančių, jog aš niekaip negalėjau įžeisti pono Č.Jezersko. Deja, Aukščiausiasis Teismas mano skundo gali ir nenagrinėti. Jis turi tokią teisę. Tačiau pačiu blogiausiu atveju Lietuvos Temidę skųsiu Žmogaus teisių teismui Strasbūre. O paskui šią jau antrus metus tebesitęsiančią dvikovą aprašysiu savo būsimoje knygoje, kurios preliminarus pavadinimas: “Dvikova: generolas Č.Jezerskas prieš žurnalistą G.Visocką”.
Mano supratimu, ši byla unikali dėl to, kad pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje žurnalistas nubaustas ne už tai, ką konkrečiai parašė, o už tai, ką galbūt galėjo pamanyti (o gal ir negalėjo pamanyti?) statistinis skaitytojas. Atvirai kalbant, baugu. Niekad niekur nesu tvirtinęs, jog Č.Jezerskas bendradarbiavo su KGB. Savo publikacijoje esu rašęs tik tiek: sovietmečiu KGB kontroliavo gabiausius imtynininkus. Manau, skirtumas tarp šių dviejų sakinių – akivaizdus, akį rėžiantis. Tačiau mane baudė būtent už tai, tarsi būčiau parašęs, jog Č.Jezerskas bendradarbiavo su KGB. Niekaip nesuvokiu, kaip aukštuosius mokslus baigę teisėjai nepajėgia suvokti, jog sąvokos “bendradarbiavo” ir “kontroliavo” – visiškai skirtingos. Tereikia atsiversti pirmąjį pasitaikiusį Lietuvių kalbos žodyną, ir taps aišku, jog “bendradarbiavo” ir “kontroliavo” – ne sinonimai.
Mano įsitikinimu, minėti Lietuvos Temidės tarnai ypač keistai grindė savo nuosprendį, esą poną Č.Jezerską apkaltinau bendradarbiavus su KGB. Žūtbūt siekdami pagrįsti šį man inkriminuojamą kaltinimą teisėjai iš kažkur ištraukė “statistinio skaitytojo” sąvoką. Esą žurnalistas tiesiogiai neparašė “bendradarbiavo su KGB”, tačiau “statistinis skaitytojas” žurnalisto teiginius greičiausiai suprato būtent kaip “bendradarbiavimą su KGB”. Visų pirma, teisėjų nuosprendžiuose nerasite jokių paaiškinimų, kas yra “statistinis skaitytojas”, nerasite paaiškinimų, iš kur šita frazė paimta ir, svarbiausia, nerasite duomenų, kada, kur ir kaip buvo atlikta statistinių rinkėjų ir skaitytojų apklausa dėl mano publikacijos apie Č.Jezerską.
Teisėjai savo sprendimuose pedantiškai smulkiai išvardino, kokiuose leidiniuose buvo publikuotas mano rašinys apie Č.Jezerską. O štai apie “statistinį skaitytoją” ten nerasite nieko aiškaus ir konkretaus. Tiesiog numetė frazę “statistinis skaitytojas mano”, ir žinokis. Bet juk man iškelta ne garbės ir orumo byla. Čia iškilęs ginčas visai net ne dėl žurnalistinės etikos. Man iškelta baudžiamoji byla. O baudžiamojoje byloje viskas turi būti labai tikslu. Bent jau demokratinėse valstybėse nuosprendžiai baudžiamosiose bylose negrindžiami remiantis prielaidomis, nuomonėmis ar neįvardintais “statistiniais skaitytojais”. Vaizdžiai tariant, baudžiamojoje byloje negalima apkaltinti žmogaus įvykdžius žmogžudystę remiantis vien “statistinio Lietuvos gyventojo” nuomone. Tokiais atvejais privalomi konkretūs, neginčijami įrodymai. Vadovaujantis šiandien galiojančiais mūsų įstatymais teisėjai V.Paškevič ir S.Lemežis galėjo mane kamantinėti tik dėl sąvokos, girdi, sovietmečiu KGB kontroliavo pačius gabiausius kovinių sporto šakų atstovus. Šį teiginį, manau, būčiau lengvai apgynęs, nes sovietmečiu KGB kontroliavo visas mūsų gyvenimo sferas, ne tik sportininkus ar žurnalistus. Bet tai dar nereiškia, kad tie, kuriuos sovietmečiu kontroliavo KGB, būtinai su KGB bendradarbiavo. Savo žurnalistinę karjerą pradėjau dar sovietmečiu. Kai išgirstu pastebėjimus, jog sovietmečiu KGB kontroliavo žurnalistines sferas, man net mintis nekyla šitaip pasakiusį istoriką, mokslininką ar studentą paduoti į teismą, nes jis, matot, tvirtina, esą žurnalistas G.Visockas sovietmečiu bendradarbiavo su KGB. Būtų absurdas, nesąmonė…
Deja, remiantis konkrečiu mano pavyzdžiu, dabar ir kitose panašiose bylose teisėjai galės mojuoti “statistinio skaitytojo” sąvoka kaip kuoka, kaip vėzdu. Nereikės jokių įrodymų, jokių apklausų, tyrimų, analizių. Remiantis teisėjų V.Paškevič ir teisėjo S.Lemežio suformuota praktika, nūnai bus labai paprasta žurnalistą apkaltinti nebūtais, išgalvotais, susigalvotais ar sutirštintais dalykais. Tereikės pasiremti … iš kažkokios kišenės ištraukta mistinio skaitytojo nuomone.
Taip pat keista, kad teisėjai V.Paškevič ir S.Lemežis nepanoro išgirsti net trijų mano liudininkų paaiškinimų. Pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, kuris, mano manymu, būtų teisėjams paaiškinęs sąvają versiją, kokias tiesas byloja sąvokos “bendradarbiavo” ir “kontroliavo” ir kaip derėtų traktuoti “statistinio skaitytojo” nuomonę. O štai Č.Jezersko iškviestų liudininkų (buvusio kariuomenės vado generolo Jono Kronkaičio ir buvusio KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus Kosto Mickevičiaus) parodymų mielai klausėsi, nors šie liudininkai, mano įsitikinimu, buvo tendencingi. Atsiverskite knygą “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006”, ir pamatysite, jog ten kritikuojamas ne tik Č.Jezerskas, bet ir J.Kronkaitis su K.Mickevičiumi. Tačiau teisėjas V.Paškevič į šias aplinkybes nekreipė dėmesio. O juk privalėjo atkreipti dėmesį. Galų gale jam buvo pateikta mano knyga, ir jis privalėjo ją atidžiai perskaityti. Ar perskaitė, ar tik pavartė – duomenų neturiu. Tačiau laiko susipažinti juk buvo į valias.
Beje, kai kurie mūsų teisėjai net nežino (arba apsimeta nežiną), kas yra viešasis asmuo ir kaip viešasis asmuo demokratinėje šalyje privalo reaguoti į žurnalisto kritiką. Kai rašiau apie Č.Jezerską, šis vyras buvo viešas asmuo. Buvo viešas asmuo ir tada, kai dėvėjo generolo mundurą, ėjo KAM generalinio inspektoriaus pareigas, ir tada, kai siekė Prezidento posto. Tačiau vienas iš mano minėtų teisėjų nusprendė, jog Č.Jezerskas buvo viešas asmuo tik tada, kai dalyvavo Prezidento rinkimuose. Bet juk tai – akivaizdi klaida. Remiantis Lietuvos įstatymais, Č.Jezerskas buvo viešas asmuo ir tuomet, kai vadovavo KAM Generalinei inspekcijai, kai tarnavo Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, kai gavo pulkininko, o paskui – ir generolo laipsnį. Ar gali Lietuvos ginkluotųjų pajėgų generolas būti privatus asmuo? Todėl aš kaip žurnalistas turėjau teisę kamantinėti Č.Jezerską, kodėl jo šeimoje nusižudė net du asmenys – žmona ir sūnus. Taip, šis epizodas – skaudus, nemalonus. Bet demokratinėse valstybėse visuomenė turi teisę žinoti, kokios gi nelaimės atsitiko viešojo asmens šeimoje. Ypač kai tas asmuo siekia Prezidento krėslo. Dėl šio epizodo būčiau buvęs kaltas tik tuo atveju, jei paaiškėtų, jog šeimos nariai, sakykim, mirė dėl ligos ar autoavarijoje. Bet mano publikacijoje išdėstyti faktai buvo teisingi – jie nusižudė. Ir nepaliko jokių atsisveikinimo laiškelių, paaiškinančių, kodėl jie renkasi būtent tokį kelią. Vadinasi, faktų neiškraipiau.
Savo publikacijoje neiškraipiau nė vieno fakto apie Č.Jezerską. Visi ten skelbiami faktai – teisingi, tikslūs. Tik mano nuomonė apie tuos faktus buvo Č.Jezerskui nepalanki (kaip galima teigiamai vertinti, pavyzdžiui, žinią, kad kandidato į Prezidento postą šeimoje būta net dviejų savižudybių?). Tačiau pabrėžtina, kad savo neigiamą nuomonę reiškiau korektiškai, neperžengdamas padorumo ir mandagumo ribų. Net man nepalankiuose teismo sprendimuose tvirtinama, jog aš, rašydamas publikaciją apie Č.Jezerską ir keldamas jam nepatogius klausimus, elgiausi padoriai, korektiškai, mandagiai. Baudžiamosios bylos medžiagoje buvo konkrečių duomenų, kuriais buvo paneigta, kad žurnalisto G. Visocko teiginiai laikytini užgauliais, peržengiančiais padorumo ribas, kuriais šiurkščiai galėjo būti pažeisti Č. Jezersko garbė ir orumas.
Nepaisant šių aplinkybių esu pripažintas kaltu, esą įžeidžiau poną Č.Jezerską, ir man priteista tiek valstybei, tiek Č.Jezerskui sumokėti iš viso apie 33 tūkst. litų. Žurnalistui, tegaunančiam minimalią algą ir nedidelius, nepastovius, nereguliarius honorarus, – ši suma per daug sunki. Todėl sakydamas, jog nesiruošiu mesti žurnalistikos, tuo pačiu privalau pridurti, jog gali nutikti ir nenumatytų, nuo manęs dabar jau nebepriklausančių įvykių. Tiksliau tariant, galiu būti priverstas pasėdėti ir kalėjime ar areštinėje. Nes nežinau, iš kur surasti tokią pinigų sumą. Taigi savo skaitytojus bei gerbėjus informuoju, jog artimiausiu metu galiu atsidurti už grotų. Žinoma, tas areštas netruks iki gyvos galvos. Anksčiau ar vėliau išeisiu į laisvę. Tada ir vėl stiprinsiu savo populiarėjantį portalą, vėl bendradarbiausiu su “XXI amžiaus” priedu “Slaptieji takai”, vėl rašysiu ir leisiu knygas. Ir vis dėlto valstybėje, kurioje teisėjai kaltinimus baudžiamosiose bylose grindžia remdamiesi išgalvotų statistinių skaitytojų nuomone, o ne konkrečiais įrodymais ir faktais, gali nutikti bet kas. Vienintelė viltis, jog šia byla domisi Lietuvos žurnalistų sąjunga ir kai kurios tarptautinės organizacijos.
Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.02.22
