Mūsų užsienio reikalai – Dieve, duok jiems daug sveikatos: pasitaisyti ir subręsti. Kad prasikaltų bent vienas kitas plaukelis panosėje.
Nes mūsų užsienio reikalai – vis dar smėlio dėžėje: kartu su rusais, lenkais, totoriais ir kitomis mažumomis. Štai kokios didelės smėlio dėžės esama. Taigi kol mes savuosius, lietuviškuosius, reikalus sprendžiame tarsi į Babtus važiuodami per Kanadą, tie mūsų užsienio reikalai reikaliukai vis dar draugiškai pasibarsto smėliuku – į plaukus, akis, po to sumušę rankomis draugiškai iškelia kumštelį ir pradeda mokyti neišmanėlius, kaip tyliai, gražiai priverstinai-savanoriškai asimiliuotis, kur neklusniesiems, tai yra vengiantiems geranoriškos asimiliacijos, dingti – Varšuvon, Minskan, Maskvon. Ar dar toliau. Pavyzdžiui, Meksikon. Ar kilpon ir… Anapilin.
Mūsų užsienio reikalai nepalieka istorijos istorikams. Atvirkščiai, jie įsitiknę, kad Vakarų Europa neišmano komunistinėje priespaudoje gyvenusių valstybių istorijos. Todėl Vakarus būtina pamokyti, kad „nacizmas ir komunizmas yra broliškos ideologijos“. Į šias užjūrio reikalų tezes turėtų įsiklausyti ir kai kurie mūsų istorikai.
Derindami veiksmus ir išlaikydami užsienio politikos prioritetus – Lietuvos interesų gynimą – mūsų užsienio reikalai pelno išsišokėlių titulus. Mat mūsiškiai reikalai tarsi ožiukai nenori kartu su JAV ir Rusijos reikalais kelti šampano taurės už sutartį, kuri gali pakenti Europos saugumui.
Aišku, geriau kelti taurę su kaimynų autokratu – gal geras šampanas išmuš visas kaimyno diktatoriškas mintis ir paskatins jį žmoniškai imtis atominių elektrinių prie mūsų sienos statybos, tai yra atsižvelgus į „gerąją tarptautinę praktiką“.
Taip pat geriau ir daug protingiau nuvažiavus į didžiojo kaimyno sostinę, tvirtinti, kad jokių problemų su pietiniu kaimynu nesama. Arba rengti konferencijas ir jose, pasikvietus tam tikrus pranešėjus, daryti įspūdį, kad tautinės mažumos pas mus gyvena kaip inkstai taukuose. Kad tik nepaspringtų tais taukais ir nepaskęstų.
Mūsų reikalai nekalti, kad pietiniai kaimynai, kurie mus rėmė kelyje į Europos ir pasaulines sąjungas bei struktūras, dabar riečia nosį. Pasirodo, kad be reikalo dėl šio išpūsto burbulo jaudinasi mūsų tautinė mažuma, be reikalo nenori barstytis smėlio dėžėje – juk kalti ne mūsų užsienio reikalai. Pasirodo, kaltas pats pietinių kaimynų tokių pačių reikalų vedlys, niekada nespindėjęs meile Lietuvai, neatrodo, kad ją netikėtai būtų pajutęs, todėl ir mažesniesiems kaimynams nerodantis diplomatinės išminties.
Mes taip sureikalėjome, užsiėmę vien mūsų užsienio reikalais, kad pradėjome nematyti, kas dedasi panosėje, po kojomis. Todėl, Dieve, duok mums dar daugiau sveikatos sutvarkyti mūsų vidaus reikalus. Kad į Babtus nevažiuotume per Kanadą…
Nuotraukoje: straipsnio autorius Viktoras Tamošiūnas.
2011.02.24
