Virginijus Savukynas, turbūt norėdamas išjudinti diskusijai kolegas žurnalistus, o ir kitus piliečius, suinteresuotus žodžio laisve ir jos ribomis, sugretino dvi teismų istorijas, kurias skiria penkeri metai.
Kai teisme atsiduria žurnalistai, mūsų profesijos atstovai neturi būti abejingi. Priminsiu pirmosios istorijos siužetą. Du politikai bylinėjosi dėl žodžių „vagis”, „pavogė”… Apylinkės teismas, o vėliau ir apygardos teismas, nutarė, kad žodis „vagis”, taikytas konkrečiam žmogui, yra vaizdinga metafora, spalvinga retorika, emocinga populistika… Ir pasiūlė abiems šalims susitaikyti.
Įsivaizduokim situaciją: pabundi vieną rytmetį ir per radiją išgirsti ar laikraštyje perskaitai, kad esi vagis, pavogei vieną kitą milijoną ir įsidėjai į savo kišenę… Pasiguosite, kad čia dar viena žurnalistų paleista „antis”, ir neverta į tai kreipti dėmesio.
Kadangi įvairiuose leidiniuose tokių „ančių” per metus prišaudoma dešimtimis, dauguma žmonių nutaria pasinaudoti Rytų išmintimi: kvailiams atsakyti dera tylėjimu. Ir nutyli net itin skaudžius melagingus, įžeidžiančius ir žeidžiančius žodžius. Jei nenutylėtų, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija turbūt paskęstų skundų jūroje. Prof. V. Landsbergis visą dešimtmetį tylos siena bandė atsitverti nuo jį primityviai ir piktai puolančios žiniasklaidos. Neištvėrė tik vieną kartą, kai reikėjo nuo „Durnių laivo” autoriaus apginti tėvo garbę. Ilgai truko teismų maratonas, kol mūsų garbiam europarlamentarui pavyko pasiekti, kad šmeižikiška „spalvinga retorika” būtų atitinkamai įvertinta.
Antroji istorija, kurią mums pasakoja Virgis Savukynas, – generolo Č. Jezersko ir žurnalisto G. Visocko susirėmimas apylinkės ir apygardos teismuose. Jezerską esą įžeidė žurnalisto įtarimas, kad „Č. Jezerskas buvo imtynininkas, o sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB.” Gintaras Visockas, matyt, buvo perskaitęs Viktoro Suvorovo (Rezuno) knygas (pavyzdžiui, „Specnaz”), kuriose yra nuorodų, kad profesionalai sportininkai, ypač imtynininkai, buvo kuruojami specialiųjų tarnybų. Jis nieko neteigė, tik suabejojo.
Bet visagaliai teismai nutarė: tokia abejonė statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui primeta mintį, kad Jezerskas galėjo bendradarbiauti su saugumu. Ir taip žurnalistas esą pažemino generolą. Įžeidė jį. Už įžeidimą brangiai turės sumokėti: trisdešimt tūkstančių litų. O jeigu jų neturi – sėsk kalėjiman. Gal čia buvo parodomieji teismai žurnalistams, kas jų laukia prisiartinus prie tokios neliečiamos temos kaip sovietų slaptosios tarnybos. Juk jau buvo pamokytas ir Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas.
Suvedęs draugėn abi istorijas, V. Savukynas iškelia šešis klausimus, kurių esmė būtų tokia: ar patys teisėjai susivokia sąvokose „įžeidimas” ir „emocinga populistika”, traktuodami jas ne pagal teisės kanonus, o pagal… gal gražias kieno nors akis; ar galima kalbėti apie teismų nepriklausomumą; ar galima bausti kalėjimu arba didžiule bauda už nuomonę; ar mūsų valstybėje neįsigali stipresniojo teisė, būdinga totalitarizmui, kai teisingumas nuolankiai traukiasi jam iš kelio; kur vis dėlto yra ribos, kurių neturėtų peržengti padorūs žurnalistai ir teisėjai; kur riba tarp žodžio laisvės ir nusikaltimo? Šie klausimai kaip dangun iškeltos ietys smygso žurnalistikos kasdienybėje.
Jie iš tikrųjų provokuoja diskusiją, tik ar bus drąsuolių diskutuoti… O čia dar mūsų pirmininkas Dainius ima ir surengia LŽS svetainėje nedidelę apklausą apie žurnalistikos asus, ragindamas išrinkti profesionaliausius Lietuvos žurnalistus. Štai ties tuo raginimu aš ir stabtelėjau. Kas yra profesionalumas? Kuo jis matuojamas? Talentu, savo darbo išmanymu? Bet juk ir niekšas, melagis, pataikūnas, negeravalis faktų tyrėjas gali būti profesionalus… Tai kur praeina profesionalumo linija? Manau, kad tik susiliesdama su etiškumo linija. Profesionalus dar turi būti ir etiškas, teisingas, padorus. Tad linkiu sėkmingų padoraus ir sąžiningo profesionalo rinkimų.
Nuotraukoje: komentaro autorė Aldona Žemaitytė.
2011.04.01
