Henrikas Mickevičius: “Faktas, kad G.Visockas pripažintas nusikaltusiu asmeniu už žurnalistinę veiklą, – tikrai beprecedentinis”


Print

Žurnalisto Gintaro Visocko byla yra klasikinė žmogaus teisių byla. Deja, paskaitęs Apygardos teismo nutartį aš nepastebėjau, kad ji būtų nagrinėta kaip žmogaus teisių byla. Toks pirmas kritinis pastebėjimas.

Šiuo atveju žmogaus teisių standartai yra labai aiškūs. Kalbama apie žodžio laisvės ribojimą. Žmogus buvo nubaustas už tai, kad naudojosi žodžio laisve.  Ribojimui reikia surasti įstatymą, kuris leidžia tą daryti. Baudžiamajame kodekse yra toks įstatymas – už įžeidimą.

Akivaizdu, buvo siekta apsaugoti kito asmens orumą. Irgi teisėtas tikslas. Teisme turi būti įrodyta, kad toks žodžio laisvės ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Ar tas ribojimas proporcingas siekiamam tikslui?

Šitoje byloje reikėjo analizuoti: kas skleidžia informaciją, apie ką skleidžiama informacija, koks tos informacijos turinys, kaip, kokia forma, kokiu būdu ta informacija skleidžiama. Paskaitęs Apygardos teismo nutartį radau, kad nebogai analizuojama, kaip ta informacija platinama, bet kas tą darė, kieno atžvilgiu ir kokio turinio – labai mažai radau. Trumpai galiu pasakyti, kas nepatiko. Reikėjo turėti omenyje, kad kalbama apie žiniasklaidos atstovą, žurnalistą. Žurnalisto laisvė skleisti informaciją, nuomones, samprotavimus yra žymiai platesnė negu privataus asmens.

Čia ne vien teisė, čia yra ir pareiga. Demokratinėje visuomenėje žurnalistas yra sarginis šuo, žurnalisto pareiga – kelti kai kam nepatogius, nemalonius klausimus. Teismas padarė klaidą, tuo metu Krašto apsaugos ministerijos generalinį inspektorių vadindamas privačiu asmeniu. 2006 metais jis dar nebuvo kandidatas į prezidentus, bet nebuvo ir privatus asmuo. Juo labiau Č.Jezerskas nebuvo privatus asmuo, kai kandidatavo į prezidentus. Ryškesnio atvejo, reikalaujančio daugiau skaidrumo, jeigu taip galima pasakyti, kapstymosi po žmogumi, nesurasi. Šiuo atveju galėjome domėtis ir pono Č.Jezersko vaikyste, kokį darželį jis lankė, su kuo draugavo, kokioje mokykloje mokėsi, kaip mokėsi. Juo labiau, kad Č.Jezerskas buvo pareigūnas, todėl kilo tam tikrų neatsakytų klausimų, liečiančių jo karjerą ir pan. Svarbu tai, kad p. G.Visockas kėlė būtent labai labai svarbius klausimus. Juk tai aukštas pareigūnas, kandidatas į prezidentus. Mano požiūriu, tuos klausimus p. G.Visockas kėlė tikrai neužgaulia forma. Be to, reikia turėti omeny, kad informacija paskelbta mažo tiražo tinklalapiuose.

Taigi įvyko labai pavojingas precedentas. Juk kalbama apie baudžiamąją bylą. Didžiojoje žiniasklaidoje turime pavyzdžių, ypač televizijų laidų, kur tikrai kalbama žymiai užgauliau, žymiai labiau žeminami žmonės, tačiau kol kas jokios reakcijos nebuvo. Netikiu, kad buvo tyčia pasirinktas šitas konkretus žurnalistas, bet, matyt, jis neturėjo tokio stipraus užnugario, įtakos, kaip kai kurios kitos žiniasklaidos priemonės. Jo atžvilgiu baudžiamoji atsakomybė, mano nuomone, pritaikyta išeinant už bet kokių proporcingumo ribų, jis rimtai nubaustas. Faktas, kad G.Visockas pripažintas nusikaltusiu asmeniu už žurnalistinę veiklą, yra tikrai beprecedentinis. Manau, reikia daryti viską, kas įmanoma, kad tas dalykas neišeitų už Lietuvos ribų. Dar yra galimybė bandyti kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą, kuris tuo klausimu yra pasisakęs pažangiai, gerai. Galima prašyti, kad Aukščiausiasis Teismas imtųsi šios bylos. Jeigu taip neįvyks, reikėtų, be abejo, kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, ir aš neabejoju, kad Lietuva tą bylą pralaimės. Aš neabejoju.

Šį komentarą teisininkas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius perskaitė “Žinių radijo” laidoje “Žiniasklaidos anatomija” (šių metų vasario 1-oji diena).

Nuotraukoje: teisininkas, žmogaus teisių gynėjas Henrikas Mickevičius.

2011.02.06


Prisijunkite prie diskusijos