Ne taip seniai lietuviškos kultūros niekintojų biblioteka pasipildė dar vienu kūriniu – Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurio autoriai iškėlė sau tikslą nuvainikuoti, arba paprasčiau tariant, sudirbti Lietuvoje įsigalėjusią legendą apie didvyrišką Pilėnų gynybą.
Daug kam netikėtai moderniųjų kryžiuočių pusėn šiemet stojo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Užuot pasistengusi, kad būtų deramai paminėtos lietuvių tautinei ir patriotinei savimonei svarbios neeilinės Žalgirio mūšio metinės arba pakovojusi už lietuviško istorinio filmo reikalus, Kraštą saugoti pašaukta ministerija premiją už patriotiškumo ugdymą skyrė Pilėnų žygdarbį sudirbti pabandžiusiems Baronui ir Mačiuliui.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, matyt, perskaitytė tik knygos „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ pavadinimą, o 600 puslapių tekstui laiko nerado. Kitaip neišeina paaiškinti tokio ministrės sprendimo.
N.Vėlius apie baltų religijos ir mitologijos rašytinius šaltinius rašė: „Beveik visi tie šaltiniai parašyti žmonių, nusistačiusių prieš baltus ir jų religiją. Todėl jų informacija negalėjo būti objektyvi, jie visų pirma stengėsi iškelti tuos baltų religijos bruožus, kurie žemintų ją ir jos išpažinėjus” (BRMŠ I, 29).
Tad tikroji baltų kultūros tyrinėtojo priedermė turėtų būti rašytinių šaltinių deideologizavimas. Tuo tarpu tokie krikščioniškai užsiangažavę rašytojai kaip D.Baronas, D.Mačiulis užsiima tolesniu istoriniuose šaltiniuose perteikiamų žinių falsifikavimu.
D.Baronas „užtikrintai debiutavo“ šioje srityje 2004 m. „Naujajame židinyje“ (Nr. 9-10) paskelbdamas rašinį „Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai“. Vėliau šis straipsnis buvo perspausdintas internetiniuose vartuose Bernardinai.lt.
Skelbiame nespausdintą mitologo ir religijotyrininko dr. Dainiaus Razausko komentarą, skirtą anam D.Barono rašiniui.
Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo
Prisipažinsiu, jog nesu nuolatinis Jūsų svetainės [Bernardinai.lt – Alkas.lt pastaba] lankytojas ir Jūsų leidinio [„Naujojo židinio“ – Alkas.lt pastaba] skaitytojas, ir istoriko Dariaus Barono poleminį straipsnį „Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai“ perskaičiau tik kitų paakintas. Taip pat iškart pasakysiu, kad nesu nei krikščionis, nei „pagonis“, nei ateistas, t. y. bedievis (siaurąja šių sąvokų prasme), todėl mėginimas mano užnugaryje įžvelgti kokius nors „grupinius interesus“ iš tikrųjų būtų visiškai bergždžias.
O štai Darių Baroną per minėtą jo straipsnį išvydau stovint būtent krikščionijos „grupinių interesų“ gynyboje, net ne gynyboje, o stačiai žygiuojant į mūšį. Ir tuo jis bematant pavertė mane virtualiu „pagonimi“.
Mat pagrindinis ir iš esmės vienintelis Dariaus argumentas už krikščionybę straipsnyje buvo tas, kad „nugalėtojai neteisiami“. Ir jeigu krikščionybė Europoje, Šiaurės Rytų Europoje ar bent jau tuometinėje Lietuvoje nebūtų nugalėjusi, tai nebūtų apie ką ir kalbėti.
Tačiau kaip tik šito „argumento“ atžvilgiu žmonės pasidalija į kilniuosius, širdy juntančius poreikį ginti nugalėtuosius, stoti silpnojo pusėn, ir prisitaikėlius, visuomet stipenančius paskui nugalėtoją ir grūmojančius iš už jo nugaros. Tas pats „romantiškas“ jausmas, kuris verčia palaikyti indėnus jų teisingoje kovoje prieš baltuosius, kuris paskatino kilniausius baltuosius parašyti apie šią indėnų kovą tiek gražių knygų bei susukti filmų, kaip tik jis, šitas jausmas, besidominčius Lietuvos praeitimi verčia stoti „pagonių“ pusėn. O kadangi tuo kilniu jausmu savo tauriausioje esmėje yra tiesiog sunkte persunkta pati krikščionybė, tai leisiu sau išsakyti visai „eretišką“ įvaizdį – įsivaizduokite nukryžiuotąjį Kristų „indėnų-pagonių“ pusėje, drauge jų beviltiškoje, tačiau teisioje kovoje prieš Jo vardu apsiginklavusias kraugerių skerdikų ordas. Ar reikia priminti konkistadorų „žygdarbius“, kad bent šiek tiek atauštų įkarštis dėl „krikščioniškųjų vertybių“ pranašumo?
Todėl tikrosios, pirmapradės krikščionybės nereikia taip lengvabūdiškai sutapatinti su viduramžių Bažnyčia, šituo Romos imperijos įpėdiniu, šalia pašipusio kalavijo prie diržo prisikabinusiu dar ir kryžių.
Menkoms sieloms labai jau didelė pagunda grūmoti ir plyšoti iš už Kristaus nugaros, dėl to ir šiuolaikiniai krikščionybės apologetai neretai labiau primena fariziejus nei krikščionis dvasioje.
Darius Baronas minėtame straipsnyje rašo, jog pasididžiavimas „senove“ tėra „paprasčiausias tuščios puikybės vaisius. Tokios pat puikybės aidas skamba žodžiuose, esą lietuviai – paskutiniai Europos pagonys. Taip tautinio nevisavertiškumo komplekso skarmalą išvertus į kitą pusę, juo norima gėrėtis kaip dėmesio verta vertybe“. Kas jau kas, o autorius savo „skarmalą“ tikrai išvertė – kartu su visais jo nevisavertiškumais!
Galėčiau dar gerokai pašmaikštauti, tačiau tuomet Darių visai jau paversčiau savo priešu, o save – „pagonimi“. Mano giliausiu įsitikinimu, visų šitų kalbų tikroji prasmė, jei tokia išvis yra, gali būti ne vienos ar kitos pusės „grupiniai interesai“, ne „galutinė krikščionybės pergalė“ (kurios geismas šiaip jau išduoda tik skilusios, skelinčios sielos troškimą sutriuškinti savo projekcijas) ar „pagonybės reabilitacija“ (kuriai gyvuoti šiaip jau niekas netrukdo išskyrus jos pačios gyvybingumo stoką), bet atsipeikėjimas iš jų ir atsivėrimas tiesai, tiek mokslinei (istorijos, religijotyros, mitologijos ir kt.), tiek dvasinei, nemėginant jos savintis ir paversti ginklu savo naudai. Tiesa turėtų būti didesnė už „mano“ ar „tavo“, juoba dvasinė tiesa – nekalbant apie patį Dievą, kuris, jei būtų tik kūnas, tikrai jau būtų sudraskytas į gabalus nesibaigiančioje alkanų religijų, bažnyčių ir sektų „komunijoje“.
Gerai žinoma, kad ikiraštės kultūros gyvavo sakytinės tradicijos, arba perdavos, būdu, ir tokiu būdu būdavo saugoma ir iš kartos į kartą tūkstantmečius perduodama tokia galybė tekstų, kad šiuolaikinis „raštininkas“ net jų pavadinimų įsiminti nebegali (apie tai, kad už raštą žmogus sumoka atmintimi ir supratimo gelme, Europoje kalbėjo Sokratas, nedelsiant užrašytas Platono). Tai liudija visų pirma Indijos kultūrinis palikimas, kur iki šiol tebegyvuoja ir tiesioginiam tyrinėjimui yra prieinamos seniausios sakytinės perdavos. Be to, antropologai iki šio nėra aptikę tokios tautelės ar genties, kuri išvis neturėtų sakytinės tradicijos, taigi ir atitinkamo tekstų korpuso, dvasinių mokymų ir t.t. Jei lietuviai, prieš Lietuvoje įsigalint krikščionybei, tokios sakytinės perdavos nebūtų turėję, dėl to jie būtų visiškai unikali tauta, verta juoba didesnio mokslininkų susidomėjimo! (Apie visišką kultūrinės antropologijos neišmanymą ir ideologinius prietarus senosios Lietuvos kultūros atžvilgiu, naiviai perimtus iš tendencingų lenkų pozityvistų ir įsigalėjusius tarp Lietuvos istorikų, jau yra rašę Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, tačiau perniek.)
Esminis sakytinės perdavos trūkumas yra tas, kad jai perimti ir įsisavinti reikia labai daug laiko ir pastangų, taigi tuo gali užsiimti tik saujelė „profesionalų“, kurie tampa tradicijos laidu tiesogine žodžio prasme („liaudies kultūra“ ar „tautosaka“ tėra jos dirva ir kartu periferija). Tą saujelę dvasinės tradicijos nešėjų pašalinus ar izoliavus, laidas nutrūksta (nors dirvoje sėklų gali likti, kurios tik laukia, tarsi žiemkenčiai, savo pavasario). Užkariautojams labai paranku: galima sakyti, kad nieko ir nebuvo. Juoba kad dvasinė tradicija jos nešėjų paprastai dargi slepiama nuo „profanų“ (šiuo atveju – atėjūnų krikščionių). Daug ką bendrais bruožais galime spręsti iš Cezario užrašų apie galų druidus. Taigi iš to, kad „lietuviška pagonybė nesugebėjo palikti jokių patvarių liudijimų apie save“, rimtas mokslininkas neskubėtų daryti skubotų išvadų. Žinoma, svetimų interesų ideologui, paslaugiai išvertusiam savo „skarmalą“, labai paranku, kai nebėra jokių, Dariaus Barono žodžiais, „abejotinos vertės protėvių tradicijų’“.
Iš pažiūros paradoksalią ar net naivią Lietuvos valdovų ekspansiją į Rytus, beje, būta mėginimų paaiškinti ir tuo, kad milžiniškuose Rytų Europos plotuose iki pat Maskvos ir toliau tais laikais vietos gyventojų, galimas daiktas, dar daug kur buvo kalbama lietuviškai (ar bent jau artima rytų baltų tarme), taigi tos žemės galėjo būti suvokiamos kaip „savos“ būtent etnine prasme, ne tik feodaline. Neatmetant, žinoma, visokių karinių bei politinių motyvų, vis dėl to nevalia visai išleisti iš akių ir šio. Dariaus Barono požiūriu, „Lietuvos didieji kunigaikščiai ir jų politiką palaikanti bajorija norėjo tapti neabejotinais Rusios hegemonais. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tokia ambicija atrodo visiškai absurdiška“. Absurdiška tokia „ambicija“ atrodo vėlgi tik iš „neteisiamų nugalėtojų“ pozicijos.
O dėl, pasak Dariušo Bãrono, „psichodelinių sutartinių“, tai matome gyvą pavyzdį, kaip į Lietuvos kultūrą iš pietvakarių žiūrima jau per penkis šimtus metų (nežinia, ar vien iš piktumo, ar gal iš savotiškos dvasinės negalios).
Pagrindinis tikslas, kurio minėtu straipsniu siekė Dariušas Baronas, regis, buvo „įrodyti, kiek esame skolingi aplinkiniam pasauliui“. Ką gi, iš esmės tėra trys priemonės tiek žmogaus, tiek bendruomenės, tautos dvasiai pavergti:
1) fizinė, karinė prievarta;
2) gundymai (lenkų „bajorų teisės“, „gerbūvio ekonomika“ bei pan.);
3) primestas, įbruktas, įdiegtas į širdį skolos bei kaltės jausmas.
Galime pasididžiuoti bent tuo, kad prievarta mūsų palaužti dar niekam nepavyko, o Dievui padedant susidorosime gal ir su pagundomis bei niekingiausia, menkystų agresija – visokiais nepaliaujamais kaltinimais. Nes galų gale pavergėjų pastangos visuomet yra bergždžios, nes tai, ką jie tegali laimėti, tėra lavonai ir išnaros, kad ir ištaisytos Dariušo „skarmalais“.
Kilnią ir tyrą, laisvę mylinčią sielą padrąsinčiau labai paprastai: nieko nebijok ir niekuomet, niekuomet nepasiduok. Nes Dievas su tavimi.
Nuotraukoje: straipsnio autorius dr. Dainius Razauskas.
2011.05.23
