Medininkų bylos tyrimo keistenybės – ne vien Lietuvos vidaus reikalas. Turiu pagrindo manyti, jog šią temą gali pradėt eskaluoti įtakingi Rusijos leidiniai, įskaitant ir populiarias televizijas, ir milijoninius tiražus skaičiuojančius internetinius portalus.
Jei taip atsitiktų, sukeltas rusiškas triukšmas Lietuvai būtų itin nemalonus. Medininkų bylos tyrimo ypatumų narpliojimas rusiškoje žiniasklaidoje taptų skandalingas būtent dėl teisminių niuansų. Juk byloje įrodymų, kas konkrečiai nužudė mūsų pareigūnus, – nėra. Juolab nėra nei tiesioginių, nei šalutinių įrodymų, jog šį nusikaltimą padarė būtent kalėjimu iki gyvos galvos baudžiamas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.
Žinoma, nereikia būti naiviems ir manyti, jog Rusija staiga panoro išsiaiškinti tiesą apie Medininkų skerdynes. Tikrąją tiesą ji seniai žino. Taip pat nereikia apgaudinėti nei savęs, nei kitų, girdi, Rusijai staiga pagailo kalėjimu iki gyvos galvos teisiamo buvusio Latvijos omonininko K.Michailovo – Nikulino. Esant reikalui, Rusija be mažiausios sąžinės graužaties aukojo saviškius tiek kartų, kiek to reikalaudavo geopolitiniai ar strateginiai tikslai. Taigi Rusijai šiuo konkrečiu atveju nereikia nieko kito, išskyrus priežastį, kuria remiantis būtų galima Lietuvą šantažuoti ir burnoti kaip nedemokratišką, rusofobija sergančią valstybę. Ir šią galimybę Rusijai įteikiame mes patys, per dvidešimt metų nesugebėję profesionaliai išnarplioti Medininkų žudynių bylos bei “atpirkimo ožiu” pasirinkdami buvusį omonininką, kuris turi užtektinai nepaneigiamų alibi.
Rusija niekad nepraleis progos įkąsti. O čia pasitaikė itin patogus momentas. Ir Rusija smogs. Iki šiol sutartinai tylėjusi rusiškoji žiniasklaida galų gale įsitikino, jog “lietuviai neturi surinkę rimtų įkalčių apie šias žudynes”. Ir dabar, matyt, rengia planus, kaip abejotinus lietuviškosios Temidės žingsnius demaskuoti tarptautinėje arenoje. Pirmasis toks bandymas nuskambėjo šių metų gegužės 25-ąją per vieną Sankt Peterburgo televizijos kanalą, kurį, žinoma, mato beveik visi stambieji Rusijos miestai. Omenyje turiu per 5-TV.ru rodytą laidą “Mūsų buvusieji”, kurioje, be kita ko, dalyvavo ir Lietuvoje liūdnai pagarsėjęs žurnalistas Aleksandras Nevzorovas, ir liūdnai pagarsėjęs buvęs Rygos OMON vadas Česlavas Mlynikas.
Be kita ko, tendencingą, antilietuvišką dokumentinį filmą apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius susukęs A.Nevzorovas Sankt Peterburgo televizijoje teigė žinąs, jog OMON eilinio milicininko Konstantino tikrai nebuvo Medininkuose. Tas A.Nevzorovo įsitikinimas pasirodė įtartinas: iš kur jis žinąs, kad Konstantino užpuolant Medininkus nebuvo? Į laidą paskambinęs telefonu kalbėjo ir buvęs Rygos OMON karininkas Aleksandras Kuzminas, kartu su Č.Mlyniku buvęs Vilniuje 1991-ųjų liepos 30-ąją – Medininkų žudynių išvakarėse. Tas pats, kuris niekad nėra sakęs, kad Medininkus puolė būtent rygiečiai ir kurio lietuviškoji Temidė kažkodėl nepanoro apklausti.
Žodžiu, Sankt Peterburgo televizijoje surengta diskusija turėjo daug įvairių temų ir niuansų. Tačiau svarbiausia diskusijų misija buvo ši – išsiaiškinti, kaip privalu elgtis su buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis, kurios, vaizdžiai tariant, nejaučia Rusijai nei dėkingumo, nei pagarbos, nei nostalgijos. Laidos metu buvo pateikta apklausa. Beveik 57 proc. apklausoje dalyvavusiųjų rusų buvo nusiteikę, kad dėkingumo nejaučiančias buvusias SSRS respublikas būtina bausti, įskaitant ir ekonomines sankcijas. Dar maždaug 25 proc. apklausos dalyvių buvo nusiteikę žymiai griežčiau. Jie reikalavo, jog Kremlius “antirusiškai nusiteikusių” valstybių politikams ir verslininkams draustų įvažiuoti į Rusiją. Ir tik maždaug 18 proc. laidos dalyvių elgėsi santūriai – tvirtino, jog į antirusiškas nuotaikas Lietuvoje ar Ukrainoje nereikia “niekaip reaguoti”.
Laidoje būta ir racionalių, rimtų minčių. Tačiau čia pirmuoju smuiku griežė vis tik tie pašnekovai, kurie neslėpė antipatijų Baltijos valstybių nepriklausomybėms. Lietuvą jie įvardino kaip valstybę, fanatiškai nekenčiančią visko, kas rusiška. Ypač buvusių omonininkų. O Lietuvos teisėsauga, jų manymu, nykštukinė, turinti nesveikų kompleksų, nes, pamindama visas nekaltumo prezumpcijas, griebia pirmąjį lengviausiai pasiekiamą omonininką, ir, neturėdama įrodymų, teisia už žudynes pačia griežčiausia bausme. A.Nevzorovo ir Č.Mlyniko teigimu, Lietuvai visai nesvarbu, kaltas ar nekaltas tas niekur nesislapstęs omonininkas iš Rygos. A.Nevzorovo ir Č.Mlyniko įsitikinimu, demokratais apsimetantys lietuviai vadovavosi nuostata: jei rusas ir dar omonininkas – tai ir kaltas. Būtent šie du debatų dalyviai aršiausiai reikalavo, kad Kremlius imtųsi kur kas drąsiau ir ryžtingiau bausti kaimynes, kurios ignoruoja Rusijos interesus. Jie taip pat reikalavo, jog Kremlius savo buvusius kariškius bei omonininkus gintų “visur, visada ir visomis aplinkybėmis”.
Liūdniausia, kad šiuose rusiškuose priekaištuose esama tiesos. Lietuviškoji Temidė neturi įrodymų, jog Medininkų pareigūnus žudė būtent omonininkas K.Michailovas – Nikulinas. Todėl čia – silnoji mūsų vieta. Čia – mūsų Achilo kulnas.
O baisiausia tai, kad tokio pobūdžio laidų Rusijoje gali padaugėti. Ir tose laidose greičiausiai bus atidžiai nagrinėjami visi Medinininkų bylos tyrimo ypatumai, surengti Vilniaus Apygardos teisme. Ar Lietuva pasirengusi atsakyti į nepatogius Rusijos klausimus – kokiais konkrečiais įrodymais remdamiesi mes teisiame K.Michailovą?
Nuotraukoje: kadras iš Sankt Peterburgo laidos „Naši byvšije”. Kalba buvęs Rygos OMON vadas Česlavas Mlynikas.
2011.06.17
