Kai “Panorama” pagarsino konservatorių partijos suvažiavime pasakytą prof. Vytauto Landsbergio frazę – “Lietuvai artėja didžiausio išbandymo laikotarpis – nenuspėjama nei Europos, nei Rusijos ateitis, o abiem ji gali būti ne kokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei…” – pagalvojau, kad vienas didžiausių mūsų laikų politikų šį kartą pasakė kažką labai svarbaus, naujo, kas pagaliau mus visus supurtys, privers atsikvošėti, sutelks, paskatins imtis konkrečių veiksmų. Juk jis ten, Europos Sąjungos koridoriuose, iš arčiau mato, kas dedasi Vakarų pasaulyje, turi galimybių į jį pažvelgti iš už kulisų. Bezdonyse ar kur Balbierišky badmiriaudami mes jaučiame, kad “demokratiniame” pasaulyje dedasi negeri dalykai, primenantys XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigą, bet gal ne viską žinome. Kas dėl to kaltas, ką mums reikėtų daryti?
Mečiau laistęs agurkus ir skubėjau namo perskaityti visą įtakingos, valdžioje esančios partijos garbės pirmininko kalbą, tikriausiai labai reikšmingą ne tik jo bendražygiams, bet ir visai Lietuvai. Ne kartą žavėjausi prof. V.Landsbergio sugebėjimais taikliai, visiems suprantamai ir kartu labai intelektualiai kalbėti ir rašyti be patarėjų ir padėjėjų paramos sudėtingiausiomis geopolitinėmis temomis. Kažkodėl tikėjausi istorinės kalbos. Mane suklaidino tas miglotas sakinys apie Europos ir Rusijos ateitį. Vyliausi, kad pagaliau ir mūsų euroentuziastai suprato, jog Vakarų pasaulio galingieji neturi amžinų draugų, o tik amžinus interesus, kurie mažiesiems kartais būna pragaištingi. Gal apie tai pagaliau garsiai prabilo vienas ryškiausių dabarties Lietuvos politikų? Ne, ne apie tai prabilo.
Profesorius iš tiesų palietė mūsų valstybės, tautos likimą lemiančius skaudulius, realius pavojus išnykti, prarasti tapatybę. Nauja gaida šio politiko repertuare, ir tai mane džiugina. Tačiau mes, mažiukai, neįtakingi, nereikšmingi, apie tai seniai kalbame: apie pavojų išnykti anksčiau, negu išnyksime fiziškai. Savižudžių tauta. Mirštanti tauta. Asimiliacijai neatspariausia Europos tauta. Savigarbą praradusi tauta. Įvairiausių “komplimentų” girdime iš apklausų rengėjų, geranoriškų ir negeranoriškų svetimtaučių. Pavojai realūs, ypač todėl, kad mūsų išrinktieji, mums “tarnaujantieji” į tai nekreipia jokio dėmesio, nesiima jokių priemonių.
Nereikia būti Sąjūdžio lyderiu, Atkuriamojo Seimo pirminkinku, TS garbės pirmininku, europarlamentaru, kad suprastum, jog, norint išlikti, reikia šeimų ir vaikų, reikia būti savimi, reikia meilės. Tai taip akivaizdu, kad net banalu. Nereikia būti Vytautu Landsbergiu, kad suprastum – pražūtingu, savižudišku keliu einam ir negalim sustoti, tarsi kokie apsėstieji. Kas dėl to kaltas? Aš galiu, Petras, Antanas, Jonas gali sakyti, kad visi jūs esate kalti, visi jūs – Lietuvos žudikai: savižudžiai, gamtos teršėjai, kelių pabaisos, kyšininkai gydytojai, policininkai, korumpuoti teisėjai ir t.t., ir t.t.
Aš galiu, Petras, Jonas, Antanas taip sakyti gali, o štai Landsbergis, man regis, turėtų sakyti kitaip – mes kalti, aš kaltas. Buvę prezidentai (ir tas, kuris labai nori būti buvęs prezidentu ir dar kartą juo būti), Seimo pirmininkai ir Seimo nariai, premjerai ir vyriausybių nariai, prokurorai, teisėjai ir t.t., ir t.t. turėtų sakyti – mes kalti, aš kaltas. Kaltas, žinoma, ir aš, ir Antanas, Petras, Jonas, bet ne tiek, kiek JŪS. Kai matau labai negerus jūsų darbus, vis prisimenu rašytojo Antano Vienuolio jaunų dienų kūrinį – Kaukazo legendą “Užkeiktieji vienuoliai”. Mokykloje reikėjo mintinai išmokti tos legendos ištrauką – Kristaus nuo kryžiaus ištartus žodžius. Dar prisimenu: “Per amžius prakeikti būkite, pralieję nekaltą savo brolių kraują ir pamilę auksą labiau už savo artimą! Per amžius stovėkite dienomis suakmenėję toje pačioje vietoje, per amžius varkite naktimis, tąsydami po kalnus prakeiktąjį metalą! Vargas jums, prakeiktieji…”
Kai matau apiplėštus, nuskurdintus savo tautiečius ir saujelės niekdarių ir parsidavėlių prabangą (parkuose, paežerėse, pamiškėse už aukštų tvorų), kai matau pirmųjų neviltį, o antrųjų savivalę ir panieką pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, jų nesibaigiančias “puotas maro metu”, nejučiom prisimenu A.Vienuolio vienuolius, sunkią valandą tėvynei pagailėjusius poros maišų aukso ir už tai nubaustus. Taip ir norisi išrėkti Kristaus nuo kryžiaus ištartus prakeiksmo žodžius niekdariams ir parsidavėliams: prakeikti būkite, Lietuvos žudikai, prakeikti!
Ponai prokurorai ir teisėjai: atkreipkite dėmesį – aš taip nesakau, man tik norisi taip rėkti, klykti. Statistinis skaitytojas neturėtų pagalvoti, kad aš iš tiesų prakeikiu visus, kurie mums “tarnavo” ir “tarnauja” – tik tuos, kurie vogė, plėšė, grobė, kurie vagia, plėšia, grobia… V.Landsbergis bene pirmasis pavartojo baisų kaltinamąjį žodį “žudikai”, tačiau siunčia jį, man regis, ne visai teisingu adresu. Alkoholikai, narkomanai, vaikų ir senelių žudikai, gamtos niokotojai, kelių pabaisos ir t.t., ir t.t. – ne Lietuvos nelaimių priežastys, o pasekmės. Jie – mano (ir prezidentės Dalios Grybauskaitės) minėtų niekdarių ir parsidavėlių aukos.
Didžiausias Lietuvos uždavinys – išlikti. Šitą mes žinome seniai seniai, nuo 1831-ųjų, 1861-ųjų, nuo Daukanto, Basanavičiaus, Kudirkos laikų, nuo 1940-ųjų birželio… Gūdžiais Okupacijos laikais apie išlikimą kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius, kai Landsbergio dar nepažinojome. Sakote, reikia likti savimi. Galėtumėte pasakyti aiškiau – lietuvių tauta turi išlikti, būtent lietuvių tautą ištiko mirtinas pavojuje. Ne žydų, ne lenkų, ne rusų tautines mažumas, kurios Lietuvoje jaučiasi tarsi būtų tautinės daugumos.
Sakote, reikia likti savimi. O ką dvidešimt metų darėte ir darote, kad tokiais liktume? Darželiuose, mokyklose, universitetuose? Ko ten mokėte ir mokote naujosios Lietuvos vaikus? Angliškų dainų?! Kas klykia: “Stabdyk lietuviškumą!”? Ir su tokiais jūs galite sėdėti vienoje salėje? Ar vaikai kalti, kad jie ištisomis klasėmis išvyksta iš Lietuvos? Ar būtent jie yra Lietuvos žudikai? O gal tie, kurie ministerijose ir departamentuose mokytojams nurodinėjo, kaip auklėti, ko mokyti, kad jaunoji karta užaugtų ne Lietuvos, o pasaulio piliečiais? Ko siekta, tą ir turime.
Neseniai minėjome Birželio sukilimo 70-metį. Ne tik jaunoji karta beveik nieko nežino apie didvyrius, išdrįsusius vos karui prasidėjus pasipriešinti okupantams, bent kelioms dienoms išsilaisvinti beveik vien dėl to, kad kada nors ateityje būtų paprasčiau įrodyti 1940-ųjų birželio okupaciją, klastingai pridengtą kolaborantų parvežta “Stalino saule”. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią, o lietuvių tauta. Tačiau šis labai reikšmingas mūsų istorijos faktas minimas tik puse lūpų, labai nenorom. Dalyvavau Birželio sukilimo 70-mečiui skirtoje konferencijoje, mačiau, kas joje nedalyvavo, girdėjau priekaištų tiems, kurie turėtų būti “sukilėlių pusėje”. Žinau rezervuotą V.Landsbergio poziciją sukilimo atžvilgiu dar nuo tų laikų, kai leidau albumą “Baltijos kelias”: gal nereikia… nepatinka žydams… Suprantu, nesame pasaulio bamba, valdžiai reikia dairytis, iš kur vėjas pučia, tačiau vis tiek skaudu, kai patys save menkiname ir niekiname. Ar 128 milijonų ilgam užteks, kad nebūtumėm žydšaudžių tauta? O ką ir kiek atiduosime Tomaševskiui? Vilniaus ir Šalčininkų rajonus?
Nelengva išlikti savimi, kai iš tavęs nepaliaujamai tyčiojamasi tokiomis knygomis kaip “Žali”, kaip “Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda”. Kas dėl to kaltas? Jūs, profesoriau, bent atsiprašote “silpnavalių savižudžių”, o štai Juknevičienė, premijuodama viduramžių didvyrių niekintojus, Margirio neatsiprašė. Ir jūs jai, šalia sėdinčiai, neturite jokių priekaištų?! Pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas esi tu.
Vieni kitus raginame pažvelgti į save, bet matome tik kitus: savižudžius, girtuoklius, emigrantus… Godieji į save nesižvalgo ir paskutinio teismo nebijo. Jie žino, kad tik maži nusikaltėliai susilaukia atpildo, didelės piktadarybės buvo ir tebėra nurašomos į neišvengiamus nuostolius. Nebaigti stadionai ir rūmai, nepradėti terminalai, uždaromos ir vėl statomos elektrinės gula ant šimtų tūkstančių bedarbių ir pensininkų, emigrantų pečių; kaltų dėl išvogtų milijonų ir milijardų nėra, tokio nusikaltėlio Lukiškėse su žiburiu nerasite.
Ne tuos kaltinate, gerbiamas profesoriau, visus suplakdamas į vieną krūvą. Poeto žodžiais tariant, mes – girtuokliai ir bedarbiai, pensininkai ir emigrantai – nekalti, mes tik labai iškankinti. Tačiau šį kartą mus kankina savi. Ir dėl to dvigubai skaudžiau. Jeigu atsilaikysime, išsaugosime tautą ir kalbą, tai tik mes, ne “užkeiktieji vienuoliai”, kurie nebijo nei Dievo, nei Tėvynės.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vytautas Visockas.
2011.06.26
