Patriarchalinis išsiauklėjimas draustų taip sakyti, tačiau vardan tiesos privalau pripažinti, kad neaprėpiamų galimybių pasaulyje šalia Vyčio kada nors gali pasirodyti taip pat ir Vytės personažas. O jeigu dar pridurčiau, kad tokiai moteriškos kilmės personifikacijai ir besiformuojančiai ideografijai bei heraldikai, kaip atrodo, labiausiai tiktų Marios Kolesnikovos, baltarusių didvyriškos kovotojos veidas, oponentų tikriausiai liktų dar mažiau net tarp prisiekusių maskulinistų?
Nieko nesakykite, nebūtinai ji turėtų būti vaizduojama kaip nuoga moteris, su ištiestu kardu skriejanti ant nuo tokio netikėtumo pasibaidžiusio žirgo. Ne mažiau didvyriška pozą įkūnija anosios pasiryžimas suplėšyti pasą pasienyje vien tik dėl to, kad galėtų pasilikti drauge su baisiai tirono teriojamais tėvynainiais šalyje, kur laisvės kovotojams mažiausiai gresia įkalinimas ir kankinimai, o kartais net ir mirtis.
Kažkada ir Sokratas, turėdamas galimybę rinktis tarp nuodų taurės ir tremties, vis dėlto pasirinko mirties kelią kaip mažesnę blogybę nei išvarymas.
Ne veltui Marios Kolesnikovos veidas įgyją simbolinę vertę, tampa kovojančios už laisvę Baltarusijos veidu. Ta proga norisi savęs paklausti – o koks yra kovojančios prieš koronavirusą ir į korupcijos liūną pamažu grimztančios Lietuvos veidas? Kad ir kaip ten būtų, tie, kurie pasinaudodami ištikusiomis šalį negandomis ir užstojusia sumaištimi, greitųjų koronaviruso testų aferose kraupiai apvogė valstybės iždą, turėtų būti vadinami marodieriais, ne kitaip. Tauriais tikslais dangstomų aferų begėdystė šįkart peržengė visas galimo įsivaizdavimo ribas, todėl visiems tokios aferos užmanytojams brolių Grimų pasakų motyvais netruko išdygti fantasmagorinio stiliaus kiaulių snukiai. O užplūdusią kaukių madą Lietuvoje didžiąja dalimi ir lėmė tai, kad kiauliasnukiai panoro įsimaišyti į minią ir likti neatpažinti tarp realių žmonių.
Klausiate – ar gyvasis Lietuvos laisvės simbolis Vytautas Landsbergis dar sugebėtų užsikeberioti ant žirgo? Kažin kažin… Nieko nepadarysi, vyrai sensta greičiau nei moterys, o Baltarusijos amazonės amžinai lieka jaunos.
X
Tais kaukių dėvėjimo metais moralinės neūžaugos Lietuvoje buvo atpažįstamos net ir užsidėjusios didžiules kaukes, dideli ir gražūs – tik iš prasikišančio virš medžių ūgio, jau nebematant jų grožio, o Lietuvos suverenas – iš išsprogusių akių virš kaukės.
X
kelionė į tėvynę tęsiasi kiekvieną rytą
kaskart iš naujo ruoštis puolam
į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį
išeina seserys pro uolą
siūbuoja ant pečių molinės sunkios amforos
kai kelias veda prie garuojančių šaltinių
apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos
tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis
migloti medžiai nuo šaltinių garas
gyvenimas kitoks dar neapnuodytas
ir kabo gebenės visur nukarusios
o vakaras toks tirštas kaip žolelių nuoviras
aukštikalnių suspaustas tyras oras
kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas
gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras
kada gali gyventi pats sau vienas
išeina seserys kaskart pro uolą
gyvenimas be priežasties iškart užverda
vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas
ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros
(Bus daugiau)
2020.09.10; 15:00