Portalas „WikiLeaks”, o vėliau ir Lietuvos žiniasklaida, paskelbė skandalingus duomenis apie kai kuriuose Lietuvos laikraščiuose klestinčią korupciją ir pusiau legalų reketą. Buvo įvardytos konkrečios sumos, leidinių ir politinių partijų pavadinimai, asmenų vardai, taip pat informacijos šaltinis – JAV diplomatų susirašinėjimas. Atrodė, kad tai prokuratūros dėmesio verta istorija.
Tačiau prokurorai netrukus suskubo nuo to atsiriboti, žiniasklaida pasitenkino momentiniu skaitytojų dėmesio padirginimu ir viskas, kaip paprastai, nuslopo, galima sakyti, be pasekmių. Kodėl Lietuvos leidėjai vengia deklaruoti savo vertybes ir įsipareigojimus žiniasklaidos produktų vartotojams? Štai, pavyzdžiui, Hansas Luikas, pagrindinis DELFI valdančios „Ekspress Group” akcininkas, estų verslininkas ir žurnalistas, neseniai paskelbtame interviu gana drąsiai kalba apie „Ekspress Group” leidėjų vertybines nuostatas, įsipareigojimus skaitytojams, kurie kelia pagarbą. Lietuvos leidėjai taip atvirauti nedrįsta. Kodėl?
„Žinių radijo” studijoje apie tai kalbėjosi žurnalo „Valstybė” leidėjas ir žurnalistas Eduardas Eigirdas, dienraščio „Verslo žinios” vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas, portalo „15 min.” generalinis direktorius Tomas Balžekas ir portalo „Delfi” vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
Visuomenė nėra reikli
V. Valiušaitis. Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad koks nors Lietuvos leidėjas ar žiniasklaidos priemonės savininkas leistų sau viešai ištarti tai, ką pasakė Hansas Luikas: „Wikileaks” informacija apie korumpuotą Lietuvos žiniasklaidą man nebuvo naujiena. Ir be „Wikileaks” girdėjau skundų iš verslo bendruomenės, kad kai kurie leidėjai juos tiesiog apiplėšinėja. Bijau, kad tai tiesa ir bjauriuosi šiuo verslo modeliu.” Pone Barysai.
R. Barysas. Vieni Lietuvos leidėjai kalbėtų tokiomis temomis, kiti galbūt ne. Svarbiausia, kad jų kas nors paklaustų ką jie apie tai galvoja. Kiekvienam pokalbiui reikia tam tikro preteksto. Ir Hansas Luikas prabilo apie tai po to, kai paaiškėjo „Wikileaks” paskelbta informacija. Prieš tai jis tomis temomis nešnekėjo.
Manau, dialogas čia galimas, galimas skirtingų žiniasklaidos priemonių vertybių analizavimas. Matyt, pirmiausiai turėtų atsirasti supratimo pačioje Lietuvos žiniasklaidoje, kad ir pačios žiniasklaidos, kaip vieno iš rinkos dalyvių, vertybinius principus, veiklos niuansus, mes taip pat turime nagrinėti, kaip ir bet kuriuos visuomeninius reiškinius, kuriuos nagrinėjame spaudoje, televizijoje, radijuje, internete. Tačiau Lietuvoje ši tema kažkaip ignoruojama. Tiesiog nutylima. Arba užmirštama, arba sąmoningai vengiama apie tai kalbėti. Nežinau kodėl: ar bendru nebyliu sutarimu, ar nesant visuomeninio poreikio. O šioje srityje yra visko. Kaip ir bet kur kitur visuomenėje.
V. Valiušaitis. Ar nebūtų praktiška leidėjams tiesiog paskelbti savo principus: mes, štai, tokie ir tokie, savo žurnalistinę praktiką grindžiame tokiais ir tokiais principais?..
R. Barysas. Aš manau, kad nemaža dalis redakcijų tuos principus turi.
V. Valiušaitis. Bet jų neskelbia.
R. Barysas. Galbūt ir neskelbia. Žinau, kad mes kažką esam paskelbę. Bent jau kai kuriuos principus. Pirmiausiai turėtų būti reiklesnė visuomenė. Mūsų visuomenė nėra reikli. Mes labai reiklūs politikams, labai reiklūs kitiems veikėjams. Bet labai mažai reiklūs sau patiems. O ypač – žiniasklaidai. Ir kai niekas iš tos žiniasklaidos nieko nereikalauja, džiaugiasi tuo ką gauna, tai žiniasklaida ir netobulėja.
Atėjo laikas kalbėti
E. Eigirdas. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Kai mes žurnale „Valstybė” analizuojame tai, kas vyksta Estijoje ir Lietuvoje, nesunku pastebėti, kad Estijos valstybinės institucijos, tokios kaip jų saugumas, kitos teisėsaugos institucijos labai akylai stebi kas finansuoja estų žiniasklaidą. Ar nėra paslėptų finansavimo šaltinių? Ir elgiamasi pakankamai griežtai. Ir pernai, ir užpernai ne vienu atveju buvo ryžtingai nukirsti finansavimo šaltiniai, kurie ėjo iš Rusijos.
Pinigai, kurie gali iškreipti žiniasklaidos esmę, daryti neigiamą įtaką visuomenei, teisėsaugos institucijų akylai sekami. Lietuvoje – kitaip. Lietuvos saugumas nusišalinęs nuo prievolės kontroliuoti iš užsienio ateinančias lėšas. Lietuvos prokuratūra nusišalinusi nuo prievolės kontrolės leidėjus, žiniasklaidos veikėjus, kurie leidžia sau šantažuoti, spausti verslo, politikos sluoksnius. Veikėjus, kurie rašo straipsnius ne tam, kad juos kas nors skaitytų ir gautų informaciją, bet kad jų nespausdintų, jeigu koks nors verslininkas susimokės. Tai jeigu šios institucijos nieko nedaro, tai ką mes, kaip žiniasklaida, galime pakeisti? Valstybės saugumo departamento ar prokuratūros funkcijų juk neatliksime.
V. Valiušaitis. Pone Balžekai, jūsų laikraštis ir portalas pradėjo tą „Wikileaks” epopėją. Kokie motyvai paskatino jus tai padaryti?
T. Balžekas. Kai paklausėte, ar yra Lietuvoje leidėjų, kurie gali viešai apie tai kalbėti, manau, esam geras pavyzdys – mes nepabijojome ir mūsų grupė nori apie tai kalbėti. Ir mes galime pasakyti kokiais principais vadovaujamės. Galbūt galima šiek tiek apgailestauti, kad Lietuvos žiniasklaida kol kas neturi deklaravusi viešai, nepateikia savo profesinių standartų ir vertybių. Tačiau, manau, kad tai netrukus atsiras.
V. Valiušaitis. O jūs patys esate deklaravę savo žurnalistikos principus?
T. Balžekas. Mes tai deklaravę galbūt daugiau viduje. Nesame deklaravę to viešai. Tačiau pažadu, kad po metų, jei susirinksime šioje studijoje, būsime deklaravę ir tuos dokumentus turėsime. Iš tikro yra nemažas darbas parengti tokį dokumentą. Galima deklaruoti kelis principus, bet galima deklaruoti ir labai detaliai ko žurnalistas, redaktorius privalo laikytis, dirbdamas žiniasklaidos priemonėje. Mes norėtume, kad tai būtų detalesnis dokumentas, aptariantis daugiau sričių, kaip dovanos, bendravimo su verslo ir politikos atstovais aspektai ir pan.
Mes eisime ta kryptimi. O dėl valstybinių institucijų nusišalinimą nuo „Wikileaks” skandalo tyrimo, manau, kad esama didelio nenoro „teptis rankų” ir konfliktuoti su žiniasklaida. Tas pats taikytina, manau, ir verslui. Verslas pasiduoda korupcijai lygiai taip pat. Jie nenori konfliktuoti, jie verčiau susimoka ir mano, kad gyvens „ramiai”. Bet ramiai negyvens, kadangi šantažas niekad nesiliaus, jei padėtis nesikeis. Yra atėjęs laikas kalbėti apie šį sektorių, kaip sakė Rolandas, lygiai taip pat, kaip ir apie bet kurį kitą – viešai.
Neturėti principų – pelninga
M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas galbūt nėra toks detalus, bet jis pakankamas žiniasklaidos priemonei vykdyti normalią ir etišką veiklą. Tai viena. O grįžtant prie H. Luiko interviu, kodėl jis dabar apie tai prabilo, tai galiu pasakyti, kad pretekstas tam interviu buvo ne „Wikileaks”, o rinkoje sklandantys gandai, kad „Delfi” ketinama parduoti rusiškam kapitalui. Mūsų oponentai ir konkurentai nuolat tuos gandus skleidžia.
Kadangi mūsų įmonė yra demokratiška, aš pasiteiravau mūsų akcininko, parašiau jam elektroninį laišką ir paklausiau: kaip yra iš tikrųjų – ketinate mus parduoti rusiškai įmonei ar ne? Jis atsakė, kad ne. Tada paklausiau, gal galėtume parengti interviu, atsakyti į daugiau klausimų? Jis mielai sutiko. Ta „Wikileaks” epopėja buvo tik vienas iš pokalbio aspektų. O apskritai, kiek man teko bendrauti su estų žiniasklaida, ji yra skaidresnė negu lietuviška. Taip, jie pripažįsta, kad pasitaiko korupcijos atvejų, bet tokio tyčiojimosi iš žmonių, kuris klesti Lietuvoje, tikrai nėra.
V. Valiušaitis. Rolandas minėjo, kad viena iš dalies Lietuvos žiniasklaidos nekokybiškumo priežasčių galbūt yra nepakankamai reikli visuomenė. Na, čia tokie galbūt sunkiau apčiuopiami dalykai. Ar yra daugiau priežasčių?
E. Eigirdas. Gal aš apsirinku, bet pagrindinis faktorius, kuris, mano nuomone, lemia tai, kad leidėjai nenori deklaruoti savo vertybinių principų, yra susiję su pajamomis, finansais ir tam tikrų didelių grupių interesais. Štai pavyzdys. Žurnale „Valstybė” mes aiškiai deklaruojam: pasisakom už Lietuvos nepriklausomą energetiką, už tai, kad atsisakytume priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių. Kas atsitinka? Organizuodami konferenciją šitokiai problematikai svarstyti, mes iš karto netenkame maždaug dviejų trečdalių potencialių pajamų.
Kadangi nebegalime kviesti rėmėjų iš rusiškų kompanijų, kurie suinteresuoti kaip tik priešingu dalyku. Trumpuoju laikotarpiu žiūrint, mes netenkame reikšmingų potencialių pajamų tik dėl to, kad turime savo principus. Bet mes darome tai žvelgdami į perspektyvą ir manydami, kad energetinė nepriklausomybė Lietuvai gyvybiškai būtina, norint išsaugoti valstybės nepriklausomybę. Todėl mes tikime, kad skaitytojai tai supras ir ilgainiui įvertins. Kas principų neturi ir organizuoja panašią konferenciją iškart laimi maksimalią pelno maržą. Taigi, turėti principus, vien ekonomiškai skaičiuojant, dažnai „neapsimoka”. Jeigu neturi principų, nuolat kritikuoji vyriausybę, kartoji, kad štai aš geras leidėjas, kritikuoju vyriausybę, ginu jus, „vargšiukai”, tai gali savo skaitytojams pardavinėti jiems bet ką. Parduodant ir tuos pačius savo skaitytojus. Bet kam – rusams, rumunams, baltarusiams…
M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Atsiprašau, kuo čia dėta vyriausybės kritika? Žurnalistai turi būti kritiški.
E. Eigirdas. Teisingai, kritiški turi būti, bet kritika privalo būti konstruktyvi. Kai kritikuoja „Verslo žinios”, kritikuoja konstruktyviai, ten yra analizė. Ten pastebima ir tai, kas padaroma gerai. Todėl aš skiriu leidinį, kuris bando analizuoti, vertinti ir tą visuomenę ugdyti, nuo to, kuris siekia ją valdyti, populistiškai įrodinėdamas: žiūrėkite, vargšiukai, aš jus „ginu” ir „atstovauju”. Nors tokio leidinio savininkas dažniausiai yra multimilijonierius. Tai akivaizdus pavyzdys, kai neturėti aiškių principų yra pelninga.
Teisingumui – žala
V. Valiušaitis. Eduardas sako, kad liečiant vienas ar kitas temas rizikuojama patirti net ir finansinių nuostolių. Ar susiduriate su panašiomis situacijomis, pone Rolandai?
R. Barysas. Manau, Eigirdas teisingai iškėlė problemą. Šiaip dauguma problemų gyvenime kyla dėl to, kad esme gobšūs. Mėgstame pinigus, norime greitai praturtėti. Lietuvoje šis jausmas tiesiog hipertrofuotas. Tiek sustiprėjęs, kad žmonės tiesiog pameta sveiką protą. Tai pats pasakytina ir apie leidėjus. Dar kažkada žiūrėjau į juos kaip į žurnalistus. Dauguma jų turi žurnalistinio darbo praktikos. Atsimenu, Atgimimo laikotarpiu dar visi kvėpavom lyg ir vienu ritmu, laisvės ritmu. Ir staiga kažkas įvyko. Viskas pakito tada, kai pasirodė pirmieji pinigai.
Atsiradus pinigams, gobšumas nusvėrė misiją. Misiją – tarnauti visuomenei. Palaipsniui išsitrynė žiniasklaidos prigimties samprata. Nesuabsoliutinu, tačiau Lietuvos rinkoje vyraujančią padėti turi tie leidėjai, kurie vis dėlto labai mėgsta pinigą. Mėgdami pinigą jie nepaiso visuomenės. Aš vis dėlto nematau kitos galimybės kontroliuoti žiniasklaidą, kaip tik per visuomenės reiklumą. Valstybės tarnyboje juntama dviveidiškumo.
Prokuratūra, politikai vengia patekti į kryžminę ugnį: geras būsi vienai žiniasklaidos priemonei, blogas būsi kitai. Kai kurios žiniasklaidos priemonės tuo ir naudojasi: stipriai sutirštindamos spalvas, iškreipdamos faktus stengdamiesi sumaišyti su purvais asmenis. Kas nori būti įveltas? Visi turi vaikus, tėvus, asmeninius gyvenimus. Jie daužomi ir dūžta. Čia didžioji bėda – valstybė nepadeda apginti žmonių, nepadeda ginti asmens.
E. Eigirdas. Žiniasklaidos priemonių savininkai, kurie nėra principingi, puola pareigūnus, o pareigūnai stengiasi „nesivelti”. Tokiu pat būdu patys pareigūnai tampa taip pat neprincipingi.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Taip. Dėl „Wikileaks” skandalo mes iš tiesų keletą kartų skambinome į prokuratūrą, klausėme ar kelsite bylą? Vylėmės, kad jie vis dėlto bylą pradės. Sakė, svarstom. Manė, turbūt, kad mes tą reikalą pamiršim. Bet mes neatlyžom. Tada pabandė visą šį reikalą permesti STT. STT karštą bulvę vėl atgal permetė į prokuratūrą. Ir po to bylos jau niekas nebekėlė. Manau, kad tai didelė žala teisingumui Lietuvoje.
V. Valiušaitis. Atrodytų, įvardyti konkretūs žmonės, situacijos, veiksmai. Nesunku tai patikrinti: buvo apie tai laikraščiuose rašoma ar ne, sutampa publikacijų datos su diplomatų pranešimuose minimais faktais ar ne…
M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Taip. Tačiau gali būti, kad verslininkas, apie kurį ten konkrečiai kalbama, nepanoro kalbėti ir tuo viskas užsibaigė.
Irgi nesijaučia šventi
R. Barysas. Čia yra esmė. Kai susitinki privačiai, daug verslininkų papasakoja istorijas, kurias yra patyrę. Kartais jie ateina klausti patarimo. Vienintelis patarimas ir vienintelė išeitis – būti drąsiam iki galo. Kas atsitinka su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios tą žinią paskelbia? Užtampomos teismuose. Teisme sako: čia negalioja „minkšti argumentai”, duokite teisinius įrodymus. Teisinis įrodymas yra tik verslininkas X arba Y.
Jis turi ateiti ir pasakyti: taip, aš esu tai patyręs. Deja, lietuviai labai drąsūs kažkur, bet labai kuklūs, kai reikia pasirodyti viešai. Kol neįvyks lūžis sąmonėje, kol žmonės nebus drąsūs kovoti už savo teisybę, už švaresnę visuomenę – nieko nebus. Ir žiniasklaida savaime nepasikeis. Dėl to aš ir sakau: visuomenė – labai svarbu. O verslininkai, politikai, visi sąžiningi žmonės ir yra ta visuomenė.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Man regis, buvo praleistas tam tikras lūžio taškas, kai verslininkai galėjo pasakyti tiesą ir viską iškelti. Jeigu vienas verslininkas būtų išdrįsęs, būtų atsiradę ir daugiau. Ir tai būtų visiškai kitas požiūris. Korupcijos priežastys yra senos ir gilios. Tai liečia ne vien šią gyvenimo sritį. Kodėl nesugebam susitvarkyti ir kitų sričių, įskaitant žiniasklaidos? Lietuva neturėjo laisvos spaudos nei vadinamaisiais Smetonos laikais, nei juo labiau sovietmečiu. Iš čia – bizantiškas požiūris ir į žiniasklaidą, ir į verslą. Iš čia ir tas gobšumas, kurį Rolandas minėjo.
V. Valiušaitis. Na gerai, o čia susirinkusiems filosofija „pinigai – nekvepia” priimtina? Ypač šiuo ekonominiu sunkmečiu? Pone Balžekai…
T. Balžekas. Pinigai yra svarbus dalykas, kad žiniasklaida galėtų būti tokia, kurios mes siekiam: turėtų kodeksą, vertybes, būtų etiška. Pastaruoju metu, kai krizės sąlygomis pajamų gauti vis sunkiau, vyksta didelė kova tarp žiniasklaidos kanalų. Kyla klausimas ar žiniasklaida, kuri neturi pinigų, gali išlaikyti aukštus profesinius standartus? Vargu. Ji neišsilaikys. Kodėl verslininkai, ką minėjo Rolandas, drąsūs tol, kol nereikia išeiti į viešumą? Matyt, irgi nesijaučia šventi.
V. Valiušaitis. Gal nesijaučia ir saugūs, kadangi žino, kad teisėsaugos institucijos negins?
T. Balžekas. Tai irgi tiesa. Bet žino ir kitką – nenori, kad žiniasklaida pradėtų kapstytis po jų pačių praeitį.
Stiprėja ultrapatriotiniai šūkiai
E. Eigirdas. Aš trumpai apie pinigų prigimtį. Visokios žiniasklaidos yra ir pasaulyje. Nėra viskas taip gerai ir ten. Bet kalbant apie informacinę žiniasklaidą – ne apie laisvalaikio, ne bulvarinio turinio – yra du būdai uždirbti pinigus. Vienas – tarnauti savo skaitytojams arba vartotojams, tikintis, kad leidinio patikimumas bus įvertintas ir sugrįš per auditorijos pasitikėjimą ir reklamos pajamas. Kitas – stengtis uždirbti parduodant interesus. Šiuo būdu aptarnaujami kitų interesai. Po metų bus Seimo rinkimai. Bus mesti milžiniški pinigai – tiek vietos oligarchinių struktūrų, tiek Rusijos, – kad rinkimų rezultatas būtų toks, kokio reikia.
R. Barysas. Eduardai, pinigai jau mesti. Pažiūrėkime, kaip valdininkai naudoja Europos Sąjungos lėšas, skirtas viešinimui. Pasirengimas rinkimams jau vyksta: perskirstoma rinka, perdalijamos įtakos zonos ir t. t.
E. Eigirdas. Žmonės iš žiniasklaidos tikisi ne vien skaidrumo, bet ir patikimumo. Jie tikisi, kad žiniasklaidos priemonė neapgaudinės. Čia pagrindinis tikslas. Ar galima Lietuvoje sudaryti sąlygas ir jas apginti, kad Lietuvos visuomenė nebūtų valdoma, nebijokim to žodžio, kaip veršių banda? Ar čia turi vyrauti tos žiniasklaidos priemonės, kurios ima pinigus iš kairės ir dešinės, iš Rytų ir Vakarų ir žmones laiko mulkiais? Sako, norite, kad taip būtų Lietuvoje? Gerai, bus, tuos veršius mes nuvarysime į gardą ir jūs galėsite išmėsinėti.
V. Valiušaitis. Pone Barysai, ar „Verslo žinių” švediško kapitalo savininkai vadovaujasi kažkokiais vertybiniais kriterijais, apie ką čia Eigirdas kalba?
R. Barysas. Tie, kurie šiandien elgiasi šiek tiek kitaip žiniasklaidos rinkoje, labai skuba ištraukti patriotizmo kortą. Mus netgi yra pavadinę „skandinavų klapčiukais”. Teko mokytis žurnalistikos principų įvairiose sistemose: sovietinėje, paskiau mokiausi Skandinavijoje, Jungtinėse Valstijose. Ir nei viena iš tų sistemų nemokė nemylėti savo valstybės, nemokė apgaudinėti, nemokė imti nešvarių pinigų, nemokė naudotis interesais, turtinant save ir savo darbuotojus. Lietuvoje, kaip ir kitur krizės laikotarpiu, stiprėja ultrapatriotiniai šūkiai.
Už jų slepiasi labai paprastas dalykas – bandymas paslėpti tikruosius, merkantilius interesus. Skandinaviški žiniasklaidos standartai pasaulyje laikomi vieni skaidriausių. Jeigu Lietuva būtų pasimokiusi iš skandinavų, tai šiandien mes net nediskutuotume šia tema šioje studijoje, kalbėtumėme apie kitus dalykus. Galiu padėjęs ranką ant Bibilijos, ant ko norite, prisiekti: per tuos 17 metų, kol vadovauju „Verslo žinioms”, skandinavai nei karto nėra davę jokio nurodymo apie ką šis leidinys turi rašyti, kokį turinį skelbti. Atvirkščiai.
Kai savo leidinio karjeros pradžioje kritiškai aprašėme švedų koncerną „Telia Sonera”, Švedijos ambasadorius vieno susitikimo metu padėkojo už kritišką požiūrį, kadangi kritiškas požiūris, jo nuomone, padeda pačioms korporacijoms keistis ir atneša visuomenei daugiau naudos. Pasakysiu tiesiai šviesiai: skandinavams visiškai tas pats apie ką mes rašom. Jie mūsų prašo laikytis tik bendražmogiškų principų, kaip jie suprantami laisvoje ir demokratinėje valstybėje. Visa kita – Lietuvos vidaus reikalas.
V. Valiušaitis. Na, bet ekonominiai rodikliai jiems turbūt rūpi?
R. Barysas. Be jokios abejonės, ekonominiai rodikliai rūpi. Tačiau su visa atsakomybe galiu pasakyti štai ką. Kartą buvo iškilęs toks klausimas per Rusijos 1998 metų krizę. Buvo pasakyta: jeigu reikės rinktis ką aukoti – leidinį ar žurnalistikos principus, – mes paaukosime leidinį.
Reikėtų visuomenės paramos
V. Valiušaitis. Norėčiau dar kartą grįžti prie pradžioje minėto leidėjo H. Luiko. Štai jis gali sau leisti viešai ištarti: „Neįsivaizduoju savęs ateinančio pas DELFI ar laikraščio redaktorių ir sakantį „Klausykit, ši įmonė nenori pirkti pas mus reklamos, reiktų kažkaip neigiamai juos aprašyti”, o kitą dieną: „Žinot ką, ši bendrovė yra mūsų reklamdavys, nespausdinkite kritiškos medžiagos apie juos”. Ar tokių dalykų pas jus nepasitaiko, pone Balžekai?
T. Balžekas. Mūsų žiniasklaidos priemonėse, nuo to laiko, kai mes sukūrėme „15 min” iki šiol, tokių dalykų niekada nebuvo ir, kol aš vadovausiu šiai įmonei, to nebus. Aš tikrai verčiau pasirinkčiau pasitraukti iš pareigų arba uždaryti žiniasklaidos priemonę, negu prisitaikyti prie šitokio pobūdžio veiksenos. Kalbant apie skandinaviško kapitalo atėjimą į Lietuvos žiniasklaidos rinką, manau, tai yra geriausia, kas Lietuvos žiniasklaidoje atsitiko. Ir tai reikia išsaugoti. Nes jeigu pasitrauktų švedų „Bonnier Business Press”, norvegų „Shipsted Media Group” ar net estų „Ekspress Group”, ji taip pat solidi listinguota įmonė, Lietuvos žurnalistikos lauktų liūdnos dienos.
V. Valiušaitis. Kokie būtų pasiūlymai, kokios būtų idėjos? Ko reikėtų, kad žiniasklaidos raiškos laukas taptų skaidresnis?
E. Eigirdas. Jeigu verslas, kuris nesusijęs su oligarchiniais, užsienio valstybių interesais elgsis principingai, stos pusėn tų žiniasklaidos priemonių, kurios atstovauja skaidrių visuomeninių santykių kryptį, tarnystės visuomenei idealus, situacija po truputį gerės. Priešingu atveju, jei žiniasklaidos priemonės, kurios reketuoja, pardavinėja interesus susirinks dar ir reklamos pinigus, tai nieko gero nebus galima tikėtis nei žiniasklaidai, nei Lietuvos visuomenei apskritai.
T. Balžekas. Paantrinčiau Eigrdui. Reikalingas stuburas. Tiek iš verslo, tiek politikų pusės. Tada ir žiniasklaida išsigrynins. Skaitytojai atsirinks.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Tendencijos nėra džiuginančios. Žiniasklaidai reikia susitvarkyti pačiai. Jeigu ims ją tvarkyti politikai, rezultatai bus neprognozuojami. Bet panašu, kad žiniasklaida nepajėgia savęs disciplinuoti, susitvarkyti. Jeigu neliktų čia skandinaviško kapitalo, pasekmės žiniasklaidai būtų vienareiškmiškai neigiamos.
R. Barysas. Mano nuomone, nėra jau viskas taip blogai, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. „Wikileaks” informaciją paskelbė ne kas kitas, o kolegos žurnalistai. Tai geras ženklas. Pradedam kalbėti apie blogybes pačios žiniasklaidos viduje. Dabar reikėtų antro žingsnio, kad visuomenė paremtų skaidrių visuomenės santykių siekiančios žiniasklaidos poziciją, padėtų jai atlaikyti spaudimą, kurį dabar ji patiria.
Milžinišką spaudimą patiria tos žiniasklaidos priemonės, kurios apie tai kalba. Kadangi tie leidėjai nenori, kad apie juos būtų kalbama, rašoma. Žmonėms linkėčiau būti reiklesniems. Mūsų politikai, deja, nesistengia, kad viešoje erdvėje atsirastų daugiau idėjų, daugiau šaltinių. Tarp dviejų žiniasklaidos priemonių neatsiras naujų idėjų, šviežių vėjų, tai nepakeis mūsų mąstymo. Visuomenė turėtų reikalauti, kurti tokias sąlygas, kurios skatintų idėjų sklaidą, naujų veidų atsiradimą. Tam reikalinga atitinkama įstatyminė bazė, kokią turi brandžios demokratijos valstybės.
Ši diskusija surengta „Žinių radijo” laidoje „Žiniasklaidos anatomija”.
Nuotraukoje: “Žiniasklaidos anatomijos” vedėjas Vidmantas Valiušaitis.
2011.09.17
