Pirmiausia atsakykime į klausimą, kuris neretai užduodamas viešojoje erdvėje: kam iš viso reikia tų prisiminimų apie Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo istoriją?
Ar tai nėra tik melancholiškas dūsavimas dėl seniai praėjusių skriaudų ir dar blogiau, – ar tai nėra nevisavertiškas užsisklendimas aukos, nuskriaustojo vaidmenyje? Kuo Vilniaus užgrobimo istorija yra svarbi šiandien paminėti, kai Vilniaus juk nebereikia vaduoti?
Vilniaus diena spalio devintąją buvo minima, kaip jo laikino praradimo diena, kaip vilties išraiška, jog Vilnius yra ir bus amžinoji Lietuvos sostinė. Ši tradicija sovietinės okupacijos laikais buvo tęsiama išeivijoje, vėliau perimta atkurtoje Lietuvoje, jau su jos sostine Vilniumi. Taip prisimenamos Nepriklausomybės kovų aukos, kiti Lietuvos nuostoliai, patirti kare su Lenkija.
Dar prieš tris metus atsakymas į šiuos klausimus nebūtų toks akivaizdus. Tačiau šiandien, kai Lenkijos Senato finansuojamos vadinamosios „kresų“ organizacijos ir oficialūs Lenkijos leidiniai įžūliai perša mintį, kad būtent lietuviai Vilniaus krašte esą yra okupantai, kai šiomis nuostatomis mėginama morališkai pagrįsti įvairias absurdiškas Lenkijos valstybės veikėjų ir jų remiamos Lenkų rinkimų akcijos pretenzijas dėl lietuviškos rašybos, dėl lietuviško švietimo, o taip pat – šmeižikiškus teiginius apie Lietuvoje esą diskriminuojamus lenkus, kai iš tikro siekiama išsimušti antikonstitucines privilegijas ir faktiškos autonomijos padėtį, istorinė tiesa apie Vilniaus užgrobimą ir po to sekusią prievartinę polonizaciją vėl sugrįžta į praktinės politikos sūkurį, tiek šalies viduje, tiek santykiuose su Lenkija.
Jau prieš dvi savaites vykusioje konferencijoje priėjome išvadą, kad baigiantis tarpvalstybinės sutarties su Lenkijos Respublika galiojimo terminui, būtina grįžti prie istorijos vertinimo, siekti, kad Lenkija pripažintų okupacijos faktą, kitaip neįmanoma sukurti pasitikėjimu ir abipuse pagarba grindžiamų santykių.
Atsižvelgiant į šių dienų atmosferą, tūlas pasakytų, kad tai nerealistiška svajonė, nes Lenkijos politinė kultūra tokių aukštumų niekada nebepasieks. Juk Lenkijos prezidentas aiškiai pasakė, kad tai ne Lietuva reikalinga Lenkijai (suprask, Lietuva Lenkijai visiškai nereikalinga), o štai būtent Lenkija reikalinga Lietuvai. Esą pastaroji be Lenkijos net ir neišgyventų. Kam Lenkijai tos istorinės tiesos reikia? Kokia jai nauda? Kiek jai iš viso rūpi santykių su Lietuva kokybė ir, juo labiau, – kiek ji linkusi atsižvelgti į tokio pobūdžio sąlygas?
Susidariusi padėtis vis dėlto šiek tiek panaši į Vilniaus vadavimą prieš karą, kuris galėjo atrodyti beviltiškas, bet tai buvo pasišventimo ir ryžto su šūkiu „mes be Vilniaus nenurimsim“ dvasinis laukas. Šiandien mums ir vėl reikia vaduoti, tik jau ne patį Vilnių, bet istorinę ir moralinę tiesą, netgi teisę į savo pačių istoriją. O žvelgiant dar giliau, turime apginti pačią savastį, savo tęstinumą istorijoje ir teritorinį savo kultūros ir valstybės vientisumą nuo tų, kurie ją kėsinasi užgrobti.
Prieš metus Vilniaus rotušėje vykusiame Suvalkų sutarties 90-mečio minėjime kalbėjau, kad Vilniaus paveldas, kaip senosios Lietuvos valstybės palikimas yra nepakankamai įsisąmonintas moderniojoje lietuvių kultūroje ir kad reikalingas naujas, jau ne karinis, bet dvasinis Vilniaus žygis į kūrybines savo pačių kultūros ir istorijos išraiškas, į paveldo tyrimus ir jo įprasminimą, į naują savo istorinės atminties stiprinimą ir gaivinimą.
Dabar paaiškėjo, kad pagrindinė tokio žygio ašis – tai politinis ir moralinis mūšis dėl istorinės tiesos. Pasirodo, kad dabar reikia apsiginti nuo dvasinės agresijos, netgi galima pavadinti kultūrinio imperializmo, kuris reiškiasi ne tik per dvi žinomas kaimynines valstybes, bet ir per mūsų pačių sukčius, tautinio orumo ir valstybės garbės griovėjus.
Mes turime aiškiai suvokti, kad tai, ką mes suvokiame kaip klastą ir smurtą, kai kas suvokia kaip šaunumą ar net didvyriškumą. Todėl kova dėl istorinės ir moralinės tiesos – tai kartu ir kova už tarptautinės politikos humanizmą, už šviesą, padorumą ir geranoriškumą. Pasirodo, nedemaskuotas klastingumas turi polinkį tęstis ir kartotis.
Ką gi aš siūlau? Aš siūlau Lietuvoje pradėti visuotinę kampaniją, kuri telktųsi istorinės tiesos apie Suvalkų sutartį ir jos sulaužymą, apie lietuvių tautos teises į savo valstybę, jos paveldą ir tęstinumą atskleidimui Lenkijoje, jos viešojoje erdvėje bei švietimo sistemoje, o taip pat ir Lietuvoje, jos viešojoje erdvėje bei švietimo sistemoje. Pirmas žingsnis šiame žygyje, jei pritartumėte, galėtų prasidėti nuo politinių sprendimų – Spalio 9-ąją, Vilniaus dieną, pavadintumėme į „Klastos pasmerkimo“ dieną ar panašiai. Įregistruočiau Atmintinų dienų sąrašo papildymo projektą.
Antra, gal jau subrendo ir Lietuvos Seimo kreipimosi į Lenkijos Seimą ir Senatą idėja dėl bendros parlamentinės asamblėjos veiklos atnaujinimo, pradedant nuo istorinio susitaikymo sąlygų aptarimo. Tokio kreipimosi projektą aš buvau įregistravęs dar prieš metus, tačiau mano kolegoms Seime tuo metu tai nepasirodė kaip dėmesio verta idėja. Nors kai kurie mūsų užsienio politikos ekspertai ja susidomėjo ir net padėjo patobulinti tekstą.
Trečia, reikia parengti plačią istorinės atminties valstybinę programą, ir imtis konkrečių priemonių
dėl rimto dialogo su Lenkijos visuomene, dėl aktyvaus Lietuvos pozicijos pateikimo Lenkijos viešojoje erdvėje, dėl tarptautinių diskusinių renginių organizavimo, kur būtų pristatomi ne bumbliauskiniai išvedžiojimai, o istorinė tiesa apie Lenkijos padarytą žalą Lietuvai, kaip ir apie Sovietų sąjungos padarytą žalą.
Sąjūdžio laikais savo išsivadavimo kelią mes rėmėme istorine tiesa apie Ribentropo-Molotovo pakto, slaptų teritorinių dalybų neteisėtumą. Šiandien mums metama, kad esą kaip tik dėl šio pakto Vilnius atiteko Lietuvai, tačiau pamirštama paaiškinti, kaip jis dar prieš tai pateko į Lenkijos rankas, sulaužius ką tik pasirašytą sutartį. Devyniolikai metų. Vienintelį kartą istorijoje. Ir mėginama nutylėti ką per tą laiką čia Lenkija darė.
Ketvirta, manau, kad šie veiksmai apie santykių su Lenkija, tikrovę turi persikelti ir Į Europos sąjungos erdvę ir dar plačiau. Ikišiolinė stručio politika, kai mes ramiai kenčiame šmeižtus ir niekinimus mūsų niekur nenuves. Nenuves ir į geresnius santykius su Lenkija, kaip būtų nenuvedęs į geresnius santykius ir koks nors tylėjimas apie Sovietų sąjungos įvykdytą okupaciją, jos pasekmes.
Be to, turėtumėme neapsiriboti vien praeitimi, o griežtai atremti ir dabartinius klastos, melo pasireiškimus. Kaip antai, būtina aiškiai visuomenei pranešti, kas kabina dvikalbes lenteles, kas jas užsakė. Juk šią provokaciją inicijavo dviejų savivaldybių tarnautojai, taigi, mūsų valstybės tarnautojai. O mėginama visa tai pateikti, esą tai daroma pačių gyventojų.
Arba kitas pavyzdys – apie Berznyko kapines Lenkijos Respublikos teritorijoje – kur pačiame aptvaro kampe, tarsi šunims pastačius akmenį su užrašu, skirtu esą pagerbti Lietuvos Respublikos karius, anot šio užrašo kovojusius Raudonosios armijos pusėje. Mūsų istorikas Česlovas Laurinavičius vis dėl to išdrįso tai pavadinti provokacija.
Pacituosiu jo laišką:
„Lenkijos Berznyko kapinėse palaidoti 1920m. žuvę Lietuvos kariai staiga tapo Raudonosios armijos kolaborantais. /…/. Tokį titulą jiems suteikė vietos lenkų valdžia, nutarusi gana dviprasmiškai įamžinti lietuvių atminimą.
Šis užrašas yra tendencingo ir netinkamo istorijos interpretavimo pavyzdys. Tai provokacija.
Tendencingo, nes lietuviai 1920 m. kovojo Suvalkijoje ne dėl to, kad buvo Raudonosios armijos sąjungininkai, o dėl to, kad a) Suvalkiją – ypač Beržninkus, Seinus, Punską – laikė sava teritorija – istoriškai ir etnografiškai; b) užimdami Suvalkijos pietus lietuviai siek užkirsti kelią Lenkijos ekspansijai į Lietuvą, visų pirma, link Vilniaus.
Tokiu elgesiu (tendencinga informacija, siekiant pakenkti partneriui) Lenkija demonstruoja paniekinimą principų, pagal kuriuos susikūrė ir egzistuoja Europos Sąjunga.
Jeigu veikti pagal Lenkijos siūlomą etiką, tuomet reiktų Rasų kapinėse, kur palaidoti lenkų kariai, žuvę 1920m. rudenį, pastatyti lentelę su užrašu: „čia palaidoti žuvę Lenkijos kariai, kurie, Lenkijai susitarus su Sovietų Rusija 1920m. spalio 5d. Rygoje, ir Lenkijai sulaužius savo iškilmingus įsipareigojimus Suvalkuose 1920 metų spalio 7d., galėjo klastingai užimti praktiškai neginamą Vilnių.“
Jei tokie dalykai nesulaukia tinkamo, oraus atkirčio, tai reiškia, kad patys negerbiame savęs. Kodėl tuomet ir kiti turėtų mus gerbti? Kokių santykių su ta pačia Lenkija tuomet mes tikimės? Siūlau šiandienos apskritame stale, iš karto po istorinių pranešimų padiskutuoti apie tai, ką mes patys konkrečiai galime padaryti, kokių darbų ir kokios talkos reikia, kad pakeistume padėtį.
Šia proga vėl priminsiu aforizmą, kurį suradau vieno šviesaus inžinieriaus išleistoje knygelėje:
„Jei manai, kad nuo tavęs niekas nepriklauso, tai ir esi niekas“.
Būkime orūs ir teisingi, būkime verti savo istorijos!
Parlamentaro Gintaro Songailos kalba, perskaityta Seimo konferencijoje, skirtoje Vilniaus dienai paminėti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentaras Gintaras Songaila, šios teksto autorius.
2011.10.11
