Eugenijus Gentvilas yra vienas iš tų retai pasitaikančių politikų, kurie dažnai ima ir pasako tai, ką galvoja. Dar įdomiau, – minėtas politikas neretai kalba neįtikėtinai turiningai ir, kaip atrodo bent man, jo verta pasiklausyti, paknopstomis neišjungiant radijo ir neužgesinant TV ekranų, kaip dažniausiai darome, pamatę jau įkyrėjusius politikų veidus. Todėl nelaikyčiau jo kalbos liapsusu tai, kad šį pirmadienį LRT diskusijų forume E.Gentvilas homoseksualus prilygino savo giminaičiui su medine koja. Esą kartą jo vienas giminaitis su medine koja paklausė – kodėl jūs ginate tuos gėjus, o garbusis Seimo narys jam atsakęs – kodėl tu neva neprieštarauji, kai tave, luošį, valstybė saugo ir gina, bet pergyveni dėl gėjams teikiamų privilegijų ir papildomų apsaugos priemonių.
Dar kartą perklaustas E.Gentvilas tikriausiai netvirtintų, kad homoseksualizmas yra kažkoks, tarkime, psichofiziologinis luošumas, tačiau jis, stodamas mūru už Partnerystės įstatymą, pasirinko iš esmės teisingą taktiką, siekdamas pažadinti žiūrovų jausmingumą ir gailestį, pabandęs paskatinti užsisenėjusio graudulio pūlių prasiveržimą.
Aš taip pat čia nesiruošiu varinėti tuščių kalbų, kurios niekur neveda, apie skirtumą tarp patologijos ir normalumo standartų, tačiau iškart prisipažinsiu, kad nesibaigiantys homoseksualų ir jų artimųjų verksmingi pasakojimai apie patirtas kančias jau yra tapę pabodusiu žanru, neretai išprovokuojančiu priešingą reakciją ir užmenančiu mįslę apie agresyvų neskoningumą. Užteks tos ašarų jūros, graudulingosios falšo fiestos rypavimų! Jeigu jums tas Partnerystės įstatymas yra toks reikalingas, turėkitės… Taip norėtųsi pasakyti ir man, nelinkusiam greitai susigraudinti, tačiau čia iškyla keli formalūs teisinio pobūdžio klausimėliai su prisikabinančiomis viena kita ontologinio pobūdžio implikacija.
Jeigu Partnerystės įstatymo rengėjai dorai siektų turiningos diskusijos, nelaikydami oponentų už kvailį ir neišmanėlį, jie privalėtų be didesnių išsisukinėjimų pripažinti, kad partnerystės įstatymas yra orientuotas į naujo tipo šeimos sukūrimą, šalia vyro ir moters sąjungos, įregistruotos santuokos būdu. Todėl aš toliau pašyčiau paaiškinti – kokio tipo šeima partnerystės įstatymo pagrindu bus registruojama? Jeigu net ir sutariame, kad santuoka yra tik vienas iš pagrindų šeimos santykiams kurti, įsivaizduojant, kad vyras ir moteris gali kurti bendrą gyvenimą nesusituokdami, pripažįstant pilnavertį statusą nepilnai šeimai, vis tik minėtos išlygos neužginčija konstitucinės normos, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga su visais iš to išplaukiančiais įsipareigojimais vienas kitam. Nepilna šeima vis tik yra vienas dalykas, o homoseksualių porų bendras gyvenimas – kitas. Homoseksualių porų bendras gyvenimas, siekiant pratęsti šeimų klasifikaciją pagal loginius taksonomijos reikalavimus, galėtų būti vadinamas nebent nuline šeima arba šeimos protezu. Taigi, kad ir kaip ten viskas toliau susidėlios, vis tik šiurpiai skambėtų dalykų padėties įvertinimas, kad vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybės ir visuomenės pagrindų yra šeimos protezas.
Parmenido, kuris skelbė, jog būtis yra nedali nei laike nei erdvėje, mokinys Zenonas savo mokytojo išvadų teisingumą siekė pagrįsti atvirkštine tvarka, demonstruodamas tai – į kokius neišvengiamus prieštaravimus įsiveliame tada, kai neigiame tokį nedalumą.
Zenono požiūriu, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs iš principo, tai jie turėtų būti pripažinti dalūs iki begalybės, nes jokios nedalumo ribos jau neturime teisės imti už pagrindą. Tai be visa ko kito reiškia, kad „lėtesniojo nepavys nė pats greičiausias“ (vadinamoji Achilo ir vėžlio aporija). Esą besivejančiam (greitesniajam) reikia laiko dalies, kad jis galėtų pasiekti tą vietą, kur tos laiko dalies pradžioje buvo priekyje esantis (lėtesnysis). Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks tą vietą, kur tos laikos dalies pradžioje buvo antrasis, tas antrasis savo ruožtu pasistūmės iš priekį per tam tikrą erdvės atkarpą. Ir t. t., ir t. t., Achilas nepavys vėžlio net per visą amžinybę, nors tose lenktynėse besivejantysis priartės prie besivejančio per be galo mažą atstumą. Tai viena iš Zenono aporijų. Dabar nesivelsime į ginčą dėl to, ką tokios aporijos reiškia šiandieninės fizikos požiūriu, tačiau ontologijos tėvas Parmenidas savo ruožtu mums sufleruoja, kad valstybės ir visuomenės pagrindu gali tapti tik toks būties atomas kaip tradicinė hetero santykio-šeima, kai savo ruožtu tuščioji homo santykio-šeima yra dali iki begalybės.
Taigi net ir tada, kai mes pagaliau sustosime, pakėlę akis į dangų ir nuščiuvę prieš didelę audrą, priekyje dar ilgai girdėsis įkyrus vėžlio medine koja kaukšėjimas…
2021.05.11; 15:33
