Kyšininkavimas lydi žmoniją nuo seniausių laikų – tai liudija archeologiniai radiniai. Jau pirmykštis žmogus, bandydamas įsiteikti dievams, duodavo savotiškus kyšius – aikas.
Gardesnis, didesnis mėsos gabalas ar kitas maisto produktas vyresniajam, garbingesniajam, drąsesniajam ar stipresniajam. Vienas Egipto faraonų gyrėsi dievams paaukojęs per 100 tūkstančių vergų, antra tiek galvijų bei per 300 tūkstančių indų su medumi ir aliejumi.
1300 m. pr. m. e. Asirijos molinių lentelių archyve aptikti šimtų senovės valdininkų, ėmusių kyšius ir už tai baustų, vardai. Tuo metu gyvenęs Egipto faraonas Horemhebas išleido pirmą rašytinį įstatymą. Jame nurodomos bausmės už kyšių ėmimą – teisėjas, paėmęs atlygį iš vienos besibylinėjančios šalies, turi būti baudžiamas mirties bausme. Tačiau šis grasinimas, kaip aiškėja iš kitų senovės dokumentų, nesustabdė kyšininkavimo Egipte.
Senovės graikai manė, kad kyšininkavimas buvo paplitęs net tarp dievų: Graikijos mituose pasakojama apie trijų deivių – Atėnės, Afroditės ir Hernos – ginčą, kuri iš jų gražiausia. Teisėju buvo pasirinktas žmogus – karalaitis Paris, kuriam kiekviena deivių slapta nuo konkurenčių siūlė dovaną už palankumą. Paris susigundė Afroditės “dovanėle”, ir ji padėjo karalaičiui pagrobti nuostabiąją Eleną, dėl to kilęs garsusis Trojos karas.
Žymusis graikų istorikas Herodotas (apie 490-apie 425 m.pr.m.e.) pasakojo, kad 524 m.pr.m.e. į žygį prieš Samoso salą išsirengusi Spartos armijos vadovybė buvusi papirkta salos gyventojų, tad spartiečiams teko grįžti be laimikio. Beje, dažniausiai graikus papirkdavo persai ir egiptiečiai, siųsdavę daugybę dovanų, kad būtų priimti jiems naudingi sprendimai. Tiesa, spartiečiai taip pat mėgo “patepti” šventyklose ateitį pranašavusius orakulus, kad šie Spartai skelbtų kuo palankesnes pranašystes. Galų gale korupcija taip įsisiautėjo, jog buvo net priimtas įstatymas, draudęs piliečiams namie laikyti brangiojo metalo monetas.
Korupcija buvo ne mažiau paplitusi ir senovės Romoje – valdininkai iš valstybės gaudavo net specialias “dovanas” produktais, kad dėl menkų atlyginimų nebadautų bei nepradėtų kyšininkauti. Tai dažniausiai būdavo duona, druska, svogūnai, vynas ir alyvų aliejus. Tačiau korupcijos nesumažėjo – valdininkams reikėjo taip pat ir pinigų. Todėl Romos oratorius, filosofas ir valstybės veikėjas Ciceronas (106-43 pr.m.e.) pastebėjo, jog daugiausia įkliūva tik tie valdininkai, kurie ima per mažai, nes negali pasidalyti su kitais ir taip išvengti bausmės. Romos imperijos saulėlydžiu net patys imperatoriai buvo renkami pagal kyšio dydį: valdovu tapdavo pretendentas, pasiūlęs imperatoriškajai gvardijai didesnę “dovaną”.
Graikų rašytojas Pausanijas (apie 110-apie180) rašė, kad, nors prieš kiekvienas olimpines žaidynes visi teisėjai, sportininkai, jų giminaičiai ir treneriai prisiekdavo būti sąžiningi, kyšininkavimo neišvengta. Kartą kažkoks Kalipas iš Atėnų papirko savo varžovus, netrukus taip ėmė elgtis ir kiti sportininkai. Varžovų ir teisėjų papirkinėjimai nesiliovė iki pat 394 m, kai imperatorius Teodosijus panaikino olimpines žaidynes dėl paplitusios korupcijos ir brutalumo.
Rytuose irgi netrūko korupcijos – tai įrodo, jog daugelis žodžių, reiškiančių kyšį, yra rytietiškos kilmės. XI a. kinų poetas Su Ši rašė, jog “vienuoliui gėda, kai jis aptinkamas su meiluže, vienuolei – kai ši pagimdo kūdikį, o valdininkui – kai jis negali išsiginti paėmęs kyšį”.
Teigiama, kad Rusijoje kyšiai minimi jau nuo XIII a. Pirmuoju rusų valdovu, pradėjusiu bausti rykštėmis ir rimbu už “dovanėles” tarnautojams, vadinamas Ivanas III (1440-1505). Dar griežtesnis buvo šio valdovo anūkas – Ivanas Rūstusis (1530-1584), kuris daug nesvarstęs tiesiog įsakė kyšininkavimu įtariamus valdininkus sumesti į upę. Garsusis rusų valdovas Petras I (1672-1725) taip pat energingai kovojo su korupcija – po tyrimo buvo viešai pakartas, pagarbiai stebint kaimiečiams, Sibiro gubernatorius Gagarinas. Tačiau ir tai nepadėjo. Korupcija taip išplito, jog įpykęs caras net ketino išleisti įsaką, pagal kurį reikėtų karti kiekvieną, jei jo paimtų kyšių vertės pakanka įsigyti virvei. Caro pyktis kiek atlėgo, kai jo patarėjai pastebėjo, jog tuomet teksią iškarti kone visus valdovo tarnus ir valstybę valdyti vienam.
Imperatorė Jekaterina I (1684-1727/) pasielgė atvirkščiai: nebeturėdama pinigų valdininkų atlyginimams, ji išleido specialų įsaką, kuriame paskelbė, jog tarnautojai privalo stengtis išgyventi iš klientų atnešamų “dovanų”. Taip kyšiai Rusijoje buvo įteisinti oficialiai. Paskutiniojo Rusijos caro Nikolajaus II (1868-1918) valdymo metais įsigalėjęs avantiūristas Rasputinas atvirai prekiavo svarbesniais valstybiniais postais.
Su korupcija dėjosi kovojanti SSSR. Čia iki 1980 m. net drausta vartoti žodį “korupcija”. Vietoj jo – “piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi” ir pan. Kiekvienas valdininkas ir šiaip pilietis žinojo, kiek, kur, kam ir kaip įdėti į delną, norint gauti paskyrą, prekių ir t.t. Devintąjį dešimtmetį Maskvoje buvo sušaudyti aukšto rango valdininkai, imdavę didelius kyšius iš užsieniečių. Mirties bausmė dėl besaikių kyšių įvykdyta vienam gastronomo direktoriui. Garsiausia SSSR vidaus reikalų ministro J. Čiurbanovo byla. Šis kyšininkas buvo nuteistas 12 metų kalėti.
Amerikiečiai didžiuojasi, jog per pirmus 150 JAV egzistavimo metus joks aukštas valstybės pareigūnas nebuvo apkaltintas kyšininkavimu, tačiau tai dar nereiškia, jog tokių nebūta. 1853 m. prireikė atskiro įstatymo, draudžiančio papirkinėti kongresmenus.
1922 m. įsiplieskė pirmas rimtas skandalas: JAV vidaus reikalų ministras Albertas Fokas už paslaugas gavo 100 tūkst. dolerių “mažame juodame portfelyje”. Jis buvo nuteistas kyšio dydžio bauda ir metams kalėjimo.
1975 m. vasario 3 d. “United Branda” korporacijos pirmininkas Elis Blekas nusižudė: nušoko nuo Niujorko dangoraižio, kai išaiškėjo, jog ši korporacija sumokėjo 2,5 mln. dolerių aukštiem Hondūro politikams. Tyrimai parodė, jog daugiau kaip 400 JAV kompanijų kyšio pavidalu valdininkams sumokėjo per 300 mln. dolerių. Taip pat paaiškėjo, kad galiojantys įstatymai draudžia tik kyšininkavimą šalies viduje, bet nėra įstatymų, draudžiančių kyšių davimą užsienyje. Todėl 1977 m. buvo priimtas Korupcijos užsienyje įstatymas, pirmasis toks įstatymas pasaulyje – kyšių davimas užsienio pareigūnams pripažintas nusikalstamu.
Įvairenybės
Romos imperijos vietininkas Sirijoje Gabinijus buvo papirktas didžiausiu anų laikų kyšiu, kurio vertė mūsų dienų pinigais – 12 mln. dolerių. Už kyšį jis turėjo leisti panaudoti romėnų karinius dalinius karaliui Ptolomėjui grąžinti į Egipto sostą.
Kyšiai klausimėliuose:
– Ar galima įveikti kyšininkavimą?
– Taip. Kyšius reikia pavadinti dovanėlėmis.
XXX
– Kam žmogui reikalingos dvi rankos?
– Kad kaire paėmus, perduotų dešinei.
XXX
– Kas yra dovana?
– Tai viešai teikiamas kyšis.
XXX
– Kas yra idiotas?
– Pareigūnas, neimantis kyšių.
XXX
– Kas yra kyšis?
– Materialinis paskatinimas iš apačios, siekiant padidinti materialinį suinteresuotumą viršuje.
– Visuomeninių santykių tepalas.
– Viena seniausių technologijų investicinėms problemoms spręsti ir mažinti investicinę riziką.
XXX
– Kas yra konvertuojama valiuta?
– Pinigai, skirti kyšiui.
XXX
– Kas yra privilegijos?
– Įteisintas kyšis.
XXX
– Kas yra tylėjimas?
– Tai ne visada auksas, gali būti ir vokas su pinigais.
XXX
– Kas svarbiausia kyšininkui?
– Laiku sustoti.
XXX
– Kuo geras valdininkas skiriasi nuo blogo?
– Blogas valdininkas nieko nepadaro be kyšio, o geras – viską padaro už kyšį.
XXX
– Kuo Miloso Venera skiriasi nuo valdininko?
– Ji negali imti kyšių.
Parengė Romualdas Razauskas.
2011.12.08
