Stalo įrankiai


Print

PEILIS

Peilis, šakutė ir šaukštas – klasikiniai valgymo atributai, kuriais naudojasi milijonai žmonių, bet anaiptol ne visa žmonija. Pavyzdžiui, Azijoje daugiau naudojamas, matyt, dar klasiškesnis “padargas” – pagaliukai iš bambuko, juodmedžio ar dramblio kaulo. JTO duomenimis, pasaulyje tik apie milijardą  žmonių valgydami naudojasi peiliais ir šakutėmis, apie du milijardus – lazdelėmis, likusieji – iki šiol valgį ima pirštais.

Čia reikia stabtelėti ir pasakyti, kad lazdelėmis valgo ne todėl, kad tie žmonės yra civilizacijos pusiaukelyje, o todėl, kad tai turi nemaža pranašumų prieš šaukštą. Pagal legendą valgomosios lazdelės buvo sugalvotos prieš 4000 m., jas išrado Ju Didysis, įmerkęs du virbus į sultinį, kad galėtų ištraukti mėsos gabalą. Kinų gydytojai teigia, kad lazdelėmis nepaimsi daugiau, nei galima gerai sukramtyti, kad valgymo metu masažuojasi apie 40 gyvybiškai svarbių rankoje esančių taškų. Japonai įsitikinę, kad vaikai, pradėję valgyti lazdelėmis, vystosi kur kas greičiau už tuos, kurie valgo šaukštais. Be to, lazdelės turi ir simbolinę reikšmę: kaip santaikos ir neišsiskyrimo simbolį. /Pati ilgiausia valgomoji lazdelė siekia 1,998 metro/.

Šiuolaikinio mokslo laimei, mūsų senovės giminaičiai akmeninius /titnaginius/ peilius pamesdavo taip pat lengvai, kaip ir mes dabar, tad archeologiniai kasinėjimai čia neretai pateikia puikių vaisių. Graikijos teritorijoje archeologai rado akmeninių peilių, kurių amžius – apie 3 mln. metų. Jie buvo akmeniniai iki pat bronzos amžiaus. Taigi seniausiu stalo įrankiu laikytinas – pelis, buvęs šaukšto ir šakutės protėvis.

Manoma, kad pirmieji geležiniai peiliai Europoje atsirado prieš 2500 metų, ankstyvojo geležies amžiaus Halštato kultūros epochoje. Šis žmonijos istorijos periodas pavadintas senovinės kapavietės netoli Viršutinės Austrijos Halštato kaimo vardu. Kapavietė buvo aptikta prieš 100 metų ir pateikė gana įvairios informacijos, kokia buvo buitis prieš du tūkstantmečius.

Peiliais mokėjo naudotis ir senovės egiptiečiai. Peilius jie darydavo lenktus, su ašmenimis išorinėje pusėje. Senovės romėnų samprotavimais, sugebėjimas valgyti su peiliu liudijo apie geras manieras. Viduramžiais žmogus dažniausiai atvykdavo į svečius su nuosavu peiliu, ir tik nuo XV a. įsigali  paprotys, kad šeimininkas turi parūpinti svečiams stalo įrankiais.

Peilių rankenos būdavo kaip papuošalas, todėl jas darydavo iš įvairiausių medžiagų su įvairiausiomis puošmenomis.

Pirmųjų peilių galas būdavo smailas. Už tai, kad stalo peilio galas tapo apvalus, turime dėkoti Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII pirmajam ministrui kardinolui Armanui Žanui de Rišeljė /1585-1642/. Kartą jis pasikvietė pietų užsienio reikalų ministrą Segijė. Šis buvo stačiokiškų manierų ir pavalgęs ėmė peilio smaigaliu krapštinėtis dantis. Po šio įvykio kardinolas liepė tarnams suapvalinti visų mėsos pjaustymui naudojamų durklų galus, kad prie jo stalo vėl kam nors nešautų į galvą taip pasikrapštinėti. Karaliui Liudvikui XIV patiko šio išradimo pranašumas ir 1669 m. išleido draudimą prie stalo naudoti s aštriais peiliais. Tokiu būdu atsirado stalo peilis apvalintu galu.. Netrukus peilių apvaliais galais mada apėmė visą Europą.

Manoma, jog pirmuoju peilių gaminimo fabriku galima laikyti “Džozefo Rodžerso end sanz” firmą Šefelde /Didžioji Britanija/. Ji buvo įsteigta 1682 m. Ši firma 1822 m. pagamino “Metų peilį” – turinti daugiausiai sulankstomų gelesščių – 1822.  O 1897 metais angliškosios karinio jūrų laivyno tarnybos įstatymai uždraudė valgant naudotis peiliu ir šakute, esą, šie įrankiai kenkia drausmei ir skatina žemus instinktus , lepina pareigūnus.

1891 m. šveicarų  kalvis Karlas Elserneris pradėjo gaminti peilius specialiai Šveicarijos armijai: sulankstomą, su dviem geležtėmis, kamščiatraukiu, atsuktuvu ir raudonu kotu, kad pasimetus greičiau būtų pastebėtas.

Prieš keletą metų šveicarų firma „Werder“ – pagamino didžiausia pasaulyje peilį. Įrankis susideda iš 87 įvairiausių prietaisų, gamintojų skaičiavimais, gali atlikti 140 veiksmų. Gineso rekordų klubo atstovai šį konstruktorių minties stebuklą įtraukė į savo knygą. Rekordų knygos komitetas prietaisui suteikė „daugiausiai funkcijų turinčio lenktinio peiliuko“ vardą. Peiliukas sveria 1,3 kg.

ŠAUKŠTAS

Antras pagal amžių stalo įrankiu laikytinas šaukštas. Paprastas stalo šaukštas turi ilgą istoriją. Jis atsirado neolito laikotarpiu ir sakoma, kad jį sugalvo moterys, kad galėtų maišyti tai, ką drąsuoliai jų vyrai sumedžiodavo savo akmeniniais peiliais. Vadinasi, jo amžius pagarbus – 7-8 tūkstančiai metų, kaip ir akmeninių “peilių”. Europos tautų virtuvėje jau tada būdavo valgoma daug skystų ir pusiau skystų patiekalų. Manoma, kad pirmieji šaukštai buvo kriauklė ir vaisių kevalai. Vėliau imta gaminti molinius, o kiek vėliau – medinius. Dabartinę ovalinę šaukšto formą jis įgavo antikos laikais ir nuo to laiko jo forma nekito.

Senovės Egipte šaukštus gamindavo iš medžio ir bronzos. Egiptiečiai stengėsi, kad jų šaukštai būtų puošnūs. Jie šaukštams suteikdavo plaukiančio ar skrendančio paukščio formą. Asiriečiai naudojosi variniais ir kauliniais šaukštais.

Nors pirmieji šaukštų prototipai buvo pagaminti 3000 m.pr.m.e. dargi įžymūs senovės graikai ir romėnai diskutuodami apie grožį, valgydavo rankomis. Romos poetas Ovidijus /43 m.pr.m.e. – 18 m.e.m./ išmokė savo tautiečius valgyti pirštų galiukais, o pavalgius nusivalyti juos ne į skverną, o į duoną. Vėliau Graikijoje ant rankų buvo maunamos specialios pirštinės su kietais antgaliais.

Viduramžių karaliai ir Europos feodalai valgydavo mediniais šaukštais. Metaliniai šaukštai atsirado daug vėliau ir vėl iš pradžių buvo vartojami tik ritualiniams tikslams arba kaip stalo papuošalas. 998 m. pirmieji sidabriniai šaukštai buvo pagaminti Rusijoje kunigaikščio Vladimiro Raudonosios Saulės įsakymu jo kariaunai. Nuo XII a. pamažėle valgymo įrankiu virsta alavinis šaukštas ir iš apvalaus tampa pailgiu ir telpančiu į burną. Šaukšto kotas pailgėja ir suplonėja, jie pradedami puošti brangiomis medžiagomis, graviruojami ir kaip juvelyrinius dirbinius dovanoja įvairiomis progomis.

Bet galutinai įsitvirtina ant stalo apie 1650 m., kada pradėta plačiai sekti prancūzų stalo kultūra. Pasaulis turėtų būti dėkingas Prancūzijai ne tik už aukštą kulinarinio meistriškumo mokyklą, kuri ir dabar garsėja pasaulyje, bet ir apskritai už elgesio kultūrą prie stalo. Svarbiausia čia – visų sėdinčiųjų už stalo dėmesys ir paslaugumas vienas kitam.

Dabar sunku net įsivaizduoti, kad garsus riaugėjimas kadaise buvo komplimentas stalo šeimininkei. Ir kai senosios Austrijos kadetų mokyklų būsimuosius karininkus privesdavo valgyti, laikant po pažastimi knygą, tai anaiptol nebuvo viena iš rafinuoto ir bereikalingo muštravimo  formų, o auklėjimo , sugebėjimo elgtis prie stalo metodas, kurio tikslas – išmokyti juos valgyti, neskaičiuoti alkūnėmis greta sėdinčių šonkaulių.

Kartą /1854 m./ Prancūzijos imperatorius Napoleonas III surengė užsienio diplomatams iškilmingą priėmimą. Šalia kitų stalo puošnių įrankių, buvo padėti   buvo padėti alaviniai šaukštai. Diplomatai ruošėsi įsižeisti. Tačiau jie nebuvo pažeminti – jų šaukštai buvo pagaminti iš naujojo metalo – aliuminio. Jie buvo nuostabiai lengvi. Pasiuntiniai stebėjosi. Neužilgo aliuminis tapo populiariausia medžiaga gaminti šaukštus.

Metalinius šaukštus iki XVII a. kaldavo. Ir tik XVII a. juos išmoko lieti. Maždaug prieš 150 metų vokiečių gydytojas Geitneris Saksonijoje atidarė fabriką, kuriame pradėjo masiškai gaminti šaukštus iš “naujojo sidabro” – pigaus, plastiško ir atsparaus korozijai metalo. Tai sidabro spalvos vario, nikelio ir cinko lydinys. Po kelerių metų šis metalas patiko visiems. Jį pradėjo gaminti įvairiuose Europos šalyse ir skirtingai vadinti – noizilberiu, argentanu, melchioru, alpaka ir kt.

ŠAKUTĖ

Kai kas valgo pagaliukais, kai kas – rankomis. Dar ir šiandieną kai kur manoma, kad tikrą plovo skonį galima pajusti tik valgant jį rankomis. Tačiau labiausiai paplitęs yra europinis būdas valgyti – pirmą patiekalą – su šaukštu, antrą – su šakute ir peiliu. Šakutė, peilis ir šaukštas ant stalo pasirodė ne vienu metu.

Tyrinėtojai mano, kad pirmoji šakutė, naudojama maistui paimti atsirado kartu su strėle ir buvo medelio šakos išsišakojimas. Toks dvišakės medžio šakelės arba perskelta pagaliuką 1023 m. darydavosi Monta Kasino vienuoliai. Tada šakute tik traukdavo iš didelio puodo mėsą ir išdėliodavo ją į svečių indą. Dažnai ji būdavo naudojama ir po valgio dantims krapštyti.

Rankomis valgė ir Senovės Graikijoje, ir Romoje. Po kurio laiko atsirado šaukštas. Dažniausiai vienas visiems. Romos imperijos saulėlydžio metu, ant patricijų stalo atsirado peilis – iki tol buvo laikoma pavojinga ant stalo laikyti peilį, nes išgėrę svečiai galėjo vienas kitą sužeisti. Todėl už svečių nugarų stovėdavo specialūs vergai su peiliais. Supjaustę maistą, jie tuoj pat nuimdavo visus pjaustančius įrankius.

Asirijoje ir Senovės Egipte šakutę daugiausia naudojo virtuvėje, ruošiant valgius. Senovės Graikijoje ir Romoje šakutė taip pat žinota, bet šis stalo įrankis buvo pamirštas žlugus Romos imperijai. Praėjus visam amžiui ji buvo prisiminta Bizantijoje. Iš ten vėl pasirodė Europoje praėjus keletui šimtmečių. Šakutė minima XI a. Venecijos rašytojo Pjetro Damiano raštuose. Ją dvidantę į Veneciją 996 m. /ar 1071 m./ atvežė viena Bizantijos kunigaikštytė, ištekėjusi už italo . Tačiau valgyti jomis buvo laikoma gėdingu dalyku. Be to XI a. viena graikų princesė numirė po to, kai jos vestuvių su aukščiausiuoju teisėju Domeniku Selva metu buvo naudojamasi šakutėmis. Į tai buvo sureaguota kaip į Dievo bausmę. Todėl šakutė plačiau paplito tik XVI a.

Nuo XIII a. šakutė vis dažniau minima Europos monarchų ir turtuolių namų apyvokos daiktų apyrašuose. Prancūzijoje ji  pirmą kartą paminima XIV a. pabaigoje, Florencijoje ir Vokietijoje – XV a. pabaigoje. 1570 m. Italijoje buvo atspausdinta Bartolomėjo Skapo knyga “Popiežiaus Pijaus V virtuvės paslaptys” ir joje pirmą kartą buvo viešai nupiešta šakutė”.

Lenkijoje šakutė pasirodė XVI a. Matyt tada ar šiek tiek vėliau per užsieniečius šakutė pasiekė Krokuvą, o iš ten ir Vilnių. Anglijoje ji pasirodė 1611 m. antrojoje pusėje. Ten ją išpopuliarino Tomas Korjatas, parašęs knygą “Coryal,s Curdities Hastily gobbled up in Fiwe Months truvels in France, Savou Italy, end C”. Tačiau dar ilgokai jis buvo laikomas “Furciferiu” – “šakučių nešiotoju”. Į Rusiją šakutė buvo atvežta dar iš Bizantijos , bet paplito tik XVII amžiuje. Ispanijoje šakutės pasirodė tik XX a.

Pirmosios europietiškos naujų laikų šakutės buvo gaminamos iš sidabro ar aukso, kotai – iš to paties metalo, kartais dramblio kaulo ar kalnų krištolo . Naudojamos jos buvo daugiausiai pasismeigti vaisiams, o kitą valgį po senovei žmonės imdavo rankomis. Ilgą laiką šakutė buvo laikoma prabangos dalyku, lepūnų keistenybe, kadangi pusė kąsnių nukrisdavo nuo jos pakeliui nuo lėkštės iki burnos.   Jeigu kas ir bandė naudotis šakute valgant, iš jo buvo šaipomasi . Viena turtinga Venecijos dama bandė naudotis šakute, tai apie ją rašė: “Vietoje to, kad valgytų kaip visi žmonės, jai tenka maistą pjaustyti mažais gabaliukais ir valgyti juos dvidantės šakutės pagalba”.

Prancūzų “karalius saulė” Liudvikas XIV /1638-1715/ valgė rankomis. Jis 1692 m. uždraudė Burgundijos hercogui ir jo broliams naudotis šakute jam esant. Daugelyje to meto vienuolynuose taip pat buvo nuostata, draudžianti vienuoliams naudotis šakute. Ji buvo prakeikta kaip “velnio išmonė”. Erazmas Roterdamietis savo pamokymuose jauniems žmonėms taip pat rekomendavo imti valgio gabalą iš bendro indo pirštais. Dargi 1897 m. Anglijos karinio jūrų laivyno statutas draudė jūrininkams valgant naudotis peiliu ir šakute, nes, admiraliteto nuomone, šie įrankiai žlugdo drausmę, gimdo lepumą.  Senose enciklopedijose rašoma, kad dvišake šakute lietuviai pradėjo valgyti XVI a. Naujovių kritikai tvirtino, jog tai esąs nereikalingas įrankis, neva juo valgant net salotų skonis prastėjantis.

Šiuolaikiška šakutė būtinu stalo atributu tapo XVIII a. Tuo metu Italijoje buvo sugalvota sudedama šakutė, kurią šiandien su savimi pasiima turistai.

Šakutė turtingųjų stalo įrankiu buvo iki 1742 m., kada Tomas Baulzoveris iš Šefildo /Anglija/ sugalvojo stalo įrankius gaminti  pigiai, iš sidabro ir vario lydinio. Tai davė “sprogimo “ efektą; galutinai susiformavo valgymo koncepcija valgant prie maisto neprisiliesti rankomis.

Iki XVIII a. pradžios šakutės buvo tiesios, kol suprasta, kad patogiau naudotis kiek išlenktomis. Dar vėliau šakutės “specializavosi” – šakutės mėsai, žuviai, vaisiams ir pan. Sugalvota ir dietinė šakutė.

Į Lietuvą šakutės, kaip tvirtina istoriografija, atkeliavo per Lenkiją iš Rytų dar viduramžiais. Archeologai jų randa visuose Jogailaičių valdytose iškasenose, netgi karalienės Jadvygos laikais jos paminėtos. Šakutės  figūruoja ir Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikų inventoriuose.

XIX a. Britanijos karališkojo laivyno jūreiviams ir kainininkams buvo kategoriškai draudžiama naudotis šakutėmis, nes jų dantukai, atremti į lėkštės kraštą, buvo labai panašūs į nepadoriai apnuogintas damų kojeles.

XVIII a. pradėta gaminti valgomųjų įrankių komplektai: po 12 ar daugiau asmenų, gaminami iš sidabro ar tik pasidabruoti, gausiai puošiami.

2012.02.09


Prisijunkite prie diskusijos