Dėl sąmokslininkų suėmimo ir rengiamo jiems teismo proceso, Lenkija, jos viršininkas J.Pilsudskis pakėlė didžiausią trukšmą: lietuviai esą suėmė ir nori nuteisti tuos, kurie tik lenkiškai kalbėję, rėmę draugystę su Lenkija ir t.t.
POV sąmokslo bylą nagrinėjo Lietuvos kariuomenės teismas, pirmininkaujamas teisininko Petro Šniukštos (1877-1952), kaltintoju buvo Lietuvos teisininkas, Valstybės Tarybos Teisės komisijos narys Lietuvos kariuomenės pulkininkas, būsimasis Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys (1890-1942).
Teismas vyko 1920 m. gruodžio 11-24 d. Kaune už uždarų durų, todėl apie patį teismo procesą mažai terašyta ir tuometinėje spaudoje. Tik 1936 m. kaltintojas J.Papečkys (J.Rainio slapyvardžiu) išleido knygą “POW (Polska organizacja wojskowa) Lietuvoje” (K., 1936. 184 p.).
Jos įvade autorius rašo: “POW byla mūsų tautinio gyvenimo istorijoje užima ne eilinio, bet išimtinai ypatingo didžiulės politinės reikšmės ir prasmės įvykio vietą, lygiavertišką su mūsų kariuomenės laimėjimais karo laukuose, nes buvo suduotas smūgis lenkų ekspansijos akcijai, kuri turėjo uždavinį paraližuoti mūsų tautos gyvybines pajėgas.”
Knygoje išspausdinta J.Papečkio kaltinamoji kalba. Ji įdomi ne tik todėl, kad atspindi Lenkijos ir jos viršininko sąmokslą prieš Lietuvą, prieš lietuvių tautą, bet ir atskleidžiamos lenkų šovinizmo ir imperializmo Lietuvos ir lietuvių tautos atžvilgiu priežastys. Pateikiame kai kurias ištraukas iš Lietuvos valstybės kaltintojo J.Papečkio kalbos POV sąmokslininkų teisme Kaune:
“Šiandien man tenka gal ir garbinga, bet drauge ir nedėkinga dalia stoti kaltintoju šioje byloje.
Sakau garbinga todėl, kad ši byla yra nepaprasta, didžiai skirtina nuo kitų, – nepaprastos istoriškos vertės ir reikšmės byla. Sakau garbinga todėl, kad šioje byloje tenka atpinti tas mūsų tautinio ir valstybinio gyvenimo paines, atraizgyti mūsų praeities ir dabarties santykių su lenkais neatmezgamuosius mazgus ir išvilkti aikštėn iš vienos pusės mūsų milžiniškos kovos už savąją laisvę graudžią istoriją, o iš kitos pusės – tas pardavikiškai veidmainiškas pinkles, kurias mums kiekviename žingsnyje statė ir stato vadinamieji bracia – polacy, mūsų “broliai” – lenkai. Sakau garbinga dar dėl to, kad jūsų, gerbiamieji teisėjai, šioje byloje sprendimas turės lemiamą ir istorišką reikšmę mūsų tautos valstybiniame gyvenime.
Sakau betgi nedėkinga dalia ne dėl to, kad ši taip nepaprasta, taip neturinti į save panašių ir nesikartotina byla, turėjusi būti ir nepaprasto teismo keliu išspręsta ir likviduota, turėjusi būti ypatingo karo lauko teismo teista, gavo tačiau kitokią eigą, buvo įstatyta į paprastojo formalaus teismo vėžes ir tuo būdu nėjo tuo keliu, kuris jai tik ir tiktų.
Nedėkinga dėl to, kad, gavusi paprastą formalią teismo eigą, ši byla užsitęsė veik pusantrų metų ir per tiek laiko ji nustojo savo tiesioginio aštraus pobūdžio, per tiek laiko nudilo ir atšipo visuomenėje jos reikšmė ir svarba, per tiek laiko pagaliau daug kas joje ir užmiršta. Sakau nedėkinga dar ir dėl to, kad per tiek laiko mūsų gyvenimas tiek pažengė pirmyn, tiek jo formos atsimainė, kad bijau, jog nusikalstamasis darbas, padarytas štai šių čia prieš jus, gerbiamieji teisėjai, susodintų nusikaltėlių, nebus, einant mūsų jau naujaformio gyvenimo dėsniais ir šios dienos politiniais reikalavimais, gal taip įvertintas ir normaliai nubaustas, kaip formaliai reikalauja už jų darbus mūsų baudžiamieji įstatymai.
Maža to, POW akcija Lietuvoje pasireiškė ypatingai ir statymu įvairiausių kliūčių Lietuvos užsienio politikai. Štai prieš mane keletas dokumentų, kuriais tatai įrodoma. Pirmiausia atrastasis Nekrašo sode, Kaune mašinraščiu atspausdintas Varšuvoje 1919 metų kovo mėnesyje referatas antrašte; “Panstwowosc Litwy Etnograficznej wobec zagadnienia trwalego pokoju w Europie” (bylos lapas: 2 d. – 91), kuriame įrodinėjama, jog lietuviai neturi jokių galimybių sudaryti savo nepriklausomam gyvenimui ir atsispirti prieš germanizaciją arba rusifikaciją, ir todėl prašoma, kad Taikos kongresas, spręsdamas Lietuvos nepriklausomybės klausimą, pripažintų: lietuvių tautą pabudusiu iš letargo individumu, kuriai tautai tačiau negalima duoti nepriklausomybės etnografinėse ribose dėl to, kad ji neturi pakankamai jėgų tai nepriklausomybei vykdyti; o todėl, kad ji nepakliūtų į Vokiečių arba Rusų rankas, Lietuva turi būti pavesta Lenkijos globai, atsižvelgiant į istorijos, kultūros ir prigimties ryšius, kurie buvo praeityje ir kurie ryškiai matomi ir dabartyje.
Toliau, 1919 metų balandžio mėnesio 7 dienos podporučniko Sekundos raporte Nr. 2 sakoma: jau yra paruoštas lenkų reikalų memorialas, kuris bus įteiktas anglų diplomatinei misijai, turinčiai atvažiuoti į Lietuvą, kad ši misija perduotų Ententei. Kovalecas – Juzvikas viename savo raporte pasigyrė šį memorialą įteikęs koalicijos delegacijai Kaune. Šitame memoriale netikrais statistiniais skaičiais įrodinėjama, kad Lietuvoje, Kaune ir jo apskrityje, taip pat Vilkmergės ir Zarasų apskrityse yra per 75 proc. gyventojų lenkų ir kad lietuvių inteligentų ir kunigų maža saujelė varo didžiausią šovinistinę demagogiją šiame krašte, kuriame tik vokiečių politikos dėka susikūrė lietuviška valstybė, kurios valdžia dabar be galo spaudžia lenkus, kurie tačiau turėtų čia teisę šeimininkauti, o ne būti vergiami.
Todėl lenkų komitetas Kaune, kaip Kowienszczyznos atstovas, ir dėl visa to galvodamas: 1) kad vokiečių okupacijos laikais lenkai kovėsi su vokiečiais, o lietuviai šovinistai – inteligentai ir kunigai – drauge su vokiečiais engė lenkus, uždarinėjo jų mokyklas, falsifikavo tautinių sąrašų statistines žinias, nusimanydami, kad vokiečių įtaka Lietuvoje turės lemiamos reikšmės, ir 2) kad tik vokiečių politikos pastangomis įsikūrė nepriklausoma Lietuva, – lenkų komitetas visų lenkų vardu prašo koaliciją: prijungti prie Lenkijos lenkų miestą Kauną ir jo plotus ligi Dubysos upės, nes toje teritorijoje gyveną daugumoje lenkai. Nustatyti sienai iš šiaurės pusės turi būti padaryti nauji tautiniai gyventojų sąrašai.
Be to, pačių lietuvių tarpe turi būti padarytas plebiscitas spręsti Lietuvos su Lenkija unijos klausimui dėl to, kad Lietuvos liaudis, iš lenkų pusės jokių skriaudų neturėjusi, visai neturi priešingo lenkams nusistatymo, kuris yra jai primestas ir išugdytas rusų ir vokiečių okupantų politiniais sumetimais ir palaikomas tik lietuvių inteligentų ir kunigų mažame būrelyje, kuris, turėdamas dabar savo rankose valdžią, tą vokiškąją politiką palaiko (bylos lapas: 2 d. – 107).
To pat Kaunijos lenkų komiteto vardu buvo paruoštas slaptoje Kauno Apygardėlės Komendantūroje ir Šiaurės Ametijos Jungtinių Valstybių politinės ir militarinės misijos šefui adresas, tokio turinio: “Lenkų Komitetas, laikydamas save Kaunijos lenkų politinės minties vieninteliu reiškėju, nes jį sudaro 18-os įvairių politinių partijų atstovai, išrinkti specialiame Kaunijos lenkų suvažiavime, ir turėdamas galvoje: 1) kad lietuvių valdžią sudarė lietuvių Taryba, kurią sukūrė vokiečiai, 2) kad visą laiką ji papildoma nariais, priešingo lenkams nusistatymo, 3) kad Taryba reikalauja lietuvių tautai išimtinai privilegijuotos padėties, palyginant su kitomis tautomis, 4) kad Taryba visuomet buvo ir yra priešinga lenkams ir 5) kad lenkai niekuomet negali susitaikinti su dabartine Taryba ir Lietuvos valdžia, nutarė: reikalauti sudaryti tam tikrą provizorinę, nepriklausomą, lenkams palankią valdžią, kuri apsaugotų lenkų interesus.
Bet ir tam įvykus, jei lenkų tarpe kiltų pavojaus nustoti savo tautybės, tai komitetas vis tiek griežtai pareikalaus prijungti Kauną prie Lenkijos dėl šių priežasčių: Kaunas yra ne mažiau sulenkintas kaip Vilnius; lenkai Lietuvoje nėra svečiai, bet nuo Žalgirio laikų nuolatiniai jos gyventojai; lietuviai, sudarydami visoje istorinėje Lietuvoje vos trečdalį gyventojų skaičiaus, neturi teisės viešpatauti joje visoms kitoms tautoms.” Adreso juodraštis yra patvirtintas lenkų komiteto pirmininko Igno Sokolovskio parašu.
Gerbiamieji Teisėjai. Man regis, kad šitų čia mano nurodytų dokumentų turinys pakankamai pasako, kas yra buvę POW ir OSN organizacijos Lietuvoje ir ką jos darė. Ar neaiškėja dabar visas jų išdavikiškas darbas, kuris kiekviename žingsnyje turėjo paraližiuoti mūsų jaunas pastangas, bekuriant savo nepriklausomą valstybę? Argi tai nėra natūrali tąsa tos pat lenkų pragaištingos Lietuvai akcijos, apie kurią aš pasakojau savo kalbos pradžioje, nurodydamas stambesnius jos etapus mūsų istorijos bėgyje?
Štai čia prieš mene sėdi su pikta džiaugsmo šypsena ant lūpų tos akcijos dalyviai ir savo sieloje gailisi, kad neištesėjo savo pražūtingo mums, lietuviams, darbo privesti ligi sėkmingo galo. Skaudu jų tarpe matyti grafą Plioterį ir iš viso kaltinamųjų tarpe skaityti Pac-Pamarnacką ir kitus bajorus, gal būti, negarbingus ainius tų garbingų senovės Lietuvos magnatų, kurie savo laiku gynė Lietuvos nepriklausomybės reikalą, o ne stengėsi ją pragaišinti. O juk visi šie kaltinamieji augo Lietuvoje, valgė jos duoną, naudojosi jos gėrybėmis ir jos žmonių vargu ir darbu susikrovė čia turtus ir sudarė sau gerą gyvenimą. Rodos, dar bent gaivalinis prisirišimas prie gimtojo krašto turėjo apsaugoti juos nuo tokio negarbingo darbo. Ne aš juos kaltinu: kaltina juos jų pačių darbai, štai šitoje krūvoje dokumentų surašytieji. Tie dokumentai daug iškalbingiau ir daug skaudžiau už mane kalba.
Taigi, Gerbiamieji Teisėjai, kartą pakliuvęs į tokiomis sąlygomis apstatytą organizaciją, žmogus nelabai ir sugebėsi ištrūkti, nes ji savo darbu ir dedamomis priedermėmis įsiurbdavo į savo veikimo azartą “su kūnu ir dūšia”, ir toks žmogus per kurį laiką būdavo iš nesąmoningo perauklėjamas į sąmoningą ir pasiryžusį “peoviaką”, kuris, anot Vandos Denhof-Czarnockos išsireiškimo (bylos lapas: 1 d. – 137), kaip ir pati “POW w Okręgu Kowienskim”, stodavo “na gruncie obrony interesow polskich z bronią w ręku”.
Varydama savo pragaištingą Lietuvai darbą, POW ne tik kad kliudė ir stabdė mūsų valstybės kuriamojo darbo kiekvieną žingsnį, kenkdama atsiekti mūsų nepriklausomybės aspiracijas ir pakirsdama Ententės valstybių pasitikėjimą mūsų tautos pajėgumu sukurti savo valstybę, o viduje šalies varydama didžiausią destrukcijos darbą, bet tiek pasirengė savo sumanymams vykdyti, kad 1919 metų rugpjūčio mėnesyje šių POW ir OSN organizacijų Lietuvoje darbas tiek buvo pastūmėtas priekin, jog jos buvo jau pasiryžusios nakčia rugpjūčio mėnesio iš 28 į 29 dieną pakelti binkluotą sukilimą prieš Lietuvos valdžią.
Šis sukilimas turėjo būti įvykdytas šitaip. Pirmiausia turėjo būti nutrauktas telegrafo ir telefono susisiekimas tarp Kauno ir provincijų. Paskui tučtuojau puolamas geležinkelis Kaunas-Kaišiadorys ir Kaunas-Jonava ir, paėmus svarbesniuosius punktus, su lenkų legijonininkų iš Vilniaus ir lenkų iš Kauno pagalba užimamas patsai Kaunas. Nuginkluojama ten esamoji lietuvių kariuomenė, kurios dalys jau iš anksto tuo tikslu buvo demoralizuojamos ir kurstomos. Suimami Valstybės Prezidentas, visi Ministeriai, Tarybos nariai ir kiti žymesnieji visuomenės ir kariuomenės vadai lietuviai ir padaroma Lietuvoje nauja, savoji tvarka.
Šį dalyką įrodo dokumentai esą byloje (lapas: 2 d. – 271, 285, 288, 289). Buvo nustatytos net vietos, kur atskiri maištininkų būriai, jiems pavestuosius uždavinius atlikę, turėjo susitikti (bylos lapas: 16 d. –7); buvo surinktos smulkiausios žinios apie lietuvių kariuomenės dislokaciją ir milicijos postus, sargybvietes ir dargi apie civilinius žmones, kurie turi ginklą. Rugpjūčio 28 dienos naktį jau buvo padarytas pirmutinis šios akcijos darbas – buvo nutrauktas telegrafo ir telefono susisiekimas tarp Kauno ir kai kurių provincijos vietų (bylos lapas: 2 d. – 288). Laukiama buvo tik didesnio ginklų transporto, kuris turėjo būti kuo greičiausia atgabentas iš lenkų pusės per Nerio upę (bylos lapas: 16 d. – 74, 217; 18 d. – 58).
Tuo tarpu buvo jau išduodami pinigai maištininkų aprovizacijai (b. 1. 16 d. – 74). Vietose turėjo sukilti POW nariai. OSN nariai “strzelcai” (bent jų dalis) jau pora dienų prieš tai buvo pašaukti į Maišiogalą, iš kur didesnėmis jėgomis per Musninkus turėjo taip pat pulti lietuvių kariuomenę ir eiti Kauno kryptimi (b. 1. 16 d. – 45). Gaižūnų stotį turėjo užimti XII-jo “obwodo” POW komendantas Boleslovas Bondzinskis. Kaišiadoris gi – vietos komendantas Nr. 3 – Jonas Korzecas, štai tas, kuris sėdi prieš jus, Gerbiamieji Teisėjai, kaltinamųjų trečiame suole antrasis ir kurio veidas atsispindi dabar veidmainiškai nerūpestinga išraiška. Į Kaišiadoris, kaip į tolesnio puolimo bazę, buvo atkreiptas ypatingas dėmesys. Buvo jau paskirta ir valdžios vyriausybė ir numatytos ministerių vietos ištikimiems lenkų asmenims. Iš anksto, parengiamai daugelyje raportų POW vadovybei buvo įsakmiausiai nurodytos Kauno ir jo apylinkių kariuomenės dalių stovimosios vietos, sudėtis, skaičius ir karingumo laipsnis; visa tai buvo sužymėta ant Kauno planų, kurių nuorašai vėliau buvo rasti Nekrašo sode. Visa buvo parengta (b. 1. 1 d. – 168).
Tik, POW nelaimei, rugpjūčio iš 28 į 29 dienos naktį padarytosios Kaune lenkų ir jų šalininkų tarpe kratos ir suėmimai ir ūmai įvestasis karo stovio sustiprinimas įnešė į sąmokslininkų eiles sumišimo ir sugadino visus jų planus. Turbūt todėl, bijodami, kad lietuvių valdžia užtiko jų pėdsakus, rengtąjį sukilimą atidėjo vėlesniam laikui. Ir nors sąmokslininkų darbui buvo suduotas didelis smūgis, tačiau POW ir OSN tiesioginė akcija Lietuvoje nesustojo. Kaip matyti iš bylos dokumentų (b. 1. 1 d. – 127 – 137), tos organizacijos, nepaisydamos įvykusių areštų ir pasunkėjusių sąlygų, vis vien rengėsi prie atidėtojo sukilimo, varė smarkią agitaciją už Lenkiją, kurstė kareivius ir liaudį prieš Lietuvos valdžią, visokeriopai provokavo mūsų vyriausybę, ragino žmones neduoti imti naujokų, nemokėti mokesčių, po senovei įrašinėjo gyventojus į “strzelcus” (POW ir OSN narius), o labiausiai – tai vykdė karo špionažo arba lenkų karo vadovybės naudai.
(Iš Algimanto Liekio knygos “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Lenkų skriaudų lietuviams istorija iki 1921 metų”, I dalis).
Nuotraukoje: diktatoriaus J.Pilsudskio šaržas.
A.Šakalio piešinys.
2012.01.19
