Kai kurie medicinos žinovai žmones klasifikuoja į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Ką vadiname sveiku ir ką ligoniu, aiškinti nereikia. Trečioji, didžiausia, yra nei sveikų, nei ligonių dalis, nes jos nariai yra potencialūs kandidatai tapti ligoniais. Šiai daliai priklauso visi, kurie nesilaiko sveikos gyvensenos būdo. Jei rūkai ar kitokius kvaišalus vartoji, jei maitiniesi nekokybiškais ar stokojančiais organizmui reikalingų medžiagų produktais, nesimankštini, pagal tą skirstymą esi kandidatas į ligonius.
Šiuo pastebėjimu nepakeisime, žinoma, Hipokrato ir Avicenos idealus išdavusios ir pelningu verslu paverstos dabartinės medicinos, tačiau tą žmonių klasifikavimą pasitelkime vaizdžiam palyginimui su sveikais, ligoniais bei nei sveikais, nei ligotais žmonėmis.
Pagal tokį modelį visuomenę reikia skirstyti į tikrus piliečius, sąmoningus valstybės kūrybos ir tvirtinimo dalyvius (sveikuosius), netikruosius, nedalyvaujančius rinkimuose, referendumuose, kitokioje pilietinėje veikloje (ligonius) ir formaliuosius, abejinguosius (nei sveikus, nei ligonius). Demokratinis valdymas pagal tokį modelį lygintinas savitarnai, kuris bus suprantamesnis, jei jį vadinsime savivalda. Štai kodėl taip daug kalbama, dedamos “sveikųjų” pastangos pilietinei visuomenei ugdyti ir telkti, nes tik nuo jos priklauso savivaldos kokybė. Demokratinis valdymas arba savivalda remiasi daugumos valia. Jei dauguma formali, abejinga valstybės reikalų tvarkymui, o nuo jos priklauso savivalda, geros savivaldos kokybės negalima tikėtis.
Taip, deja, yra jaunos demokratijos šalyse. Tokiomis sąlygomis tarpsta nešvari politika, ydinga savivalda, jos virsta verslu. Iš čia – partijų gausa, politinių šundaktarių, užkalbėtojų, burtininkų dariniai, kurie, mulkindami abejinguosius bei formaliuosius piliečius, ateina į valdžią, nedirba pastarųjų labui, o tarpsta iš politinio verslo. Toms partijoms nenaudinga, kad būtų ugdoma ir telktųsi pilietinė visuomenė, nes jos netektų “pacientų”, iš kurių mulkinimo gyvena.
Lietuvos visuomenei daug, labai daug ligų atnešė sovietinė okupacija, pilietinę visuomenę pavertusi „tarybine liaudimi“, o demokratiją – „demokratiniu centralizmu“ – vienos partijos diktatūra. Prie tokių ligų galima priskirti valstybės turto vogimą, nes valstybė už darbą deramai neatlygindavo, netiesos sakymą (melavimą), nes už pasakytą tikrą tiesą grėsė “gydymas” psichiatrinėje ligoninėje, trumparegystę, nes už žvilgsnį už geležinės uždangos grėsė geležinės grotos.
Deja, atgavusi nepriklausomybę, tauta staiga nepasveiko, įpročiai teberodo savo galią. Atsivėrus geležinei uždangai, minėtai trumparegystei neliko vietos, tačiau radosi kitokia, pačios visuomenės būčiai žalinga trumparegystė, t.y. matymas, kas vyksta tik čia ir dabar.
Junginio „čia ir dabar“ neužtiksime senesnėje bendrinėje kalboje, grožinėje ar kitokioje literatūroje. Tačiau dabar junginį jau vartoja dažnas kalbėtojas, vartoja kur visiškai jo nereikia, kur netinka, kur jis neturi jokios prasmės. Junginys jau tapo parazitine samplaika. Ją vartoja nežinantys ką nori pasakyti liberalieji filosofai, nesusivokiantys filosofų mėgdžiotojai, politikai, vartoja valstybės vadovai. Jei kalbėtojai netikusį darinį vartoja kaip kalbos stiliaus įmantrybę, jis dėl didelio išplitimo jau neoriginalus, banalus.
Deja, neatsigręždama į praeitį ir nežvelgdama į ateitį, pagal matymą “čia ir dabar” elgiasi visuomenė. Dūsaujam dėl mažo gimstamumo, dėl tautos išsivaikščiojimo, dėl šeimų netvarumo. Priežastis – konservatyviojo prado sunykimas, gyvensena pagal nuostatą “čia ir dabar”. Jau mada tapo gyventi nesusituokus; ne ištikimosios gulbės, o kosmopolitinio žvirblelio pavyzdžiu seka jaunimas.
Konservatyvusis pradas numato ne tik dabartinės kartos teises, jis pripažįsta balsą ir teises buvusių ir būsimųjų kartų, jis pripažįsta nenutrūkstamą ryšį tarp kartų, jo dėka išlieka gyvas paveldas, tradicijos, papročiai. Jis saugo tautas nuo nutautėjimo. Šis pradas nėra vien praeities sergėtojas, jis nukreiptas ir į ateitį, jis ne tik nesipriešina kūrybai, bet ją skatina, neardydamas senojo pasaulio, užtikrina kūrybos tęstinumą.
Lietuvoje politiniai trumparegiai konservatyvųjį pradą niekina, tačiau jį išnaudoja sovietinio paveldo tęstinumui. Populistiniu manipuliavimu samplaika “čia ir dabar” visuomenė klaidinama, dažnai paperkama, neskatinama eiti valstybės tvirtinimo keliu. Visuomenė, dar nepakilusi iš sovietinių ligų patalo, neatsižvelgdama į pasaulinę finansinę bei ekonominę krizę, ragina valdžias duoti visko čia ir dabar.
Vyriausybė, vadovaujama konservatoriaus, TS-LKD pirmininko Andriaus Kubiliaus, įmanomais būdais stengiasi sušvelninti krizės poveikį, tačiau trumparegiai politikai, jų inspiruota žiniasklaida ir reikalavimų “čia ir dabar” atstovai visas gyvenimo negandas priskiria A.Kubiliui, pasirengę, kaip girdėtoje pasakoje, jį ištepti smala, apiberti plunksnomis ir padegti.
Kas politiškai įžvalgus, kas mato įvykius ne tik “čia ir dabar”, žiūri ne tik į kalną, bet žvalgosi ir už jo, kas geba vertinti ir keisti padėtį, nelieka nepastebėti.
Lietuvą pasiekė žinia:
Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje. Šis metinis apdovanojimas skiriamas pasaulio lyderiams už ypatingus pasiekimus politikos, ekonomikos ir visuomenės gerovės srityse.
Jūsų dėka, Ministre Pirmininke, Lietuva pakilo į aukštesnį lygmenį. Jūsų pastangos siekiant atgaivinti Lietuvos ekonomiką ir Jūsų veiksmai švelninant ekonominės krizės padarinius kelia susižavėjimą. Nors Lietuva smarkiai nukentėjo nuo krizės, jos ekonomikos atsigavimas trečiąjį ketvirtį buvo pats sparčiausias Europos Sąjungoje. Daugelį žmonių taip pat labai žavi ir įkvepia Jūsų gilus domėjimasis politikos mokslais, istorija ir žinių ekonomika, – rašoma EFR laiške Lietuvos Vyriausybės vadovui.
Tebūna ši žinia priemone nuo akių šalinti politinės trumparegystės valktį.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: premjeras Andrius Kubilius, sulaukęs įvertinimo iš Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacijos.
2012.01.29
