Gintaras Visockas. Sutramdę Kiniją imsimės mokyti Indiją!


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Esu iš tų, kurie nežino, ar turėtų atsistatydinti Gabrielius Landsbergis. Tai, kad oficialusis Vilnius, taip atkakliai reikalavęs kuo griežtesnių ekonominių sankcijų Baltarusijos režimui, pats suklupo, – pusė bėdos. Pripažinkim, šiandieninis pasaulis – globalus, tad objektyviai sudėtinga uždrausti baltarusiškų trąšų keliones per mūsų žemę. Ekonominės sutartys, įsipareigojimai, verslininkų interesai, derybos su sąjungininkais, – tai titaniškas darbas. Juolab kad ekonominės sankcijos – tarsi australietiškas bumerangas. Paleistas į tolį dažniausiai sugrįžta – smogia atgal. Kaip suderinti ekonominius interesus su morale, jog bjauriai besielgiančius diktatorius tikrai privalu tramdyti visomis įmanomomis priemonėmis?

Todėl, kai reikalaujama Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šefo galvos, visuomet savęs klausiu – o kas jį pakeis? Ar nenutiks taip, kad turėsime dar blogesnį?

Pačio blogiausio varianto niekad nedėkime į apatinį stalčių. Nepamirškime, kad bausdami Aliaksandrą Lukašenką stumtelėjome jį į Vladimiro Putino glėbį. Nesiūlau glebesčiuotis su baltarusiškuoju „batka“. Tačiau noriu viešai paklausti, ar Lietuvos užsienio politiką formuojantys vyrai ir moterys numatė visas galimas ne tik politines, bet ir ekonomines bėdas dėl stabdomo „Belaruskalij“ trąšų tranzito?

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Taip, nuoširdžiai nežinau, kokios bausmės vertas G. Landsbergis dėl pražiopsotų baltarusiškų trąšų. Dėl šito nesusipratimo galbūt jis niekuo dėtas. Tačiau turiu prisipažinti, jog šiandieninė Lietuvos užsienio politika man vis mažiau suprantama. Iki šiol Vakarai, įskaitant ir mus, lietuvius, nesutramdė Vladimiro Putino. Užuot dėmesį sukoncentravę į nedemokratišką ir svetimas teritorijas puldinėjančią Rusiją mes būtinai veržiamės kariauti mažų mažiausiai dar keliais frontais. Lyg neužtektų pavojingų nuotykių su Rusija, puolame diktatoriaus valdomą, bet kol kas jokių svetimų teritorijų neokupavusią Baltarusiją. Ką laimėjome? Iki šiol nepripažinęs Krymo okupacijos ponas Lukašenka, įstumtas į kampą, jau prabilo, esą Krymo pusiasalis yra neatsiejama Rusijos dalis. Iki šiol niekad negrąsinęs broliams ukrainiečiams Minsko valdovas jau neatmeta galimybės, jog, kilus kariniam Kijevo ir Maskvos konfliktui, stotų V. Putino pusėn. Lietuvai mirtiną pavojų kelianti Astravo AE – tebestovi, jos niekas nesiruošia išmontuoti. Siena su Baltarusija – vis dar skylėta. Apie tuos kandidatus į Baltarusijos prezidento postą, kuriuos dieviname, atvirai kalbant, nieko dorai nežinome. Kaip ir nežinojome, kas iš tiesų yra ukrainiečių lakūnė Nadiežda Savčenko. Nežinojome, bet liaupsinome.  

Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Žodžiu, mes, neužbaigę vienos kampanijos, įsivėlėme į dar dvejas muštynes – su Baltarusija ir Kinija. Jei užteks jėgų – prašau. Bet ar suvirškinsime viską, ar nepaspringsime?

Didybės manija – baisi liga. Sirgti didybės manija labai pavojinga. Štai tuos, kurie sumanė suremti pečius su viena iš didžiausių pasaulio galybių Kinija tikriausiai tikrai derėtų išspirti iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos. Nes vienašališkai sulaužėme su Kinija savo pačių pasirašytas sutartis, skelbiančias, jog su Taivanu bičiuliausimės tik Pekinui leidus. Nes kiniečiams per prievartą brukame savąją tvarką, naiviai manydami, jog mūsų taisyklės tikrai tinka kinams, buriame antikinietiškas koalicijas, kurias suburti – velniškai sunku. Savo drąsumą teisiname tuo, kad, išdrįsdami drąskyti kinams akis, mes rūpinamės demokratijos plėtra ir trokštame JAV dėmesio bei paramos.

Demokratijos plėtra, kaip yra minėjęs buvęs premjeras Andrius Kubilius, – puikus sumanymas, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja.

Bet ar Amerika – vis dar demokratiška? Kodėl pamirštame įtarimus, jog dabartinis Amerikos prezidentas Džo Baidenas išduoda Ukrainą mainais į rusiškus pažadus, jog Rusija daugiau nebebaugins Vakarų dideliu karu? Labai neatsargu šventai tikėti, jog bardami Kiniją sulauksime JAV administracijos malonių. Jei Amerika taip menkai tepadeda Ukrainai, kurios teritorinį vientisumą saugoti prieš kelis dešimtmečius įsipareigojo jos prezidentas, imu abejoti Vilniuje ant Rotušės sienos kabančiu užrašu, girdi, Lietuvos priešai yra JAV priešai. Ar Amerika nenusispjaus į savus įsipareigojimus vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai, jei taip vangiai, tarsi nenorom tepadeda ištikima sąjungininke tapti norinčiai dešimtis milijonų gyventojų skaičiuojančiai Ukrainai!?

Nenoriu būti juodasis metraštininkas, bet jei oficialusis Vašingtonas nutars mus palikti likimo valioj, nepadės jokia antikinietiška laikysena. Ponas G. Landsbergis turėtų tai žinoti.

Armėnijos parlamente – muštynės. ArmLur.am

Kitas lietuviškas nesusipratimas – amžinas pataikavimas Armėnijai. Tarsi ji jau demokratiška arba jai iki tikrosios demokratijos – tik ranka mostelėti. Kad Armėnija per pastaruosius tris dešimtmečius su Rusijos pagalba buvo okupavusi apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kad masiškai Karabache naikino azerbaidžanietiškus kultūros, istorijos, religijos paminklus, – nusispjauname. Mes net nepastebime, kad nūnai karingai nusiteikusios Armėnijos politinės jėgos grasina prieš Azerbaidžaną rengsiančios teroristinius išpuolius. Nepaisant šių Armėnijai garbės nedarančių argumentų Lietuva vis tiek su Jerevanu glebesčiuojasi taip, tarsi ši būtų … demokratijos etalonas. Tokia savo keista laikysena Lietuva prieš save nuteikia visas kitas Kaukazo valstybes, matančias, kas iš tiesų dedasi Armėnijoje. Iškalbinga jau vien tai, kad per pastaruosius keletą mėnesių Armėnijos parlamente net du sykius kilo muštynės. G. Landsbergio vadovaujama URM galėjo nusiųsti mažytę notą: „bent muštis liaukitės parlamente“.

Taigi Lietuva mosuoja kumščiais ten, kur, mano supratimu, derėtų elgtis santūriau, atsargiau. O štai ten, kur turėtume būti principingi, mes imame ir išsigąstame. Lietuvoje reziduojantys Izraelio ir JAV ambasadoriai senų seniausiai turėjo būti pakviesti pasiaiškinti, kodėl kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, mokydami mūsų istorikus, kaip šie privalo žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją. Akivaizdu, kad JAV ir Izraelio ambasadoriai mėgina daryti įtaką – tegul lietuviai analizuoja, aprašo, įamžina tik tai, kas naudinga Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei. Šie du ambasadoriai subtiliai perša nuomonę, jog lietuviai privalo būt labai kritiški savai istorijai. Jei bent menkiausia abejonė krenta ant Kazio Škirpos, Jono Noreikos, dabar jau ir Juozo Krištaponio mundurų, neva privalome tuoj pat liautis mylėti šiuos didžiavyrius. Bet juk kiekviena abejonė baudžiamosiose bylose traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė! Bent jau taip elgiamasi demokratinėse, teisinėse valstybėse. Ar ne taip, ponai ambasadoriai? Man regis, jei Lietuva būtų tikrai solidi, ji ponus Robert S. Gilchrist ir Yossef Levy būtų paskelbusi personomis non gratomis.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Beje, aš visomis keturiomis sutinku, jog turime sąžiningai analizuoti savo praeitį. Kritiškas žvilgsnis į save dar niekam nepakenkė. Bet tada ir Izraelis turėtų būti sąžiningas – rengti monografijas apie tokių saviškių kaip, pavyzdžiui, Nachmanas Dušanskis, „darbus darbelius“. Bet Izraelis mūsų neatsiprašė net dėl N. Dušanskio. Nepaisant aplinkybės, jog tokių dušanskių kadaise Lietuvoje siautėjo ir daugiau.

O štai savinieka – tikrai blogas patarėjas. Nejaugi pulsime save dar labiau niekinti už svetimas, t. y. nacistines, nuodėmes? Specialiu įstatymu uždrausime Lietuvai minėti 1941-ųjų Birželio sukilimą? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorių Arūną Bubnį priversime raštiškai įsipareigoti, kad jo vadovaujama įstaiga niekad niekados netirtų tokių kaip Nachmanas Dušanskis veikų? Oficialiai įsipareigosime Tel Avivui ir Jeruzalei, jog už gryną pinigą priimsime tik sovietinius kagėbistinius archyvus, o štai į vokiškus nedrįsime net žvilgtelėti?

Kita tema – kokią kitą valstybę artimiausiu metu užsipulsime kaltindami per mažu dėmesiu demokratinėms vertybėms? Ironiškai kalbant, po Kinijos turėtume imtis per milijardą gyventojų turinčios Indijos. Ten juk irgi daug grupių tikriausiai gyvena pažemintos, skriaudžiamos, niekinamos… 

2021.12.13; 18:00 

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *