Kovo 28-ąją Vilniaus apygardos teisme buvo toliau narpliojama Medininkų žudynių byla. Tiesa, kovo 28-osios teismo posėdis buvo itin trumpas.
Teismo posėdžio metu tepranešta, jog gautas oficialus Latvijos generalinės prokuratūros atsakymas, ar Ryga leidžia lietuviams teisti buvusį omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną už karo nusikaltimus.
Po šio pranešimo paskelbta pertrauka iki balandžio 25-osios. Pertrauka reikalinga tam, kad tiek kaltintojai, tiek gynėjai, tiek pats buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas galėtų deramai susipažinti su oficialia Latvijos pozicija.
Beje, Latvijos teisėsaugos pozicija – nepalanki Lietuvos prokurorams. Latvijos prokurorų atsakymas – labai konkretus. Oficialioji Ryga leidžia lietuviams teisti K.Michailovą – Nikuliną už karo nusikaltimus. Bet persekioti leidžia tik už tuos karo nusikaltimus, kurie padaryti Lietuvos teritorijoje. Pridėti karo nusikaltimų, kurie neva padaryti Latvijos Respublikos teritorijoje, – draudžia.
Draudžia vien dėl to, kad K.Michailovas – Nikulinas jokių karo nusikaltimų Latvijos teritorijoje nėra padaręs. Latvijoje už veiklą Rygos OMON struktūrose jis jau nuteistas ir bausmę seniai atlikęs. Toji bausmė – simbolinė. Latvijoje K.Michailovas teistas tik už tarnybinių įgaliojimų viršijimą lygtine laisvės atėmimo bausme. Žodžiu, latviškų karo nusikaltimų K.Michailovui – Nikulinui niekaip neprikergsi. Jis turi nepaneigiamą alibi. Tai liudija mums draugiška valstybė – Latvija. Sutikite, latvius sunku įtarti esant negeranoriškus ar priešiškus Lietuvai.
Žodžiu, visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt, kovo 28-osios išvakarėse svarstydamas, koks gali būti oficialus Rygos atsakymas, neprašovė pro šalį. Jau tada abejojau, ar egzistuoja realus pagrindas buvusiam Rygos omonininkui bandyt inkriminuoti atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. Teismo posėdžio išvakarėse tvirtinau, jog Lietuvos generalinė prokuratūra elgiasi daugiau negu keistai, siekdama persekioti K.Michailovą dabar jau būtent pagal karo nusikaltimus.
Karo nusikaltimų teisinėje valstybėje neįmanoma bet kam primesti. Tokiais atvejais kaltintojai turi turėti mažiausiai dvi priežastis, leidžiančias asmenį ar asmenų grupę persekioti už tarptautinės teisės draudžiamą žiaurų elgesį su žmonėmis. Pavyzdžiui, kaltintojams privalu įrodyti, jog įtariamasis arba įtariamieji žudė bei kankino civilius asmenis daugiau nei vieną kartą. Atkreipkite dėmesį, kokios būtinos sąlygos: “kai persekiojami civiliai žmonės dideliu mastu ir ne vieną sykį”.
Buvusio Rygos OMON milicininko atveju šių dviejų būtinų įrodymų Lietuvos generalinė prokuratūra kaip tik ir neturi. Visi puikiai žinome, jog Medininkų muitinės postą tą lemtingąją naktį saugojo ne civiliai asmenys. Taigi įtarimų, jog K.Michailovas – Nikulinas mūsų žemėje būtų žiauriai persekiojęs būtent civilius, – nėra. Šiandien akivaizdu ir tai, jog tokių duomenų neturi ir Latvija.
Tad nustebau išgirdęs, kaip keli dideliais Lietuvos patriotais besidedantys asmenys viešai džiūgauja, esą Latvijos teisėsauga leido mums K.Michailovą teisti už karo nusikaltimus. Štai oficialus Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros atsakymas. Cituoju be sutrumpinimų.
”Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros Tarptautinio bendradarbiavimo skyrius išnagrinėjo Jūsų prašymą atsisakyti perduoti K.Michailovą Lietuvos Respublikai už Latvijos Respublikoje įvykdytus nusikaltimus ir už nusikaltimus, kvalifikuojamus pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 100 straipsnį.
Patikrinus prašyme nurodytas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro D.Valio 2012 m. vasario 21 d. Europos arešto orderį dėl Konstantino Michailovo perdavimo Lietuvos Respublikai dėl kito nusikaltimo, už kurį K.Michailovas nebuvo perduotas Lietuvos Respublikai, nustatyta, kad Europos arešto orderyje nurodyti K.Michailovo veiksmai, prieštaraujantys Latvijos Respublikos interesams, yra tokie patys, už kuriuos K.Michailovas nuteistas 2004 m. spalio 4 d. Rygos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegijos sprendimu, todėl K.Michailovo perdavimas už veiksmus prieš Latvijos Respubliką neleistinas – apie tai pranešta ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.
Dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atlikto perkvalifikavimo į Baudžiamojo kodekso 100 straipsnį ir galimos senaties pranešame, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymo 714 straipsnį perdavimo procese Latvija turi teisę įvertinti, ar šis nusižengimas yra nusikaltimas ir ar nesuėjo baudžiamosios atsakomybės senatis tik pagal Latvijos įstatymą. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymo 66 skyrių Generalinė prokuratūra neturi teisėto pagrindo vertinti kitos šalies teismo institucijos atliktos nusikaltimo kvalifikacijos.”
Šį oficialųjį Latvijos dokumentą pasirašė Marcis Viliumas, Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus prokuroras. Nejaugi perskaičius šį dokumentą įmanoma susidaryti nuomonę, jog Latvijos teisėsauga leidžia mums teisti K.Michailovą būtent taip, kaip teisti siekia prokurorai Rolandas Stankevičius, Saulius Verseckas ir Mindaugas Dūda?
Beje, buvusio Rygos OMON milicininko gynėjai advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė dar sykį kreipėsi į Latvijos generalinę prokuratūrą prašydami latvių patikslinti, ar tikrai oficialioji Ryga neleidžia K.Michailovo – Nikulino patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus žmoniškumui. 2012-ųjų kovo 30-ąją iš Rygos atkeliavo aiškinamasis Latvijos prokuratūros laiškas, jog broliai latviai “tikrai neleidžia”. Štai oficialus Latvijos generalinės prokuratūros Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus prokuroro Marcio Viliumo pareiškimas.
“Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros Tarptautinio bendradarbiavimo skyrius išnagrinėjo Jūsų prašymą patikslinti, ar buvo atsisakyta perduoti Konstantiną Michailovą už nusikaltimus, įvykdytus iki perdavimo, dėl veiksmų, įvykdytų Latvijos Respublikoje. Šiuo laišku patvirtiname, kad buvo atsisakyta perduoti perduotą asmenį K.Michailovą už jo veiksmus, kuriuos jis, būdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenei pavaldaus Rygos ypatingos paskirties milicijos būrio darbuotoju, įvykdė nuo 1991 m. sausio 14 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Latvijos Respublikoje ir prieš Latvijos Respubliką”.
Tad labai įdomu, kokia bus mūsų prokurorų taktika balandžio 25-ąją?
O kol nežinome, kaip iš keblios padėties bandys išsisukti mūsų prokurorai, portalas Slaptai.lt skaitytojų dėmesį atkreipia į kelis paskutiniuosius lietuviškosios Temidės žingsnius, kurie galbūt padės geriau suvokti, kam ir kodėl prireikė šių, teisiniu požiūriu, keistų kūliaversčių.
Pirmiausiai palyginkime pirmąjį ir antrąjį Europos arešto orderius (EAO). Pirmajame EAO nurodoma, jog K.Michailovą – Nikuliną prašoma išduoti dėl tyčinės žmogžudystės ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tuo tarpu antrajame EAO – jau dėl tarptautiniam teismui teismingo nusikaltimo. Kuo svarbus šis skirtumas? Tarptautiniame teisme netaikomas įstatymo galiojimo atgal principas.
Skaitant pirmąjį EAO taip pat į akis krenta aplinkybė, jog ten aprašomas vien tik Medininkuose įvykdytas nusikaltimas. Beje, taip ir nenurodoma, ką konkrečiai ir kokiu būdu, mūsų prokurorų manymu, nužudė K.Michailovas – Nikulinas Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste 1991.07.31 dieną. Bet jei mūsų teisėsauga kaltina buvusį Rygos omonininką dalyvavus žudynėse, tokie paaiškinimai – būtini, privalomi, neišvengiami. Teisinėje valstybėje negalimos abstrakcijos ir kolektyvinės atsakomybės. Man regis, prokurorai privalėjo nurodyti, ką konkrečiai nužudė kaltinamasis asmuo. Tačiau konkretumo čia kaip tik ir nėra.
Užtat pirmąjame EAO itin plačiai ir smulkiai aprašomi nužudytiems Lietuvos pareigūnams ir išlikusiam gyvam Tomui Šernui padaryti kūno sužalojimai, sukėlę mirtį ar smarkiai sutrikdę sveikatą. Kokie tokio preciziškumo tikslai? Galbūt prokurorai, smulkiai išvardindami, kur ir kokios buvo padarytos šautinės žaizdos, siekė sukelti papildomų neigiamų emocijų kaltinamąjį pavaizduojant kaip neabejotinai žiaurų, cinišką asmenį? Toks smulkmeniškumas būtų pateisinamas, jei orderyje taip pat būtų nurodyta, ką konkrečiai, prokurorų įsitikinimu, nušovė K.Michailovas – Nikulinas.
Žodžiu, pirmasis lietuviškasis EAO dėl K.Michailovo – Nikulino turi akivaizdų trūkumą – ten, kur konkretumo nereikia, faktai dėliojami smulkiai, o kur konkretumas būtinas, ten jo nematome. Pavyzdžiui, šių eilučių autorius labai norėtų žinoti, koks, prokurorų R.Stanekvičiaus, S.Versecko, M. Dūdos ir R.Petrausko manymu, buvo K.Michailovo – Nikulino vaidmuo Medininkų skerdynėse ir kuo tai įrodyta. Prokurorai privalo ne vien pasakyti Lietuvos visuomenei, kiek asmenų, jų žiniomis, nušovė K.Michailovas, bet ir pateikti šitokių teiginių įrodymus. Kodėl ši informacija nepateikiama Lietuvos visuomenei? Niekaip nesuvokiu, kaip mes galime reikalauti išduoti kaltinamąjį, jei nenurodome, kuo konkrečiai asmuo kaltinamas?! Nejaugi lietuviškosios Temidės atstovams užtenka vien valstybės kaltintojų emocinių prielaidų ir spėliojimų?
Beje, taip pat nesuprantu ir Latvijos teisėsaugos pareigūnų – kaip jie galėjo išduoti savo pilietį nepareikalavę duomenų, ką konkrečiai jis nužudė. Šiuo atveju Latvijos teisėsauga, mano supratimu, pasielgė neprofesionaliai – per daug pasitikėjo lietuviškosios teisėsaugos atstovų profesionalumu. Broliai latviai pamiršo puikią rusiška patarlę: pasitikiu tavimi, bet vis tiek tavo teiginius tikrinu…
Antrasis, paskutinysis, mūsų arešto orderis dėl K.Michailovo – Nikulino – taip pat su didžiausiais trūkumais. Jame sakoma, kad naujai atsiradusios aplinkybės leidžia buvusiam Rygos OMON milicininkui taikyti Baudžiamojo kodekso 100-ąjąį straipsnį. Omenyje turimas įstatymas, numatantis atsakomybę už karo nusikaltimus. Leiskite paklausti, kokios tos naujai atsiradusios aplinkybės? Taip, antrąjame orderyje jau esama svarstymų apie sudėtingą to meto politinę padėtį tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Nesiginčiju, padėtis išties tuo metu buvo sudėtinga, įtamta, pavojinga.
Tačiau kaip suvokti teiginį, jog nusikaltimas žmoniškumui buvo atliktas “dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėjant tarnybines pareigas vykdančius Lietuvos ir Latvijos valdžios atstovus, kitus Lietuvos ir Latvijos valstybėms lojalius civilius, juos žudant”. Gal Lietuvos prokurorai galėtų pasidalinti savo žiniomis, būtent kokie faktai, duomenys ir liudijimai leidžia manyti, jog K.Michailovas – Nikulinas, pavyzdžiui, žudė Latvijos valstybei lojalius civilius? Kur tokie duomenys? Kuo jie paremti?
Latvijos teisėsauga savo poziciją jau oficialiai išdėstė: dėl Latvijoje padarytų karo nusikaltimų K.Michailovo – Nikulino teisti negalima, nes tokių nusikaltimų jis šioje šalyje nepadarė. Dėl savo veiklos Rygos OMON struktūrose jis senų seniausiai buvo nuteistas ir bausmę jau atlikęs. Tad kokiais konkrečiais faktais paremti Lietuvos prokurorų teiginiai dėl K.Michailovo – Nikulino nuodėmių Latvijoje? Galų gale – kodėl jie, jei jų iš tiesų esama, taip kruopščiai, atkakliai slepiami nuo Lietuvos ir Latvijos visuomenių?
Čia derėtų ironiškai nusišypsoti: jei mūsų prokurorai nesugeba išsiaiškinti, ką konkrečiai, jų manymu, nušovė šis omonininkas Medininkuose, vargu ar jie pajėgūs išsiaiškinti, kuo konkrečiai K.Michailovas – Nikulinas nusikalto Latvijai.
Būtina atkreipti dėmesį, kada konkrečiai įsigaliojo Lietuvos Baudžiamojo kodekso 100 straipsnio redakcija, pagal kurią dabar prašoma iš naujo teisti K.Michailovą – Nikuliną? Akivaizdu, jog valstybės kaltinimą palaikantys prokurorai turėjo galimybę dar Vilniaus apygardos teisme reikalauti taikyti K. Michailovui naujosios redakcijos 100-ojo straipsnio nuostatas. Tačiau šitokia manipuliacija, matyt, būtų pernelyg akivaizdžiai užkliuvusi žurnalistams.
Iš prokurorų viešųjų pasisakymų teisme ir jų interviu žiniasklaidai aiškėja ir dar viena svarbi aplinkybė. Sprendimas reikalauti teismo perkvalifikuoti kaltinimus buvusiam Rygos omonininkui greičiausiai sąlygotas jau senų seniausiai pasibaigusių visų įmanomų, net ir iki 20-ies metų prailgintų senaties terminų. Vaizdžiai tariant, nusikaltimams “už tyčinę žmogžudystę ir sunkius sveikatos sutrukdymus” senaties terminai taikomi. O dėl karo nusikaltimų senaties terminai netaikomi. Todėl šis įstatymas mūsų prokurorams labai parankus.
Mūsų prokuratūra tiesiog nespėjo laiku ištirtini rezonansinės Medininkų žudynių bylos. Todėl dabar ir priversta ieškoti išeičių. Priešingu atveju Lietuva bus priversta laisvėn išleisti buvusį Rygos omonininką vien dėl įsigaliojusių senaties terminų. Prokurorai puikiai suvokia, koks Lietuvoje kiltų politinis skandalas, jei tektų K.Michailovą išleisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus. Štai ir visa intriga.
O jei Lietuvos generalinei prokuratūrai vis tiek labai knieti ką nors nuteisti už karo nusikaltimus, tegul pirmiausiai atnaujina baudžiamąją bylą dėl kruvinų Sausio 13-osios įvykių. Akivaizdu, kad karo nusikaltimus įvardinantis įstatymas čia tikrai labiau tiktų. Juk 1991-aisiais sausio mėnesį Vilniuje išties žuvo daug civilių. Kur kas daugiau žmonių nei Latvijoje ir Medininkuose. Be to, Lietuvos sostinės gatvėmis išties žlegėjo sovietiniai tankai, keldami pavojų civiliams “dideliu mastu”. O sovietinių specialiųjų dalinių kareiviai prie Televizijos bokšto išties “dideliu mastu” ir “labai pavojingu būdu” mušė, traiškė ir žalojo mūsų tėvus, brolius, seseris, sūnus, dukras.
Bet Sausio 13-osios kaltininkams, regis, pavyks išvengti persekiojimo dėl karo nusikaltimų. Todėl ir sakau, kad lietuviškoji Temidė turi keistą sąvybę – jos įmantrybių kartais neįmanoma suvokti net aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintiems žmonėms.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.04.17
