Kas tas Butanas? Prie ko čia barščiai, kada virtuvėje tokie dalykai vyksta? Prie ko čia tuščia teatro salė, kai režisierius visą laiką stato ir ieško?
Ogi yra tokia Himalajų Karalystė, įsprausta, kaip nedidelis sumuštinis, tarp dviejų ryklių – Indijos ir Kinijos. Iš 139 šalių, kurias man teko laimė aplankyti, vienintelė laiminga.
Kaip jiems tai pasisekė – gamtos paslaptis. Tunguskos meteoritas. Butanas neturi demografinių problemų. Žmonės ten, skirtingai nuo Indijos ir Kinijos, nesiveisia kaip triušiai. Neturi jie jokių programų mažinti gimstamumą, jokios vieno vaiko politikos.
O gyventojų viso labo 600 tūkstančių. Gražiai pasiskirstę po šį tikrąjį pasaulio stebuklą – Butaną. Ant stačių Himalajų uolų, kaip kregždžių lizdai, prikibę dzongai. Ypatingai gražūs vienuolynai. Pirmas ir antras aukštas be langų, kad apsisaugoti nuo priešų.
Virš 70 proc. šalies nukloja neregėto grožio miškai – nuo borealinių aukštose, snieguotose perėjose, iki subtropinių apačioje. Miškuose knibžda įvairi gyvastis. Didžiuliai paukščiai raganosiai, endeminiai auksuotieji langūrai, mažosios pandos, spalvingi saulėpaukščiai. O medžių didybė! Kaip kokie katedrų bokštai, remiantys dangų.
Tai kas gi ta iniciatyva, kurią maža Himalajų karalystė padėjo ant Jungtinių Tautų stalo? Šalies premjeras Džigme Tinlėjus pasiūlė valstybių vadovams bei žymiems ekonomistams susirinkti sostinėje Timpu, idant apsvarstytų pasaulio ekonomikos perėjimą prie harmoningų santykių su aplinka. Vyriausybės vadovas teigia, kad išsivysčiusios šalys išnaudoja mažiausiai trečdaliu daugiau gamtos resursų, nei mūsų planeta gali pakelti. Ir siūlo pirmiausiai didžiojo dvidešimtuko (G 20) valstybėms kurti naują, alternatyvią vartojimo strategiją.
„Ekonomikos augimas klaidingai vertinamas, kaip kad žmonių gerovės indikatorius. Kuo daugiau niokojame gamtą, kuo daugiau iškertame miškų, kuo labiau pergaudome žuvų, tuo labiau auga BNP. Dažnai nusikaltimai ir karai sugeba jį išpūsti, nes ten – dideli pinigai.“ – sako Butano premjeras.
Jau prieš ketverius metus Butanas bendrąjį nacionalinį produktą skaičiuoja ne visiems įprastais metodais. Sugeba įvertinti, kiek laimingi žmonės. Ir čia – jokia utopija. Tai įgalino įvertinti tautos gerovę, kuri remiasi „garbinga prekyba bei gamtiniu ir socialiniu kapitalu“. Laisvės laipsniai čia visai kiti. Nėra klykiančio turto, „įžūlaus pranašumo“, kaip teigia pas mus klijuojamos reklamos, nėra skurdo, nėra elgetų. Yra tik 600 tūkstančių laimingų žmonių.
Kaip manote, ar parems tokią iniciatyvą pasaulio galingieji? Juk tai būdas išgelbėti pasaulį, kol gal būt dar nevėlu. Galvoju, kad atsakymą žinote visi. Didysis dvidešimtukas Timpu nesusirinks. Niokosime toliau.
Nuotraukoje: gamtininkas Algirdas Knystautas, šio komentaro autorius.
2012.07.13
