Noriu atkreipti dėmesį į atnaujintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pastaruoju metu priimtus du sprendimus: pritarimą nuostatai, kad „asmenvardžių, kaip rašytinių asmens tapatybės žymenų teikimas dokumentuose yra ne kalbinis, bet teisinis klausimas“ ir nutarimą „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“
Pataikūniška nuostata
Oficialiame pranešime apie 2012 m. rugsėjo 27 d. įvykusį Kalbos komisijos 5-ąjį posėdį rašoma: „Aptarta asmenvardžių rašymo dokumentuose tema. Naujos sudėties Kalbos komisija pritarė nuostatai, kad asmenvardžių, kaip rašytinių tapatybės žymenų, teikimas dokumentuose yra ne kalbinis, bet teisinis klausimas. Kalbos sistemos apsaugos aspektu svarbus tinkamas asmenvardžių vartojimas tekste, jį užtikrina linksnių galūnės, dedamos prie sulietuvintų arba autentiškos rašybos svetimų kalbų asmenvardžių pagal nustatytas taisykles“.
Minėtoji nuostata – dabartinės Kalbos komisijos pirmtakų „teorinis“ naujadaras, sukurtas pataikaujant A. Kubiliaus Vyriausybei ir tiems politikams, kurie siekia atskirais atvejais įteisinti asmenvardžių įrašus Lietuvos piliečio pase nebe lietuviškais rašmenimis. Nors cituotame pritarimo tekste nepaminėta, bet nuostatos sudėtinę dalį sudaro dar vienas šlubuojančios logikos teiginys: „svetimų kalbų asmenvardžiai nepriklauso lietuvių kalbos sistemai“, todėl neprivaloma juos lietuvinti.
Šia Kalbos komisijos pseudoteorija buvo grindžiamas Vyriausybės parengtas antikonstitucinis Vardų ir pavardžių įstatymo projektas. Laimė, kad Seimas susivokė ir 2010 m. balandžio 8 d. jį atmetė, tolesniam svarstymui priimdamas alternatyvų Gintaro Songailos ir Ryto Kupčinsko pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą parengtą projektą, leidžiantį nelietuviškus įrašus teikti tik kaip papildomą informaciją. Negi šis faktas jau pamirštas?
Kalbos apsauga ir teisė yra neatskiriamos. Rašmenys, rašyba, kai tik atsirado, tapo organiška kalbos dalimi. Sakytinė ir rašytinė kalba sudaro glaudžią visumą. Taigi asmenvardžių, kaip rašytinių tapatybės žymenų, teikimas dokumentuose taip pat nėra vien teisinis klausimas. Jis ne mažiau ir kalbinis dalykas, nes susijęs su įrašu, kurį reikia perskaityti.
Jeigu perskaityti nereikėtų, tarptautinėje praktikoje be išlygų būtų tenkinamasi, pvz., arabiškai, kinietiškai, rusiškai parašytais asmens tapatybės žymenimis. Dabar gi reikalaujama jų perrašos lotyniško pagrindo rašmenimis (dažniausiai perrašoma angliškai).
Įspūdingai skamba teiginys, kad „svetimų kalbų asmenvardžiai nepriklauso lietuvių kalbos sistemai“. Taip, jie nepriklauso, bet tik tol, kol yra už mūsų vartosenos ribų. Patekę į mūsų akiratį, Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose ir visuose kituose lietuviškuose tekstuose jie privalo būti rašomi lietuviškai, t.y. lietuviškos abėcėlės raidėmis ir sugramatinti, kitaip tariant, fonetiškai ir morfologiškai priderinti prie lietuvių kalbos ir jos rašto sistemos, kad galėtume laisvai perskaityti.
Kalbos sistemos apsaugos požiūriu tinkamo asmenvardžių vartojimo vien galūnių dėliojimu „prie sulietuvintų arba autentiškos rašybos svetimų kalbų asmenvardžių“ užtikrinti neįmanoma. Praktika rodo, kad taip sukuriamas jovalas, kurį labai neskanu srėbti. Beje, lietuviškai rašomi (sulietuvinti) svetimvardžiai savaime turi ir lietuviškas galūnes. Vien autentiškai rašomi svetimų kalbų asmenvardžiai žaloja mūsų rašto sistemą, o prie jų dedamos lietuviškos galūnės pažeidžia pačią autentiką. Skaitytojai susiduria su dideliais nepatogumais.
Prisiminkime, ką apie tokį absurdą yra sakęs ir rašęs akademikas Justinas Marcinkevičius (1930-2011): „Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kodėl turime juos, tuos svetimvardžius nurašinėti, aprūpinti juos apostrofais ir lietuviškomis galūnėmis, o tada jau iš visų jėgų kibti juos linksniuoti, t.y. linksniuoti lietuviškąsias galūnes. Bet po šitos operacijos jie netampa lietuvių kalbos savastimi (ir negali tapti), lieka keistais, dar labiau nepaskaitomais hibridais.
Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų -kad ir tvanas.
Taigi, kodėl turime taip elgtis?“ (J.Marcinkevičius. Pažadėtoji žemė. Užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos. 1988-2008. -V.,2009, p. 495).
Kalbos komisijos atstovai neskuba su atsakymais, o jų atsakymuose į šį klausimą dažnai žiojėja logikos ir mokslinės sąžinės spragos. Tai liudija ir minėtas „teorinis“ naujadaras. Taigi ne visada Kalbos komisijai objektyvi tiesa ir lietuvių kalbos vartotojų interesai rūpi.
Atnaujintos sudėties Kalbos komisija, kaip matome, taip pat kol kas nekreipia dėmesio į tai, kad skaitytojams patogiausia ir mūsų kalbai sveikiausia, kai svetimvardžiai rašomi lietuviškai (pagal apytikrį tarimą lietuviškais rašmenimis ir sugramatinti), o autentiška jų forma prireikus pateikiama kaip papildoma informacija (skliausteliuose, rodyklėse, atitinkamoje dokumento vietoje). Toks svetimvardžių pateikimo būdas yra informatyviausias. Jis vienintelis leidžia išsaugoti nepažeistą mūsų kalbos
Turiu valdžią, darau ką noriu?
Buvusi Kalbos komisijos pirmininkė dr. Irena Smetonienė atvirumo valandėlę yra pripažinusi, kad geriausias sprendimas yra svetimvardžius adaptuoti, o skliausteliuose pateikti originalų variantą, bet tuoj pat griebėsi įprastos demagogijos: nenorime varžyti visuomenei suteiktos laisvo pasirinkimo galimybės. Deja, vadinamoji „laisvo pasirinkimo galimybė“ tėra laisvė darkyti lietuvių kalbą ir šiurkščiai pažeidinėti lietuvių kalbos vartotojų teises.
Skaitytojas jokios pasirinkimo laisvės neturi. Tokia yra gyvenimo tikrovė, kurios Kalbos komisija nenori matyti. Kodėl? Ko gero pamiršo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio trečioji dalis įsakmiai įpareigoja valdžios įstaigas tarnauti žmonėms.
Iki šiol Kalbos komisija vengė garbingos diskusijos. Piktnaudžiavo savo įgaliojimais ir lengva ranka atmesdavo dalyką išmanančių kalbininkų, teisininkų, informatikų, taip pat visuomenės nuotaikas išreiškiančių įvairių visuomeninių organizacijų atstovų argumentuotus prašymus taisyti akivaizdžiai lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną ribojantį ir lietuvių kalbos vartotojų teises šiurkščiai pažeidžiantį, taigi antikonstitucinį, 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo Rašybos ir skyrybos nuostatų 5-ąjį punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“.
Kalbos komisija iš savo aukštybių nematė reikalo svarstyti ir dalykiškai įvertinti nei 54 kalbininkų profesorių ir docentų pritarimą gavusio prof. Vinco Urbučio straipsnio „Seniai metas atsisakyti mūsų tikrinių svetimybių „originalių formų“ “, nei jo knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ (V.,2007), kurioje išplėtoti minėto straipsnio teiginiai. Nesivargino, naudojo nutylėjimo ir knygos menkinimo taktiką.
Panašiai Kalbos komisija reagavo į žinomų teisininkų (dr. Algimanto Dziegoraičio ir kt.) su Lietuvos teisininkų draugijos valdybos ir Lietuvos advokatų tarybos pritarimu 2004 m. birželyje paskelbtą išvadą „Svetimvardžių „autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“ (LA, 2004 06 18).
Taip atsainiai Kalbos komisija galėjo elgtis matydama, kad Seimas, kuriam ji tiesiogiai atskaitinga, tenkinasi tuščiomis kalbomis apie parlamentinę kontrolę. Lietuvos Respublikos Prezidentės žodžiai ir darbai, kaip paaiškėjo, irgi ne visada sutampa (žr. Išblėso su Lietuvos Respublikos Prezidente sietos viltys. Liudija dokumentai // Tautotyros metraštis. Gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinys. 2011 metai. V, 2012, p. 139-163).
Ar dabar, pradėjus dirbti atnaujintos sudėties Kalbos komisijai, Seimui, netrukus ir naujai Vyriausybei, bus kitaip? Greitai pamatysime.
Prireikė trylikos metų…
Maždaug prieš tiek metų, 1999 m. spalio 26 d., grupė vilniečių ( tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, Lietuvių kalbos instituto skyriaus vadovas kalbininkas Vytautas Vitkauskas, aktorė Aldona Vederaitė, doc. Edvardas Kriščiūnas ir kt.) Kalbos komisijai ir jos sudėtyje buvusiai Kalbos inspekcijai įteikė viešą paklausimą „Kada bus pašalinti Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimai Vilniaus viešuosiuose užrašuose“.
Paklausime buvo nurodyti įžūliausi įstatymo pažeidimai ir jiems landas sudarančios „Viešosios garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ spragos. Buvo siūlomos konkrečios laikinųjų taisyklių pataisos, bet jos Kalbos komisijos nesudomino. Kalbos komisija apsiribojo tipišku biurokratiniu atsakymu. Viskas liko kaip buvę.
Kalbos komisija ir Seimas abejingai žiūrėjo ir į vėlesniais metais vykusių vilniečių sueigų prašymus, siūlymus. Todėl netenka stebėtis, kad Lietuvos valstybė iki šiol nesugeba deramai, pagal Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus, sutvarkyti viešosios informacijos, viešųjų užrašų. Daug kur matomiausią vietą užima įvairūs svetimkalbiai, daugiausia angliški, užrašai, vadinamieji prekių ženklai, nustumiantys į pašalį informaciją lietuvių kalba.
Gerai, kad nors po 13 metų, šių metų lapkričio 8 d., Kalbos komisija priėmė nutarimą „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“, kartu pripažindama, kad nustojo galios minėtos laikinosios taisyklės.
Nutarimas leidžia tarptautinio bendravimo reikmėms viešąją rašytinę ir garsinę informaciją transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, taip pat reklamos elementuose greta valstybinės kalbos teikti ir užsienio kalbomis. Tačiau reikalauja, kad „Rašytinė ir garsinė informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, o jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba“.
Tai labai svarbus akcentas. Be kita ko, nebeliks abejonių dėl Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio antros dalies, skelbiančios, kad „Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba“. Kai kas mėgdavo įrodinėti, kad tas reikalavimas taikytinas tik tautinių bendrijų informaciniams užrašams, nes to straipsnio pirmojoje dalyje apie juos kalbama.
Kalbos inspekcijai, savivaldybių kalbos tvarkytojams atskirais atvejais ir dabar gali būti sunkumų sprendžiant svetimkalbių žodinių prekės ženklų ir informacijos lietuvių kalba santykį viešuosiuose užrašuose, nes priimtame nutarime apie tai nieko nepasakyta. Jeigu taip atsitiktų, reikėtų, kad Kalbos komisija neatidėliodama tą santykį kuo aiškiau apibrėžtų, nes prekių ženklai, ypač žodiniai, rašytiniai, yra sudėtinė viešųjų užrašų, viešosios informacijos dalis.
Priimtas nutarimas gana aiškiai pasako, kad pagrindinis vaidmuo viešuosiuose užrašuose tenka informacijai lietuvių kalba. Tad galima suprasti, jog prekės ženklai privalėtų būti derinami prie šios informacijos. Gražių tokio derinimo pavyzdžių yra. Prireikus, jie galėtų būti įteisinti kaip norma.
Geru žodžiu minėtinas ne tik pastarasis nutarimas, bet ir naujosios Kalbos komisijos greitas reagavimas į Lietuvos pašto pasirinktą nelietuvišką paslaugos ženklą „PayPost“. Lietuvos pašto vadovai (valstybės tarnautojai!), pasirodo, negerbia valstybinės kalbos ir Lietuvos piliečių. Ar Kalbos komisijai atkreipus į tai dėmesį, jie susipras?
XXX
Turėkime vilties, kad atsinaujinusi Kalbos komisija išsivaduos iš savo pirmtakų nesveikų ambicijų, teisinio nihilizmo, sugebės būti savikritiška, ištaisys klaidas, objektyviai vertins skirtingų požiūrių argumentus, o jos sprendimų pagrindimas ir logika visada bus nepriekaištingi.
2012.12.14
