Kartų kaita ir tautos atmintis

Kai po 66 me­tų at­vy­kau į Lei­pa­lin­gio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ma­ne pa­ža­di­no at­si­mi­ni­mų ban­gos. Ta­da, 1946-ųjų rug­sė­jo de­vy­nio­lik­tą­ją, į se­no dva­ro pa­sta­to sa­lę – ten bu­vo mū­sų gim­na­zi­ja – su­kvie­tė sep­ty­nio­li­ka bal­ta­pū­kių gim­na­zis­tų.

Už sta­lo sė­dė­jo mies­te­lio tri­ju­lė. Ji pa­skel­bė, kad esa­me oku­pa­ci­nės val­džios prie­šai ir ne­tu­ri­me tei­sės mo­ky­tis bet ku­rio­je mo­kyk­lo­je. Aš ta­da bu­vau sep­ty­nio­lik­me­tis šeš­to­kas. Grį­žęs į kla­sę, ma­no drau­gas ne­nu­ora­ma Bro­nius N. mū­sų suo­lą pa­ver­tė me­džio ga­ba­lų krū­va.

Ki­tą die­ną, lyg at­si­svei­kin­da­mas su mies­te­liu, slam­pi­nė­jau jo gat­ve­lė­mis. Prie baž­ny­čios, tur­gaus aikš­tė­je, ten, kur vie­ti­niai ka­gė­bis­tai ir stri­bo­kai su­gul­dy­da­vo iš­nie­kin­tus par­ti­za­nus, su­ti­kau sa­vo kla­sės auk­lė­to­ją Jo­ną Vo­lun­ge­vi­čių. Ma­no my­li­mas mo­ky­to­jas ba­rė, kad su­lau­žiau suo­lą, kad jis rei­ka­lin­gas ki­tiems mo­ki­niams. Neat­si­svei­ki­nęs, nu­si­su­kau ir nu­ė­jau. Mes my­lė­jo­me sa­vo mo­ky­to­jus. Mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs. Vė­liau J. Vo­lun­ge­vi­čius il­gai ir at­kak­liai rin­ko mū­sų et­no­gra­fi­nes ver­ty­bes ir įkū­rė pla­čiai ži­no­mą mu­zie­jų.

Da­bar bu­vu­sio­je tur­gaus aikš­tė­je links­mi­na­si mies­te­lė­nai. Taip nu­spren­dė vie­ti­nė val­džia. Taip bū­na, jei už­mirš­ta­ma pra­ei­tis ar­ba jei ji kaip rakš­tis du­ria į pa­šir­džius.

Po­ka­ris – ko­vų už lais­vę, pa­si­au­ko­ji­mo ir pa­trio­tiz­mo lai­ko­tar­pis. Ma­žai be­li­kę to meto liu­di­nin­kų, o ir tie jau ne­pa­jė­gūs su­vok­ti da­bar­ti­nio gy­ve­ni­mo tėk­mės ir su sa­vo pa­tir­ti­mi pa­lik­ti nuo­ša­lė­je. Tai am­ži­na ir ne­iš­ven­gia­ma kar­tų kai­tos pro­ble­ma.

Mi­nint Sau­sio 13-osios tra­giš­kuo­sius įvy­kius, de­ra­mai pa­ger­bia­mi žu­vu­sie­ji ir su­žeis­tie­ji. Tai tei­sin­ga ir ver­tin­ga. Bet ar to pa­kan­ka? Juk ko­va už lais­vę pra­si­dė­jo jos ne­te­kus 1940-ai­siais. Ji tę­sė­si iki 1991-ųjų sau­sio 13-osios ir vė­liau, o au­kos bu­vo šim­ta­tūks­tan­ti­nės.

Sau­sio 13-osios he­ro­jai yra šim­ta­tūks­tan­ti­nio au­ku­ro švie­čian­tys sim­bo­liai. Au­ku­rą tu­ri ma­ty­ti se­no­ji kar­ta, jo da­lis yra ir jau­ni­mas. Svarbu, kad iš­lik­tų juos jun­gian­tis ry­šys.

Ko­vo 11-ąją džiau­gia­mės Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mu, iš­min­tin­gais tau­tos iš­rink­tų­jų veiks­mais, įro­džiu­siais pa­sau­liui, kad lie­tu­vių tau­ta ryž­tin­gai sie­kia lais­vės. Sig­na­ta­rai pri­si­me­na reikš­min­gus is­to­ri­nius įvy­kius, at­ku­ria jų de­ta­les, kri­tiš­kus mo­men­tus.

Ma­ri­jam­po­lės Tau­ro par­ti­za­nų apy­gar­dos ir trem­ties mu­zie­ju­je yra sten­das, skir­tas par­ti­za­nų mo­ti­noms. Po jų nuo­trau­ko­mis pa­ra­šy­ta: „Ona Luk­šie­nė – tri­jų žu­vu­sių par­ti­za­nų Mo­ti­na, Alek­san­dra Pau­laus­kie­nė – ke­tu­rių žu­vu­sių par­ti­za­nų Mo­ti­na, Ka­zi­mie­ra Va­si­liaus­kie­nė – še­šių žu­vu­sių par­ti­za­nų Mo­ti­na, Prans­kai­tie­nė – ke­tu­rių žu­vu­sių par­ti­za­nų Mo­ti­na, Mag­da­le­na Po­pie­rie­nė – pen­kių žu­vu­sių par­ti­za­nų Mo­ti­na“.

Kur sly­pi jų ga­lia? Ar ga­lė­jo jos pri­pras­ti, ma­ty­da­mos an­trą, tre­čią, ket­vir­tą, penk­tą sa­vo sū­nus, iš­nie­kin­tus mies­te­lių tur­gų aikš­tė­se? Į šiuos klau­si­mus aš nie­kuo­met ne­pa­jėg­siu at­sa­ky­ti. Juk jos ne­ga­lė­jo pa­ro­dy­ti sa­vo aša­rų, nes pro lan­gą ste­bin­tys ka­gė­bis­tai bū­tų at­li­kę sa­vo nie­kin­gą dar­bą. Mes, vai­kai ir pa­aug­liai, ma­ty­da­vo­me šiuos krau­pius vaiz­dus. Tai – ne da­bar­ti­niai siau­bo fil­mai, ku­riuos ne­va­lia ma­ty­ti ne­pil­na­me­čiams. Ko­dėl sig­na­ta­rai ne­kal­ba apie Mo­ti­nas? Ko­dėl apie jas ne­ži­no is­to­ri­jos mo­ky­to­jai?

Bir­že­lio 14-ąją, Ge­du­lo ir Vil­ties die­ną, pa­ger­bia­mos pir­mo­sios so­vie­ti­nio te­ro­ro au­kos, o apie vė­les­nes, di­dži­ą­sias 1949 m. ko­vo 25 d. ir 1948 m. ge­gu­žės 22 d. trem­tis ma­žai te­kal­ba­ma.

Ko­dėl ma­žai kal­ba­me apie vi­sas so­viet­me­čio au­kas ir tin­ka­mai jų ne­pa­ger­bia­me? Juk jos su­da­rė są­ly­gas kažkam bū­ti sig­na­ta­rais! Nei sig­na­ta­rai, nei Sei­mo na­riai ne­pa­dė­ko­jo Lie­tu­vos Mo­ti­noms, tė­vy­nei pa­au­ko­ju­sioms sa­vo sū­nus par­ti­za­nus, Si­bi­ro tai­go­je ir Šiau­rės le­duo­se pa­li­ku­sioms sa­vo tė­vus ir kū­di­kius ar­ba pa­čioms ten li­ku­sioms ir mū­sų už­mirš­toms.

Beiš­nyks­tan­ti vy­res­nio­ji kar­ta me­na mies­te­lių tur­gų aikš­tė­se iš­nie­kin­tus par­ti­za­nų kū­nus, so­vie­ti­nių la­ge­rių ka­li­nius, trem­ti­nius ir jų šei­mas. De­šim­tys tūks­tan­čių jų žu­vo gim­ti­nė­je ir Si­bi­re. Šim­tai tūks­tan­čių, grį­žę iš la­ge­rių ir trem­ties, sa­vo gim­ti­nė­je iš­ti­sus de­šimt­me­čius bu­vo pri­slėg­ti, ty­lūs ir be­bal­siai. Jų so­dy­bos bu­vo iš­dras­ky­tos. Jiems ir jų vai­kams už­vė­rė du­ris į aukš­tą­sias mo­kyk­las, už­drau­dė sės­tis į val­di­nin­kų ar va­do­vų kė­des. Juos aky­lai se­kė bu­vu­sių ka­riš­kių ir stri­bo­kų akys.

Skaus­mas ir kan­čios – ne­ži­no­ma vi­di­nė jė­ga, da­ran­ti ste­buk­lus. Rei­kė­jo ma­žos lais­vės ki­birkš­tė­lės, ir tie ty­lie­ji ir be­bal­siai su sa­vo ga­lin­ga lais­vės troš­ku­lio au­ra, pa­si­ry­žę mir­ti iš­ėjo į gat­ves ir aikš­tes ir dai­no­mis ap­gy­nė lais­vę.

Bet džiū­ga­vi­mas lais­ve ne­ga­li bū­ti il­ga­lai­kis. Jis nai­ki­na kū­ry­bi­nes jė­gas. Lais­vė rei­ka­lau­ja nuo­la­ti­nių pa­stan­gų ir pa­si­au­ko­ji­mo. Jos naš­ta yra sun­ki. Daž­nam ji bū­na ne­pa­ke­lia­ma.

Jau­na­jai kar­tai apie po­ka­rį ma­žai kal­ba­ma, to­dėl jai sun­ku su­vok­ti tau­tos ne­tek­čių mas­tą bei vi­su­mą ir leng­va įsi­są­mo­nin­ti, kad lais­vė įgy­ja­ma žmo­nių su­si­bū­ri­mu ir dai­no­mis.

Ne­te­kus tė­vy­nės mei­lės ir pa­gar­bos sa­vo pra­ei­čiai, do­mi­nuo­ja ma­te­ria­li­nės ver­ty­bės, o jei jų ne­pa­kan­ka, nu­ver­ti­na­mos dva­si­nės ver­ty­bės ir lais­vė. At­si­ran­da nu­si­vy­li­mas ir pyk­tis.

1946 me­tais bu­vau pa­ša­lin­tas iš Lei­pa­lin­gio gim­na­zi­jos šeš­to­sios kla­sės. Pa­ša­li­ni­mo prie­žas­tį su­ži­no­jau 2011 me­tais, per­skai­tęs Juo­zo Kuc­kai­lio kny­gą „Dzū­kai 2“, esą „bro­lis ban­di­tas, pats nu­si­tei­kęs an­ti­ta­ry­biš­kai, pla­ti­no na­cio­na­lis­ti­nius at­si­šau­ki­mus tarp moks­lei­vių“. Ma­no bro­lis ne­bu­vo par­ti­za­nas, aš ne­pri­si­me­nu, kad bū­čiau pla­ti­nęs at­si­šau­ki­mus. Ma­ny­čiau, kad pla­ti­nau.

Tuo lai­ku mes gy­ve­no­me lais­vos Lie­tu­vos dva­sia, bu­vo gy­vi oku­pan­tų rep­re­si­jų pri­si­mi­ni­mai. Mes tu­rė­jo­me vil­tį, kad Va­ka­rų ša­lys pa­dės mums ko­vo­je už lais­vę, ir no­rė­jo­me bū­ti tos ko­vos da­ly­viais. Tą vil­tį ska­ti­no slap­ta gir­di­mi ra­di­jo gar­sai iš Va­ka­rų ir pla­ti­na­mi at­si­šau­ki­mai.

Aš au­gau ša­lia par­ti­za­nų ar­ba su tais, ku­rie vė­liau jais ta­po, ko­vo­jo ir žu­vo. Ma­no mo­ky­to­jas bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės lei­te­nan­tas Vy­tau­tas Gon­tis, vė­liau ta­pęs Ša­rū­no rink­ti­nės va­du. Į ma­no tė­vų vien­kie­mį at­ei­da­vę par­ti­za­nai vil­kė­jo ka­riš­ką uni­for­mą, el­gė­si la­bai pa­gar­biai ir kul­tū­rin­gai. Tuo lai­ku tai bu­vo ge­rai or­ga­ni­zuo­ta par­ti­za­nų ko­va ne tik prieš oku­pan­tus ir jų ide­o­lo­gi­ją, bet ir prieš įvai­rias ne­ge­ro­ves, pvz., iš­pli­tu­sį al­ko­ho­liz­mą. Aš žiū­rė­jau į juos, kaip į tau­tos iš­va­duo­to­jus.

Po­rą me­tų gy­ve­nau Lei­pa­lin­gy­je, Kris­ta­pa­vi­čių šei­mo­je. Man bu­vo įdo­mu ste­bė­ti, kaip tvir­to lie­mens vy­ras ką nors veik­da­vo jų ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je, o smul­ku­tė mo­te­ris su­kio­jo­si ap­link jį kaip apie ąžuo­lą. Jų sū­nus Čes­lo­vas bu­vo tvir­tas, at­kak­liai be­si­tre­ni­ruo­jan­tis pa­aug­lys, daug ža­dan­tis spor­ti­nin­kas. Jų pir­ke­lė sun­kiai vi­sus su­tal­pi­no, to­dėl mie­go­da­vo­me pa­lė­pė­je.

Iki šiol me­nu mud­vie­jų kar­tu pra­leis­tas žie­mos nak­tis, kai mie­go­da­vo­me kar­tu. Čes­lo­vas, ma­tyt, ži­no­jo apie ren­gia­mą par­ti­za­nų žy­gį į Mer­ki­nę. 1945 m. gruo­džio 15 d. va­ka­re, iš­ėję į lau­ką, Mer­ki­nės link ma­tė­me gais­ro pa­švais­tę. Ne, tai de­gė ne stri­bų būs­ti­nė, o jų pa­deg­ta vals­tie­čio so­dy­ba. Vė­liau, su­ži­no­ję apie sėk­min­gą par­ti­za­nų puo­li­mą, šo­ki­nė­jo­me iš džiaugs­mo. Abu iš­si­sky­rė­me, kai ma­ne pa­ša­li­no iš gim­na­zi­jos. Po ke­lio­li­kos me­tų su­ži­no­jau, kad dar pa­aug­lys bū­da­mas jis iš­ėjo į miš­ką ir 1949 m. ba­lan­džio 14 d. žu­vo Ža­lia­miš­ky­je, ne­to­li Mer­ki­nės. Jo ir ki­tų par­ti­za­nų kū­nai bu­vo iš­nie­kin­ti mies­te­lio gat­vė­je.

Bė­gant me­tams, par­ti­za­nų jė­gos ma­žė­jo. Be gai­les­čio juos nai­ki­no gau­si oku­pan­tų ka­riuo­me­nė ir sa­vi tau­tos nai­kin­to­jai. Nuo di­de­lės įtam­pos sil­po par­ti­za­nų mo­ra­lė. Klai­kios są­ly­gos ir be­vil­tiš­kas jų gy­ve­ni­mas pa­gim­dė žiau­ru­mą.

Ša­lia ma­nęs bu­vo par­ti­za­nai, ku­rie ko­vo­jo, vė­liau pa­lū­žo ir ta­po iš­da­vi­kais. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais gy­ve­nau vienoje šei­mo­je. Vy­riau­sias sū­nus An­ta­nas ir jau­nes­ny­sis sūnus tuo me­tu bu­vę tar­nau­to­jai, po­ka­rio me­tais ta­po par­ti­za­nais. An­ta­nas žu­vo, kitas sūnus, be­je, la­bai ga­bus ir mo­kė­jęs vo­kie­čių kal­bą, pa­lū­žo ir ta­po iš­da­vi­ku. Dau­ge­lį me­tų jis gy­ve­no Vil­niu­je.

Ša­lia ma­nęs bu­vo ir ta­ria­mie­ji par­ti­za­nai. Tai amo­ra­lūs pa­dau­žos, ne­pa­ži­nę gy­ve­ni­mo ver­ty­bių ar­ba at­me­tę jas, ta­po gin­kluo­tais smur­tau­to­jais ir ne­kal­tų žmo­nių žu­di­kais. Pas­ku­ti­niai­siais ko­vų me­tais, kai par­ti­za­nų kad­ri­niai va­dai bu­vo su­nai­kin­ti ir draus­mė pa­šli­ju­si, to­kie pa­dau­žos įsi­lie­jo į jų gre­tas ir su­ter­šė gar­bin­gą par­ti­za­nų var­dą. Tuo su­ma­niai nau­do­jo­si vie­ti­niai ko­la­bo­ran­tai, lei­dę jiems siau­tė­ti.

Mū­sų šei­ma, kaip ir ki­ti mū­sų bu­vę kai­my­nai, ta­po trem­ti­niais, bet ne į Si­bi­rą, o į Su­val­ki­ją. Ka­dan­gi ji yra mū­sų gim­to­je ša­ly­je, ši trem­tis yra už bet ko­kių įsta­ty­mų ri­bos. Be leng­va­tų ap­gy­ven­di­no iš­trem­tų ir į Va­ka­rus pa­bė­gu­sių žmo­nių so­dy­bo­se, tuš­čiuo­se tvar­tuo­se ar­ba iš­dras­ky­tų dva­rų ap­leis­tuo­se na­muo­se.

Ma­no tė­vus ap­gy­ven­di­no ma­ža­me kam­ba­ry­je. Iš­by­rė­jęs sie­nų tin­kas, kam­pe sto­vė­jo se­na ply­tų vi­ryk­lė. Sa­vo stu­den­tiš­kų atos­to­gų me­tu tin­ką su­lo­piau, nu­da­žiau sie­nas, lan­gus ir grin­dis. Vir­tu­vę ati­tvė­riau nuo gy­ve­na­mo kam­ba­rė­lio. Ne­di­de­lis, bet jau­kus bu­te­lis pa­ti­ko ko­lū­kio pir­mi­nin­kui. „Šias pa­tal­pas ati­duo­siu jau­nai šei­mai. Jus per­kel­siu į aną“, – pa­ro­dė beirs­tan­čią lūš­ne­lę. Taip tė­vai, bu­vę sa­va­ran­kiš­ki vals­tie­čiai, ta­po be­tei­siais, pus­vel­čiui dir­ban­čiais ko­lū­kie­čiais, kaip Si­bi­re gy­ve­nę trem­ti­niai.

Taip so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais bu­vo su­nai­kin­tas per il­gus de­šimt­me­čius su­kur­tas tė­vų tur­tas. Bu­vo su­nai­kin­tas šim­tų tūks­tan­čių į Si­bi­rą iš­trem­tų, į ko­lū­ki­nes gy­ven­vie­tes per­kel­tų ūki­nin­kų tur­tas. Bu­vo nai­ki­na­mos per il­gus de­šimt­me­čius ku­ria­mas žem­dir­bių gy­ve­ni­mo bū­das ir tra­di­ci­jos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikraštis “XXI amžius”

2013.01.19