Nebūkim veršiai, būkim jaučiai


Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) organizuotose eitynėse Kaune Vasario 16-osios šventės dieną šįmet nedalyvavau. Pernai dalyvavau, fotografavau, o šįmet tik perskaičiau išsamų eitynių aprašymą laikraštyje “XXI amžius” (Nr. 8 (2032)). Juo bei pernykščiais savo įspūdžiais remdamasis noriu pasakyti ir savo nuomonę šiuo opiu reikalu.

Malonu, kad šįmet tos eitynės buvo gausesnės, kad jos kasmet darosi vis masiškesnės; kad praėjo ramiai, oriai, eitynių dalyviai suprato, kokia moralinė ir juridinė atsakomybė jų laukia, jeigu nepaisytų policijos reikalavimų, sklindančių iš garsiakalbio.

Net plakatas “Lietuva – lietuviams” šįmet buvo papildytas “Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai”.

Kad ponams Zurofui ar  Katzui mažiau galvą skaudėtų, galima buvo visai atsisakyti plakato pirmosios dalies, palikti tik “Lietuviai – Lietuvai”, arba pirmąją plakato dalį pakeisti žodžiais: “Lietuva – žydams, o kas liks – lietuviams”.Bet tada nepatenkinti bus lenkai, rusai. Ne, geriau palikti tik du žodžius: “Lietuviai – Lietuvai”. Prisimenate Džono Kenedžio žodžius? “Neklausk, ką tau davė Tėvynė, klausk, ką tu davei jai?”

Optimizmo teikia ir tai, kad Kauno valdžia leido lietuvių jaunimui priminti apie save, pasakyti, kad ne visi jie nori išbėgti iš Lietuvos. Vilniaus valdžia turbūt sutinka, jog tik ties Kaunu prasideda tikroji Lietuva, o rytų Lietuva su sostine Vilno – pono Tomaševskio valdos, jo ir reikia atsiklausti…

Tai tiek to optimizmo. Labai džiaugtis dar anksti, nes iš abiejų gatvės pusių tave lydi dešimtys policininkų – fotografuojančių, filmuojančių, pasirengusių kiekvienu momentu čiupti už pakarpos.“Tai į Sibirą varote savo tautiečius? – klausė kai kurie renginio dalyviai. Kai 1972-aisiais jaunimas susirinko į Romo Kalantos žūties vietą, irgi buvo filmuojama, fotografuojama, pats viską mačiau iš arti. Ir tada jaunimas buvo smerkiamas, pravardžiuojamas. Arba 1987-aisiais prie A.Mickevičiaus paminklo. To renginio nuotraukas Atgimimo laikais į albumus dėjome iš išlikusių KGB archyvų. Ir dabartinės nepaklusniųjų nuotraukos kada nors gali būti labai vertingos.

Nuo ko tie eitynių dalyviai buvo saugomi? Nuo tų kelių mergužėlių, “iki akių užsidengusių veidus šalikais” ir raginanusių nedalyvauti eitynėse, nes tai “fašistinės eitynės”? O gal būtent tas kelias mergužėles policija saugojo nuo “į Sibirą varomų” nusikaltėlių?Ar tos mergužėlės žino, kiek Lietuva nukentėjo nuo bolševizmo? Abejoju. Kodėl eitynių dalyvių jos nepravardžiavo komunistais? Tik todėl, kad tokie epitetai nepatinka ponui Zurofui?

O štai “iš Amerikos atvykęs žydų sionistų veikėjas Katzas” geriau už tas mergužėles ir viską žino, ir žino, ką daro. Kaip supratau iš reportažo, jis buvo vos ne pagrindinis eitynių vertintojas ir fiksuotojas. Kiekvieną lietuvį turėtų žeisti kaltinimai, “esą eitynių dalyviai yra nacių ir Hitlerio garbintojai. Zurofams ir katzams padedantys jaunimo eitynių ir mūsų tautiškumo niekintojai nesustoja ties patriotizmo atmetimu – jie nori parodyti Lietuvą, šventines eitynes organizuojančius žmones kaip nacius, nacionalistus ir fašistus” (“XXI amžius”).

Kodėl mes jam leidžiame šmeižti? Kodėl jam galima? Jis iš Amerikos! Jis žydas! Atvažiuoja į Lietuvą iš kito pasaulio krašto ir nurodinėja, ką turime kalbėti, ką mylėti ir ko neapkęsti. Kodėl Lietuvos valdžia tokių nebaudžia, kaip baudžia užsieniečius, nusišlapinusius Vilniuje ne vietoje (buvo tokių atsitikimų)? Kažkoks rėksnys viešoje vietoje tau šlapinasi ant bato, o tu turi stovėti ir draugiškai šypsotis! Nesunku įsivaizduoti, kaip žydai reaguotų, jeigu jų šalyje garbingoje vietoje lietuviai stovėtų su plakatais: “Dušanskis – nekaltų žmonių žudikas”, “Žydai mus tardė, kankino ir trėmė”, “Zurofai, nešmeižk Lietuvos!”

O juk tokie plakatai tebūtų tiesos sakymas, daugiau nieko. Žydai pagrįstai bijo fašistų, o mes – komunistų. Ne, jūs turite bijoti tik fašistų. Nereikia leisti keliems atsibodusiems veikėjams čia siautėti ir ieškoti nebūtų dalykų. Tai kenkia ne tik jiems patiems, bet ir valstybių santykiams. Skatina neapykantą, ir toks skatinimas turėtų būti baudžiamas.Kiek teko girdėti, Izraelis – Lietuvai draugiška valstybė, kuri mūsų nevadina žydšaudžiais, Hitlerio garbintojais, kaip ir mes nevadiname visų žydų kagėbistais. Ne iš vieno esu girdėjęs: būtent Amerikos žydai save laiko pačiais tikraisiais žydais, tikresniais už Izraelio žydus, ir to nevalia pamiršti.

Vasario 16-ąją  prie Signatarų namų prof. Vytautas Landsbergis mus ragino nebūti veršiais. Šį epitetą aš supratau taip: mes tokie jau esame, bet galime būti ir kitokie. Tik kas tie mes – prie Signatarų namų profesoriui ploję pensininkai? Turbūt ne. Jeigu veršiais laikomi mūsų išrinktieji, kurie moka tik nusižeminti, pataikauti, neretai būna baikštūs kaip veršiai – tokiam skaudžiam palyginimui tenka tik pritarti.

O jauni lietuviai, šventės dieną Kaune nešę lietuviškus simbolius, dainavę lietuviškas dainas – ne veršiai, jie jautukai, kurie ilgainiui gali tikrais jaučiais užbaubti, kaip toj lietuviškoj patarlėj (“Nebuvęs veršiu, jaučiu nebaubsi”). Jeigu ne Lietuvos piliečiai, kurie siekia, kad Lietuva liktų ir lietuviams, ne tik lenkams, rusams, žydams… lietuvių Lietuvoje šiandien būtų dar mažiau – vieni veršiai.

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2013.03.01

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *