Kas nori sunaikinti krikščionybę?


Print

Šiandien mums nuolat šūkaliojama, kad krikščionybės nebėra, rašo “Le Figaro”. Kalbama apie krikščionybę ne kaip apie religiją, o apie krikščionybę, įkvepiančią bendrą kultūrą, kurios moralės pobūdis krikščioniškas, dėsniai atitinka krikščioniškus principus, o politika, ekonomika ir moralė paženklintos krikščioniškomis tradicijomis, pabrėžia filosofė Šantal Delsol.

„Mūsų kultūra išaugo krikščionybės viduje, ir jas atskirti būtų labai sunku. Pašalinti krikščionybę reiškia nužudyti kultūrą, jos pačios suformuotą, tartum mes panorėtume visiškai išnaikinti žmoguje jo prancūziškas ar vokiškas šaknis, – tuo pačiu mes jį paverstume zombiu“, – įsitikinusi Š.Delsol. Lygiai taip šiandien stengiamasi mus įtikinti, kad pakanka atsisakyti prilipusių prie Vakarų kultūros dirbtinių papročių, kad atsikratytume obskurantizmo, nepakantumo ir mačizmo, mano filosofė. 

Bet kas yra toji Vakarų kultūra, jei ne krikščionybės produktas? Krikščionybės pasauliui būdingos krikščioniškos kilmės tam tikros vertybės, pripažintos ir netikinčiųjų, ir ateistų; būtent jos pagrindžia žmogaus orumo kaip žmogaus teisių ir šiuolaikiškos demokratijos, tolerantiškumo, verslo laisvės ir t. t. šaltinio sąvoką.

Demonstratyvus siekis nušluoti religiją nuo žemės paviršiaus, išbraukti ją iš žmonių atminties ir sąmonės stebina autorę. Tame yra kažkas revoliucingo ir totalitariško, mano ji. „Kaskart, kai buvo bandoma ištrinti praeitį, gaunamas rezultatas būdavo ne kultūra, atėjusi iš nebūties ir atsikračiusi seno šlamšto, bet kažkoks plikas laukiniškumas. Susidaro įspūdis, kad “Femen” kolektyvas nusprendė grįžti gyventi į medžius“, – rašo Š.Delsol.

Negalima nepripažinti, kad daugelis mūsų kultūros laimėjimų, kuriais mes didžiuojamės, yra būtent krikščionybės vaisiai. Krikščionybės priešininkai laikosi nuomonės, kad Dievas trukdo žengti į priekį pažangos keliu, bet juk būtent krikščioniškoji kultūra sugalvojo progresą kaip sekuliarinį gelbėjimo variantą, pabrėžia autorė.

„Mes tampame prieštarų įkaitais: žmogaus teisėms suteikiamas sakralinis statusas, o krikščionybė demonizuojama, tačiau žmogaus teisės – tiesioginis krikščionybės padarinys. Neįmanoma likti šizofreniku per ilgai. Jeigu krikščionybės demonizavimas įleis šaknis, mes prarasime, o paskui ir visiškai neteksime to, ką labiausiai branginame. Manydami, kad išsilaisviname, mes užsineriame sau kilpą ant kaklo“, – apibendrina filosofė.

Šaltinis: “Le Figaro”

2013.03.02


Prisijunkite prie diskusijos