Bet kokį pasakojimą visuomet norisi pradėt nuo gerųjų žinių. Bet kad gerųjų žinių – beveik nėra. Be to, sąvoka" gera naujiena" – sąlyginis dalykas. Gerosios naujienos turi ir neigiamų aspektų.
Pavyzdžiui, Vilniaus Apygardos teismo nuosprendis, skirtas Viktorui Uspaskichui ir jo komandai. Taip, sulaukėme mažytės atomozgos Darbo partijos byloje. Taip, V.Uspaskichui skirta reali laisvės atėmimo bausmė. Tiesa, ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, kurią privalu atlikti kalėjime, – griežta nepavadinsi.
Žinoma, jos negalima vadinti ir simboline. Kalėjimas yra kalėjimas. Net ir keletas mėnesių, praleistų už grotų, turi savąją kainą.
Ištikimos V.Uspaskicho pagalbininkės V.Vonžutaitė bei M.Liutkevičienė taip pat sulaukė realiu laisvės atėmimu paženklintų bausmių. Tiesa, ne tokių griežtų, kaip jų bosas. O Darbo partijoje ir Lietuvos Seime solidų postą užimantis Vytautas Gabšys galimybės paragauti sprangios kalinio duonos visai išvengė. Bent jau šioje teisminių ginčų stadijoje.
Taigi Vilniaus apygardos teismas tarė savo žodį. Bet akivaizdu, kad nuosprendį skųs tiek V.Uspaskichas, tiek jo bendražygiai. Neatmetama galimybė, jog teismų verdiktą skųs ir Lietuvos Generalinė prokuratūra. Mat Vilniaus apygardos teismas paskelbė švelnesnes bausmes nei prašė prokurorai.
Kaip pakryps teisminiai ginčai aukštesniosios instancijos teismuose, – sunku prognozuoti. Kai kada neįmanoma susigaudyti, pagal kokias žaidimo taisykles dirba mūsų Temidė. Dvigubų standartų taikymo mūsų teisiniuose ginčuose esama.
Tad Lietuvai nėra ko ypatingai džiūgauti. Darbo partijos byla užtruko septynerius metus. Tokie terminai teisine valstybe besivadinančiai valstybei garbės nedaro. Jie demonstruoja Lietuvos teisėsaugos neįgalumą, bet ne kruopštumą. Galų gale nežinia, kiek ilgai byla bus narpliojama aukštesniuosiuose teismuose. Galbūt teisiamieji viliasi sulaukti senaties terminų.
Jei senaties terminų įsigaliojimo V.Uspaskichui ir nepavyks sulaukti, mažai tikėtina, kad jis spruktų į Rusiją. Pabėgimas į Maskvą rimtai pakenktų jo reputacijai. Bėgimas iš Lietuvos reikštų, jog traukiamasi iš didžiosios politikos, atsisakoma savo kaip bebaimio žmogaus įvaizdžio ir užsidaroma siaurokame pabėgelio narve. Sakykim, Rusijos ir Baltarusijos teritorijose.
Bet nei Rusijai, nei Baltarusijai toks galvos skausmas – nereikalingas. Pabėgęs V.Uspaskichas prarastų visą žavesį. Rusijai šis intrigantas reikalingiausias Vilniuje. Atsidūręs už grotų V.Uspaskichas vargu ar verkšlentų dėl apnikusios depresijos. Greičiausiai sukurptų antilietuviško pobūdžio knygą, kuri tikrai turi šansų tapti bestseleriu. O jei tie šansai ir minimalūs, būtinai atsiras draugų, kurie padės knygą išgarsinti tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek Europoje. V.Uspaskicho šalininkai būtinai pasirūpins, kad jo veikalas taptų kuo plačiau aptariamas – tiek televizijose, tiek laikraščiuose.
Taip pat turėkime omenyje, kad ketveri metai belangės – ne amžinybė. Viso labo viena Seimo kadencija. Juolab kad tikėtinos amnestijos šią laiko atkarpą galėtų sutrumpinti.
Tad dar nežinia, koks ponas Viktoras mums pavojingesnis – besislapstantis kur nors Rusijoje ar uždarytas belangėje. Šių eilučių autoriaus nuomone, mums pavojingesnis kalinys, o ne bėglys.
Turiu blogą nuojautą – V.Uspaskichas dar ilgai mus šokdins. Prisiminkime Rusijoje ilgokai kalinio duoną kremtančio verslininko Michailo Chodorkovskio likimą. Verslininkas nugrųstas kalėti kuo toliau nuo europinės Rusijos dalies. Kalinio asmeniškai nekenčia Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ir vis tiek M.Chodorkovskio temos nepavyksta apeiti. Tiek Rusijos, tiek užsienio spaudoje apstu aštrių publikacijų šia tema. V.Putino aplinkai nuolat tenka teisintis, išsisukinėti, kontrargumentuoti.
Prisiminkime Ukrainos atvejį, kur į kalėjimą pasodinta buvusi šalies premjerė Julija Timošenko. Ar maža Ukrainos prezidentui galvos skausmo dėl ekspremjerės įkalinimo?
Žinoma, rusiškas, ukrainietiškas ir lietuviškas atvejai – skirtingi. Jų negalima mechaniškai lyginti. Tačiau galima įsivaizduoti, kokių propagandinių atakų Lietuva sulauktų V.Uspaskicho įkalinimo atveju. Paskutiniosios VSD ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinės ataskaitos bei Seime rengiamos konferencijos dėl Lietuvą kamuojančių informacinių karų byloja, jog tokio pobūdžio grumtynėse mes – pralaimėtojai. Verkšlenti – mokame. Garbingai pasipriešinti – ne.
Pavyzdžiui, Seime rengtoje konferencijoje "Informacinis karas prieš Lietuvą" nė nesvarstyta, kaip derėtų pergudrauti, sakykim, V.Uspaskicho mokėjimus įsiteikti žiniasklaidai. Garbūs konferencijos pranešėjai nė neužsiminė apie Lietuvai brangiai kaštuojantį V.Uspaskicho gebėjimą manipuliuoti masinių informacijos priemonių dėmesiu.
O juk ši tema verta pačių rimčiausių studijų. Pavyzdžiui, tie, kurie surakino V.Uspaskichą antrankiais, kai šis kadaise pats, savo valia, sugrįžo iš Rusijos, padarė meškos paslaugą visai Lietuvai. Demonstratyvus antrankių uždėjimas Vilniaus aerouoste buvo akivaizdi perteklinė priemonė. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, jog savo valia parskridęs į Lietuvą politikas pultų bėgti nuo mūsų policininkų.
Taigi tąsyk supančiodami V.Uspaskicho rankas antrankiais mes suteikėme jam dar daugiau populiarumo. Šypsodamasis V.Uspaskichas fotografams išdidžiai demonstravo antrankiais surakintas rankas. Ir kuo daugiau spaudoje pasirodydavo tokių nuotraukų, tuo labiau augo jo populiarumas. Tad kodėl tąsyk buvo panaudoti antrankiai: dėl informacinių karų specifikos neišmanymo ar dėl sąmoningo noro populiarinti šią politinę figūrą?
Tokių V.Uspaskichui palankių "apsižioplinimų" galima aptikti ir daugiau. Ypač turėtume būti akylūs dabar, kai Vilniaus apygardos teismas paskelbė V.Uspaskicho komandai nepalankų sprendimą. Persekiodami V.Uspaskichą Vilniaus aerouoste jam ir vėl suteikėme papildomo politinio reikšmingumo. Juliaus Pankos komanda padarė klaidą, ankstų rytą sulėkdama į Vilniaus oro uostą patriukšmauti dėl į Rusiją neva sprunkančio V.Uspaskicho.
Žinoma, J.Pankos bendraminčiai siekė kilnių tikslų. Bet rezultatas – atvirkščias. Kėdainiuose politinę karjerą pradėjęs intrigantas ir vėl atsidūrė pirmuosiuose leidinių puslapiuose, vėl demonstravo vadinamąją "olimpinę ramybę", vėl į kairę ir dešinę žarstė antilietuviškus lozungus. O J.Pankos draugai liko videoreportažų, nuotraukų paraštėse. Didžiosios žiniasklaidos priemonės J.Pankos bendraminčius įvardino kaip "negausų būrį", kaip "tautininkų saujelę".
Kodėl tautininkai nenori suvokti elementariausios taisyklės – ignoravimas skaudesnis nei pati aštriausia kritika? Be kita ko, J.Pankos komandos elgesyje galima įžvelgti dvigubus standartus. Darbo partijos byla – domimasi. O Medininkų žudynių byla – apeinama, nepastebima.
Žodžiu, nėra priežasčių dideliam džiaugsmui. Juk mūsų džeimsai bondai nepajėgė konkrečiau išsiaiškinti, iš kur Darbo partija sulaukė 25 milijonų litų paramos. Kur šie pinigai buvo išleidžiami 2004 – 2006-aisiais, – esama kai kurių aiškumų. O štai įtarimų, jog šiuos pinigus davė Rusijos slaptosios tarnybos, lietuviškoji teisėsauga įrodyti nepajėgė.
V.Uspaskichas – rimtas galvosūkis. Darbo partijos lyderis mus dar ilgokai šokdins. Jo dešinioji ranka V.Gabšys jau šokdina. Nenori trauktis iš Seimo pirmininko pavaduotojo posto, ir ką tu jam padarysi. V.Gabšiui nusispjauti, jog civilizuotose valstybėse politikai traukiasi iš užimamų pareigų dėl žymiai menkesnių įtarimų ar priekaištų. Žodžiu, Lietuvos įvaizdžiui ir vėl metamas šešėlis, neva aukštus valdžios postus čia gali užimti net ir abejotinos reputacijos veikėjai.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.07.22
