Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (V)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

COVID-19 pandemija gali nusitęsti į neapibrėžtą laiką, naujajai koronaviruso atmainai tapus kasmetiniu sezoniniu reiškiniu, tačiau jau dabar būtų pats laikas pagalvoti ir apie tai, ar su baisiuoju koronaviruso užkratu prisikabinusi prie jo drauge neatkeliaus į mūsų žemyną ir Lietuvą totalitarizmo bacila, kaip  lydintysis visus išgąsdinusios pasaulinės pandemijos reiškinys.  

Verčia suklust jau tai, kaip plačiai yra reklamuojama komunistinės Kinijos sėkmė, sutramdant virusą, šiuo atveju peršant Kinijos pavyzdį taip pat ir demokratinėms Europos šalims, didesniu ar mažesniu laipsniu sutrikusioms tokių iššūkių akivaizdoje, užmirštant, kad iš tos pačios  komunistų valdomos Kinijos jau ne pirmą kartą ir atkeliauja baisiausi virusiniai užkratai, įskaitant ir COVID-19 atmainą. Totalitarizmas – būtų vienas iš jų? Kas galėtų paneigti, kad anksčiau demokratine vadinamos šalies isteblišmentui, patyrusiam egzistencinius sukrėtimus, nekils pagunda atvirkštiniu būdu pagalvoti – nesvarbu, kokios spalvos yra katinas, svarbu, kad jis gaudo peles? O gal kažkas iš sprendimų priėmimo galią turinčių demokratinės šalies politikų ims ir pabandys įskiepyti mažą kiniškos reikalų tvarkymo nuostatos šakelę tvirtame visuomenės kamiene tik ribotam laikui, užmiršdamas, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą, o, kita vertus, palankioje terpėje įterptas skiepas bematant gali subujoti, tapti viską padengiančią lapija.

Niekas neabejoja, kad karantino taisyklių reikia laikytis labai griežtai, tačiau ar tai gali pateisinti prasidėjusias diskusijas dėl nepaprastosios padėties įvedimo su visu žmogaus teisių ribojimo kompleksu arba karštakošiškus pasiūlymus skelbti karo padėtį? Žmogus yra kalbinis gyvulys, kuriam įvardijimai turi imperatyvinę reikšmę, todėl, kaip atrodo, reikėtų vengti tokių pasisakymų, kai prieš viruso plitimą nukreiptų priemonių taikymas yra pavadinamas užsitęsusiu karu prieš nematomą priešą.

Kažkada Karlas Marxas rašė, kad komunizmo šmėkla (virusas yra nematomas plika akimi – mano pastaba) keliauja po Europą, tačiau nerimauti verčia tai, kad komunizmas yra tik vienas epizodas totalitaristinių pasirinkimų skalėje, manding, šiandien be akivaizdaus komunistinio užsiangažavimo viruso sėkmingai gali pasidauginti naujosios formacijos, dar sunkiau atpažįstami kasdieninėje aplinkoje,  postmodernistinio kirpimo, savotiškos post-pro-totalitarizmo (ratas apsisuko) modifikacijos užkratas.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Komunistinė Kinija iš tiesų turėjo kažką panašaus į išankstinį pranašumą, suvaldant pandemija, dėl to, kad komunistinis užkratas yra nukreiptas į mobilizacinės arba, tiksliau tariant, pseudomobilizacinės visuomenės būsenos permanentinį palaikymą. Jeigu kalbame apie komunizmą ne kaip apie tam tikrą stilizaciją, o kaip tikrą užsiangažavimą, nesunku bus pastebėti, kad čia dirbtinai yra palaikoma visuomenės kūno karštligė, leidžianti laimėti net kovą už sveikatą su ligotų sprendimų pagalba. Tačiau normalių refleksų politikas supranta, kad nežiūrint to, jog būtina užtikrinti gynybinių šalies pajėgumų parengtį, vis tik kartas nuo karto užstojanti taika yra geriau už permanentinį karą.  

Kita vertus, šiandien ne tik Kinijoje, bet ir kitose, net demokratinius idealus deklaruojančiose šalyse, žmogų į naujojo, pakitusių formų postmodernistinio totalitarizmo prieglobstį stumią naujųjų technologijų įsivyravimas, kai žmogus stebėjimas  kiaurą parą tampa įprastu dalyku, įteisinta norma  Tai, kad žmogus tampa visiškai perregimu, skaidriu, į gerą tikrai neveda, tai galop gali būti vertinama kaip sielos nusavinimas, nes siela visų pirma yra protingos būtybės užkulisiai.  

Martinas Heideggeris studijoje „Technikos klausimu“ cituoja Frydricho Heldernlino strofą: „Bet kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“. Su poeto pagalba filosofas teikia neaiškų pažadą, kad galbūt net dykumėjimo epochoje, labai norint, galima įžvelgti technikos esmėje glūdinčio gelbstinčio prado daigus. Tačiau jeigu minėtas filosofas būtų žinojęs, kaip kito amžiaus pradžioje naujųjų technologijų pakilimas prives prie totalinės, be to, beveik savaiminių būdu, be papildomų pastangų vykstančios žmogaus kontrolės, jis minėtą strofą būtų tikriausiai pervyniojęs taip: o ten, kur gelbstintis pradas pradeda dominuoti, iškyla didysis pavojus! Vienas man labai artimas žmogus dirba veido atpažinimo technologijų sferoje, taigi iš pirmų lūpų esu girdėjęs apie tokius dalykus, nuo kurių šiurpsta oda ir plaukai stojasi piestu.

Slaptai.lt redaktorių Gintarą Visocką pažįstu jau keletą metų, branginu šią pažintį. Galima pasakyti net taip, kad po Gintaro Beresnevičiaus mirties sutikau kitą Gintarą, labai panašiai mielą, neįtikėtinai korektišką, žaismingą žmogų. Visą laiką laikiau jį bendraminčiu. Tačiau incidentą Izraelyje, kai slaptosios tarnybos buvo panaudotos nustatant iki smulkiausių detalių tikslius žmogaus judėjimo kelių ar keliolikos dienų bėgyje maršrutus, traktuoju diametraliai priešingai, kardinaliai nesutinku su jo pateiktomis išvadomis.

Buvęs VSD vadovas Gediminas Grina. Slaptai.lt nuotr.

G.Visockas rašo: „Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje. Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-kam-reikalinga-zvalgyba-kuriai-nieko-neleidziama-daryti/

Atsiprašau už ilgoką citatą, tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Kita vertus, ši citata taip pat liudija, kad modernios šalies slaptosios tarnybos žino apie kiekvieno piliečio visus, net mikroskopinio pobūdžio veiksmus, vaizdžiai tariant, gali papasakoti net tai, kiek kartų žmogelis lankėsi tualete, ką išviduriavo, be to, kaip  tapo visiems akivaizdu, tokia medžiaga yra archyvuojama, žmogaus kasdienybės istorijos gali būti prikeltos iš praeities, kai to kažkam prireikia. Ši prasisunkusi į viešumą detalė, be visa ko kito, leidžia visiškai kitaip suprasti mūsų padangėje nuskambėjusį vadinamąjį sekimo skandalą dėl VSD vykdyto ar nevykdyto prezidentinių rinkimų aplinkos stebėjimo, apie ką G.Visockas taip pat diskutuoja. Taigi, kaip išaiškėja,  jokio sekimo įprasta to žodžio  reikšme slaptųjų tarnybų veikloje beveik ir nelieka, nes visi mes jau esame iš esmės seniai susekti, užtenka, tenkinant  kažkieno smalsumą, tiktai pakelti bazes. Kas be ko,  žvalgybos profesionalai sugeba apeiti visuotiniu tapusį stebėjimą, tačiau mums nereikėtų puoselėti iliuzijų, kad, tarkime, galėtume pasislėpti miegamajame, užgesinę šviesą, taigi nevedžiokite čia meilužių, mielieji, kai jūsų žmonos išvažiuoja į komandiruotes. 

Aptardamas šį skandalą, G. Visockas labai aiškiai stoja VSD vadovo Dariaus Jauniškio pusėje. Tai – pagirtina! Aš taip pat manau, kad šiandien viešojoje erdvėje dažnai pasirodantis VSD vadovas yra charizmatiška būtybė, elegantiškas ir protingas žmogus. Tačiau jo pasisakymuose prasikiša tai, ką yra užsitarnavęs kiekvienas šiame gyvenime ilgesnį laiką pradirbęs, kažką nuveikę žmogus, taigi – akis bado būtent profesinis išsigimėliškumas, aptariamu atveju į svarbų postą atsinešti Vadovybės apsaugos tarnybos darbuotojo refleksai. Net nežinodamas šio jo biografijos fakto, kelis kartus viešojoje erdvėje esu atkreipęs dėmesį į tai, kad D.Jauniškis neskiria valdžios apibrėžties nuo valstybės sąvokos.

Shin Bet

Ką gi, po Gedimino Grinos akibrokšto valstybės vadovams šiame poste tikriausiai reikėjo panašaus į asmens sargybinį, subordinacijos svarbą suprantančio žmogaus labiau nei žvalgybos institucijų vėliavnešio. Kita vertus, jeigu užsiminėme apie G.Griną, pravartu bus pastebėti, kad jo poelgis, ginant tikrus, o ne išgalvotus žvalgybos tarnybų interesus, užstatant dėl to net savo karjerą, yra aukščiausios prabos garbingumo pavyzdys. Tikiuosi, kad šiame departamente ir šiandien tarnauja daug garbingų žmonių, suprantančių, kad veikimas prieš pilietinę visuomenę yra antivalstybinė veikla.

Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tačiau po to dėkojau tautiečiams, kurie sau ir man išrinko Gitaną Nausėdą, jau vien dėl tos aplinkybė, jog naujai išrinktas prezidentas iškart bandė pristabdyti barbariškus Remigijaus Šimašiaus, tapusio brangių lietuviams istorinės atminties  ženklų naikintoju, užmojus.

R.Šimašiaus bendraminčiai keršijo už tai, bandė G.Nausėdą paniekinti, vadindami jį silpnu prezidentu, savo ruoštu šių eilučių autorius spiegė, kad JE yra stiprus prezidentas. Tačiau matydamas tai, kaip G.Nausėda pasiduoda VSD spaudimui užtikrinti departamentui palankesnes veiklos sąlygas didesnio ar mažesnio laipsnio žmogaus pilietinių teisių apribojimo sąskaita, pradedu abejoti dėl to – ar mano  oponentai taip jau labai klydo, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pavadindami G.Nausėdą silpnu prezidentu? Savo ruožtu mūsų politinė sankloda yra šitaip surėdyta, kad silpnas prezidentas gali tapti kvazitotalitaristinio užkrato atsiradimo sąlyga. Kvazitotalitarizmas nėra toks pat baisus dalykas kaip tikrasis totalitarizmas, tačiau ir kvazitotalitarizmo forma veda į moralinį žmogaus pažeminimą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Truputėlį sutirštindamas spalvas pasakysiu, kad politikoje nėra tokio demokrato, kuris nenorėtų tapti tironu. Taip tikriausiai yra dėl to, jog valdžios kaupimo poreikis neturi jokių natūraliai, pagal fiziologinę ritmiką užbrėžtų ribų. Žmogus, patenkinęs savo lytinę aistrą, gali užsiimti kitais reikalais, savo ruožtu valdžios kaupimo poreikis, vaizdžiai tariant, net per miegus būti, niekados negalėdamas tapti visiškai užganėdintu poreikiu. Dėl to privalome budėti ir mes, visuomenė, priversdami politikus žaisti pagal taisykles.

Užstojusio slogučio metu bent mane vienas dalykas linksmina, verčia nusišypsoti. Ar nepastebite to, kaip natūraliai, nesiblaškant, nerodant nerimo ženklų, be jokio persitempimo stojo į vėžes ir tapo visuomenės lyderiu Aurelijus Veryga. Iš tiesų, taip natūraliai tarsi visą gyvenimą būtų ruoštas tapti generalisimu!

(Bus daugiau)

2020.03.21; 11:28

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.