Gintaras Visockas. Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?


Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kol pasaulyje siautėja koronavirusas, kol visas dėmesys sukoncentruotas į šią ligą, – vis tik negalime pamiršti kitų gyvybiškai svarbių temų. Pavyzdžiui, slaptųjų tarnybų klausimo.

Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje.

Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.

Tiesa, persispausdindama šią informaciją Lietuvos agentūra ELTA pabrėžė, kad „pilietinių teisių organizacijos griežtai sukritikavo Izraelio premjero sprendimą“. Bet „žmogaus teises“ ginančių organizacijų pykčio Izraelio valdžia neišgirdo. Ir tikriausiai teisingai pasielgė, kad neišgirdo. Juk ne kiekvienas COVID-19 virusu užsikrėtęs pilietis atvirai pasakoja medikams apie savo kontaktus. Tiesiog gali pamiršti svarbią detalę arba piktybiškai slapukauti.  Štai tada ir praverstų slaptųjų tarnybų surinkta informacija, kur nelaimėlis iš tikrųjų buvo nuklydęs.

Shin Bet

Nežinau, ar Izraelyje įteisintas sprendimas tiktų ir Lietuvai, jei, sakykim, susirgusiųjų drastiškai padaugėtų kaip Italijoje ar Ispanijoje. Bet net jei tai ir būtų reikalinga visų mūsų labui, toks potvarkis Lietuvoje sulauktų milžiniško pasipriešinimo. Lietuvoje gausu įvairiausio plauko gynėjų, kuriems neva labai rūpi „žmogaus teisės“ bei „viešasis interesas“. Rūpi taip „nuoširdžiai“, kad, perfrazuojant vieno filmo herojų, „jie praradę apetitą – nebenori valgyti“.

Kodėl Lietuvoje net aršiąjam Izraelio premjerui būtų sunku į pagalbą pasitelkti žvalgybą? Prisiminkime vieną iš paskutiniųjų lietuviškųjų nutikimų, kai pradėta ginčytis, kokių veiksmų neturi teisės imtis Lietuvos valstybės saugumo departamentas. Susiraskime delfi.lt portale paskelbtą politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus publikaciją „Nausėda per uoliai gina VSD“ (2020.03.09). Toji publikacija – ir apie tai, esą 2018-2019 metais VSD pareigūnai galbūt rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus G.Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą V.Ušacką.

Leiskite suklusti – ką gi blogo padarė mūsų saugumiečiai? Būtų keista, jei VSD nesidomėtų asmenimis, siekiančiais aukščiausiojo posto šalyje. Politikos apžvalgininkui K.Girniui vis tik atrodo, kad kandidatų į prezidentus aplinkos stebėjimas leistinas tik ypatingomis sąlygomis. Bet nejaugi visi tie pranešimai, pasakojimai, analizės, kaip Kremlius kišosi į JAV rinkimus, – nepriskirtini svarbiems argumentams? Kodėl Rusija, bandydama įtakoti rinkimų rezultatus vienoje iš pačių galingiausių pasaulio valstybių, nenorėtų prikiaulinti ir mažoms savo kaimynėms? O gal ponas K.Girnius mano, kad Rusijai nėra įdomūs Lietuvos rinkimai, kad mūsų saugumas net prevenciniais sumetimais neturi teisės domėtis Lietuvos rinkimuose dalyvaujančių personalijomis?

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip, VSD nedera laikyti šventa karve, kuriai leidžiama ramiai rupšnoti žolę „anapus kritikos ir priežiūros“. Tačiau „šventomis karvėmis“ nelaikytini ir politikai, žurnalistai, visuomenininkai, kurie abejoja VSD teise domėtis Lietuvos Prezidento posto siekiančiais kandidatais ir jų aplinka. Jei VSD negali rinkti informacijos, kas, kaip ir kodėl aktyviai dalyvauja Lietuvos prezidento rinkimuose, tai kokią informaciją jai leidžiama kaupti?

Skandalas, kurį įpūtė buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, bet koronaviruso sukelti pavojai privertė primiršti, – nesuprantamas. Pirma, informaciją apie neva VSD neteisėtai rinktą ir paskui panaudotą informaciją parlamentaras V.Bakas gavo maždaug prieš metus. Tačiau apie tai prabilo tik dabar, kai VSD bosai siekia Seimo palankumo naujoms įstatymo pataisoms, leisiančioms dirbti dar griežčiau. Be to, baigiasi dabartinio VSD vadovo Dariaus Jauniškio kadencija, tad kirba klausimas – paskirti jį antrąjai kadencijai ar ne?

Minėtoje K.Girniaus publikacijoje brėžiama, jog specialusis Seimo komitetas turi itin atidžiai stebėti visas slaptąsias tarnybas ir žvalgybas, kad joms nekiltų pagundų piktnaudžiauti savo galia. Teisingai. Pritariu. Tik tada norėtųsi ironiškai pasišaipyti – lietuviškųjų žvalgybų veiklą ne tik galima, bet ir būtina stebėti, o štai žvalgyboms pro padidinamąjį stiklą žvelgti į valstybės gyvenimui didelę įtaką turinčius žmones ir aplink juos veikiančius asmenis leistina ne visuomet, ne visada. Reikalingos kažin kokios ypatingos sąlygos.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Man regis, klausimas, kas turi teisę saugumiečiams nurodinėti, ką jiems privalu stebėti, – sudėtingas. Bet kokiu atveju tokią teisę – pasirinkti stebėjimo objektą – turi turėti ir VSD vadovybė, ne vien Lietuvos Valstybės gynybos taryba ar dar kas nors. Ta pati dilema – ir dėl selektyvumo. Ar mūsų džeimsai bondai privalo būti vienodai atidūs visiems kandidatams į prezidentus, ar tik tiems, kurie turi daugiausia vilčių laimėti, – tai juk VSD reikalas! Jau daug sykių esu rašęs, bet galiu dar kartą brūkštelėti, jog žvalgyba – per daug sudėtingas užsiėmimas, kad būtų įmanoma jį įsprausti į labai griežtus rėmus.

Galų gale kam į galvą šovė mintis, kad mūsų saugumas, keletą mėnesių ar metų domėjęsis įtarimų sukėlusiais asmenimis, būtinai prtivalo pranešti apie savo veiklą tam, kurį stebėjo, juolab – sunaikinti visą apie jį surinktą informaciją, net jei įtarimai nepasitvirtinę? Negi nesuvokiama, kad informacija, kuo VSD domėjosi, bet paskui nutraukė stebėjimą, – taip pat puiki dovana priešiškoms žvalgyboms, trokštančioms susigaudyti, kokie tikrieji Lietuvos saugumo darbo metodai, orientyrai, prioritetai?

Štai ELTA skelbia, kad Seimo narys Vytautas Bakas, prie kurio prisijungė dar ir Povilas Urbšys, siekdami apginti viešąjį interesą ir pamatines žmogaus teises, apsaugoti žvalgybos institucijas ir pareigūnus nuo neteisėto poveikio, reikalauja, jog Seime būtų sudaryta speciali tyrimo komisija. Toji komisija turėtų būti neva ypatinga. Į ją įeitų ne Seimo NSGK, o iš viso Seimo surinkti parlamentarai (net iš tie, kurie neturi teisės susipažinti su slapta informacija?).

Skamba patraukliai, bet ar visa tai – nuoširdu?

Parlamentaras tvirtina: „Klausimai parengti įvertinus VSD pranešėjo pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Valstybės saugumo departamento vadovai galimai darė neteisėtą poveikį šalies vidaus politiniams (rinkimų) procesams, galimai neteisėtai rinko informaciją apie kandidatus 2019 metų Prezidento rinkimuose ir jų aplinkas ir galimai neteisėtai ją panaudojo, taip pat galimai pažeidė žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo ir politinio neutralumo principus“.

Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.

V. Bako teigimu, atsakymai, kuriuos pateikė VSD direktorius viešojoje erdvėje, sukelia papildomų klausimų dėl VSD veiklos teisėtumo ir pranešėjo saugumo. Anot jo, yra požymių, kad siekiama spausti pranešėją, nuslėpti nuo visuomenės svarbią informaciją, kuri susijusi su galimai neskaidria ir neteisėta kai kurių politikų ir VSD pareigūnų veikla.

Vėlgi – nuostabu, gražu. Ir vis tik ar ne per daug tų „galimai“? Gal prieš skelbiant skambius pareiškimus parlamentarams derėtų rimčiau pasiruošti? Gal VSD vadovybė neturėtų atsakinėti į klausimus, kuriuos lydi žodelis „GALIMAI“?

Žinoma, ne viskas aišku, išklausius VSD direktoriaus D.Jauniškio komentarus. Bet kiek gi galima saugumo vadovus tampyti į posėdžius, kurie primena per televiziją rodomą „žaidimą, kas, kur, kada“? Dvidešimt du klausimai, adresuoti VSD vadovui, – ar ne per plačiai užsimota? 

Štai Seimo nario P. Urbšio teigimu, viešojoje erdvėje VSD direktorius D. Jauniškis patvirtino, kad rinko informaciją apie kandidatus ir jų aplinkas, tad parlamentarui atrodo, kad svarbu išsiaiškinti, ar tokie veiksmai buvo teisėti.

Sveiku protu sunku suvokti šį klausimą. Žvalgyba sukurta tam, kad sektų, stebėtų. Sektų ne sodininką, besikapstantį savo darže, ne visuomenininką, surengiantį kelių žmonių susibūrimą po ministerijos langais, o politiką, kuris nori prezidentauti. Jei D.Jauniškio vadovaujama tarnyba nebūtų susidomėjusi G.Nausėdos kompanija ar V.Ušacku, štai tada tikrai derėtų griebtis už galvų.

beje, Elta yra paskelbusi dar ir tokius P.Urbšio žodžius: „Tuo pačiu aiškėja požymiai, kad siekiama užgniaužti situaciją, nuslėpti nuo visuomenės informaciją, susijusią su pamatiniais demokratijos principų pažeidimais. Tai kelia ne tik grėsmę, bet sukuria prielaidas nešvariems politiniams sandoriams įvykti“.

Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

P.Urbšio nuoširdumu netikiu. Ir štai – kodėl. Prisimenu, kaip jis kadaise dalyvavo Seime įkurtos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje. Toji grupė (laimė, ji jau subyrėjo, išsivaikščiojo) akivaizdžiai demonstravo, kad nors Lietuva oficialiai pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tačiau Lietuvos Seime vis tik veikė maždaug dešimties parlamentarų būrelis, draugaujantis būtent su nūnai Kalnų Karabachą kontroliuojančiomis separatistinėmis jėgomis. Vienas iš tokių buvo parlamentaras P.Urbšys.

Tuomet maniau (ir dabar tebemanau), kad ši grupė kenkė tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui. Dvigubi Lietuvos standartai buvo tarsi ant delno. Lietuva gerbia Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritorinį vientisumą, nes Seime nėra draugystės grupių nei su separatistinėmis Abchazijos, Osetijos, Padniestrės valdžiomis, nei su Donbasą, Krymą okupavusiomis jėgomis. Bet Lietuvos Seime nežinia kodėl atsirado grupė, kuri buvo linkusi bičiuliautis su nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabacho įsitvirtinusiais separatistais. Kam šito reikėjo? Norėta Lietuvą sukiršinti su Azerbaidžaną palaikančia Turkija, Lietuvos sąjungininke NATO aljanse?

Vien jau šis P.Urbšio politinės biografijos epizodas suteikia teisę abejoti ir kitais jo politiniais žingsniais. Jei vieną sykį pasielgė nesuprantamai, kokios garantijos, kad ir dabar taip nenutiko?

Be kita ko, šių eilučių autorius domėjosi priežastimis, pastūmėjusiomis P.Urbšį draugauti su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis.

Stebėjimas. Žiūronai. Slaptai.lt

Norite žinoti, kaip Seimo narys paaiškino savo elgesį? Parlamentaras P.Urbšys pateikė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“. Laiške reikštas susirūpinimas, kad suimti Kalnų Karabacho komiteto nariai. Laiško autoriai taip pat reikalavo, jog būtų išsiaiškinta, ar suėmimai – pagrįsti, bei ragino užtikrinti tautų teisę į nepriklausomybę bei visus konfliktus spręsti išskirtinai taikiomis priemonėmis. Konkrečiomis pavardėmis nepasirašytas laiškas buvo adresuotas tuometiniams laikraščiams – „Izvestijoms“, „Sovetskaja Estonija“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Litva“…

Žurnalo „Karabachas” viršeliai

Štai ir viskas. Ir vis dėlto P.Urbšys šių eilučių autoriui tvirtino, jog toks „dokumentas“ labai svarbus aiškinantis, kodėl Kalnų Karabachas neturėtų priklausyti Azerbaidžanui.

Atvirai kalbant, buvusio specialiųjų tarnybų pareigūno (kadaise dirbo STT struktūrose) P.Urbšio susižavėjimas tuo neva armėnų teisę į Kalnų Karabachą patvirtinančiu abstrakčiu laišku kėlė nuostabą. Kas gi daugiau jei ne buvęs slaptųjų tarnybų pareigūnas privalo žinoti, kuo abstraktaus emocinio pobūdžio tekstas skiriasi nuo įrodomąją vertę turinčio dokumento?

Jei tais pačiais principais vadovaujamasi ir šiandien, teikiant klausimus VSD vadovui, – tada labai liūdna.

2020.03.20; 11:00

print

3 komentarai

  • Prisimenu iš spaudos, kad per 2019 metus vsd slaptai rinko duomenis apie 80 tūkst LR gyventojų. Prisimenu viešas grėsmių ataskaitas, kupinų tvartelio politikavimo. Prisimenu Kusaitės bylą, Pociūno keistą žūtį… Ir nebenorisi iš viso be galvoti apie tą tarnybą. O dabar jie norėtų, kad visuomenė palankiai vertintų vadinamuosius prevencinius pokalbius, kai bet kuris pilietis tuomet taps beteisiu. Duok, Dieve, proto ir ryžto Nausėdai nesutikti su vsd siūlomomis naujovėmis..

  • Visi šitie bandymai diskredituoti mūsų VSD – rodo, kad VSD per daug gerai dirba. Įspėja dėl grėsmių artimame užsienyje mūsų turistus, gaudo šnipus ir t.t. Užsienio agentai savo veidą ir ketinimus.

  • Visi šitie bandymai diskredituoti mūsų VSD – rodo, kad VSD per daug gerai dirba. Įspėja dėl grėsmių artimame užsienyje mūsų turistus, gaudo šnipus ir t.t. Užsienio agentai parodė savo veidą ir ketinimus.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *