Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” ( Vilnius, 2012) ištraukas. Ši knyga – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.
Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.
Naujai paskelbti tekstai nagrinėjami seniausių pasaulio literatūrų – Antikos ir Bizantijos graikų, senovės indų, egiptiečių, judėjų, krikščionių, musulmonų – lyginamajame kontekste. Autorius laikosi viduramžių erudito šv. Jeronimo priesako: reikia iš pradžių pajusti tekstų skonį, o tik tada jie gali tapti maistu mintims. Taigi nuolat einama ad fontes (prie šaltinių) – visa knyga prisodrinta seniausios ir viduramžių pasaulio literatūros kūrinių fragmentų, neretai mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įviarių priežasčių nutylimų. Istorinė knygos dalis – taip pat savotiški skaitiniai, kurie kartais daug greičiau ir sėkmingiau leidžia skaitytojui pajusti viduramžių kultūros raidę (literra) ir dvasią (spiritus) nei sausos vadovėlinės ar enciklopedinės charakteristikos.
Tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą autorius remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į ankčiau neįvardintus lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus. A.Bučio veikalas – ne tik mūsų literatūros istorijos sintezė.
“Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” parašyta kiek įmanoma vengiant humanitarinio žargono ir skiriama visiems lietuvių kultūros paveldėtojams bei puoselėtojams, o pirmiausia – lietuvių literatūros dėstytojams, mokytojams, studentams, vyresniems moksleiviams ir lietuvaičių tėvams.
1. Istorikai kaip rašytojai
Viduramžių tekstų skaitytojams ir tyrinėtojams tenka susidurti su įvairiais rašytiniais istorijos šaltiniais, bet dažnai ne vienas skaitytojas ir net istorikas užmiršta, kad jis skaito raštininko sukurtą aprašą, nagrinėja raštininko viziją, komentuoja raštininko regėjimą, ir ne daugiau. Istorijos mokslu įtikėję žmonės stengiasi išrinkti iš senovės raštininkų vizijų patikimiausias detales, kurios dažniausiai apsiriboja žmonių vardais ir vietovardžiais, apytikrėmis įvykių (karų, karūnavimų, saulės užtemimų, žemės drebėjimų, sausrų, potvynių etc.) datomis, apytikriais įvykio dalyvių ir mūšyje žuvusiųjų skaičiais, apytikriais įvykio dalyvių žodžiais, jeigu juos raštininkas apytiksliai užrašo. Išrinkęs visas tas „patikimąsias“ detales istorikas jau savo nuožiūra mėgina atkurti, rekonstruoti „tikrąją“ įvykių eigą, jų priežastis ir pasekmes. Kitaip tariant, istorikas jau kitame laiko (ir istorijos mokslo) spiralės lygyje kuria savo aprašą, teikia savo viziją, gina savo istorijos raidos regėjimą.
Daugmaž chronologiškai skaitydami senąsias kronikas, metraščius ir istorikų veikalus galime aiškiai matyti, kaip juose stebėtinai keičiasi viduramžių pasaulio atvaizdas ir atskirų įvykių vaizdai priklausomai nuo to, kas ir kada rašė kroniką, metraštį ar istorinį veikalą.
Vis dėlto negalima pasakyti, kad rašinių įvairovę lemia tik chaotiška rašytojų kaita: atseit, vieną kartą gimė ar mirė labai talentingas istorikas, o po jo atsirado vidutinybė, gebanti tik pakartoti ar gromuliuoti anksčiau pasakytus dalykus… ir taip rateliu be galo.
Man, kaip literatūros mėgėjui ir teoretikui, tiek senovės metraštininkų, tiek dabartinių istorikų parašyti tekstai, kaip visi kiti žmonių sukurti tekstai, turi savo nagrinėtinas ir įvardijamas rašymo tradicijas bei taisykles. Gal jų neišmokoma universitetuose, tačiau kiekvienas originalesnis istorikas, skaitydamas savo pirmtakų ir amžininkų veikalus, anksčiau ar vėliau susikuria individualų rašymo stilių, susijusį su tradicija ar savo meto istoriografijos novacijomis, naujomis mokyklomis, madingiausiomis universitetinio švietimo kryptimis ir pan. Skaitydamas istorikų tekstus, niekados neužmirštu išmintingo priesako: prieš studijuodamas istoriją, išstudijuok vieno ar kito istoriko asmenybę.
Literatūros teoretikui tai ir yra istorikų veikalų tyrinėjimo laukas, atveriantis istoriko, kaip rašančio kūrybingo žmogaus, prioritetus, simpatijas, antipatijas, patosą, tikslus ir, ką padarysi, mentaliteto anomalijas, jei sutiksime su tuo, kad istorikas nėra antžmogis, „sterilaus mokslo produktas ir gamintojas“, o paprastas mirtingasis žmogaus, savo amžiaus vaikas ir yra pasmerktas persirgti visomis to amžiaus ligomis.
Ar daug tų istoriografinių „ligų“ ir kokios jos buvo viduramžiais?
2. „Saviškiai“ (Kristaus kariai) ir „nesaviškiai“ (Kristaus nedraugai – Inamici Christi) viduramžių monoteistinėje literatūroje
Jau matėme, kaip viduramžių Europos istoriografinėje literatūroje keitėsi krikščioniškoji Dievo Apvaizdos ir Dievo bausmės nusidėjėliams dogma nuo šv. Augustino ir Pauliaus Orosijaus (lot. Paulus Orosius, apie 383–apie 420) laikų iki Šiaurės kryžiaus žygių epochos. Krikščioniškos paleoistoriografijos aptarimą tęsdami turėtume konstatuoti, kad viduramžių rašytojų nukrypimas nuo visareginčios Dievo Apvaizdos ir Dievo bausmės nusidėjėliams dogmato kaip tik ir yra vienas iš dažniausių viduramžių istorinės literatūros negalavimų, kuris ypač iškraipė senovės Lietuvos įvaizdį ir kurį galėtume pavadinti religiniu fatalizmu.
Mūsų jau aptarta H. Latvio istoriosofinė pozicija akivaizdžiai rodo, kaip krikščioniškoji Dievo Apvaizdos ir Dievo bausmės nusidėjėliams dogma galutinai pavirto H. Latvio kronikoje dvigubo standarto taisykle.
Kuomet rašoma apie „Saviškius“ (didžiąja raide), tuomet Dievo bausmės nusidėjėliams dėsnis pasaulio istorijoje išnyksta net baisaus pralaimėjimo atveju. Ir priešingai: kai kalbama apie likusius kitatikius – nesvarbu, ar krikščionis, ar pagonis – visi jie automatiškai tampa Kristaus „neprieteliais“ (inimici Christi), nepritampančiais prie „Saviškių“.
Jau vien dėl to visų jų, tai yra „nesaviškių“ anksčiau ar vėliau laukia neišvengiama Dievo bausmė ir galutinis pralaimėjimas istorijos arenoje. Toks yra pagrindinis, nepakeičiamas ir fatališkas istorijos raidos dėsnis H. Latvio kronikoje, nors žinoma, ne jis pirmasis suformulavo istorijos fatalizmo dėsnį.
Anksčiausiai apie jį prabilo pirmojo kryžiaus žygio ideologai ir aprašinėtojai. Į jų istoriografinę strategiją verta atidžiau įsižiūrėti, nes istorijos raidos fatalizmas, viena vertus, išryškina iš anksto amžinam ir galutiniam „pralaimėjimui pasmerktuosius“, bet, antra vertus, lygiai taip pat išryškina neabejotinai galutinei „pergalei paskirtuosius“. Viduramžiais nebuvo kalbama apie fatalizmą (lot. fatalis – likimo (fatum) lemtas). Vartotas kitas lotyniškas žodis providentia (įžvalgumas, apdairumas), vėliau krikščionijoje įgavęs Dievo Apvaizdos, dieviškojo numatymo, globojimo ir kitas panašias religinės semantikos prasmes.
Teologinė istorijos providencijos argumentacija atėjo, kaip sakyta, iš kertinės judaizmo dogmos apie žydų tautą – kaip Visagalio Išrinktąją Tautą. Išrinktosios tautos sėkmė ir nelaimės priklausančios tiktai nuo to, kaip klusniai ir stropiai vykdys išrinktoji tauta Visagalio Įstatymus, raštu duotus žydų tautai per Mozę. Tautos nelaimių ir sėkmių priklausomybė nuo Visagalio valios vykdymo sukūrė fatališką, bet labai įtikinamą istorijos vyksmo schemą, kuri visokeriopai išsišakojo viduramžių literatūroje, pirmiausia – krikščionių istoriosofijoje.
Schemos esmė genialiai paprasta: kas žino ir vykdo Dievo valią, tas teisus ir nenugalimas!
Veidrodinis schemos atspindys vėlgi genialiai paprastas: kas neišmano Dievo žodžio ir nenori išmanyti, tas pasmerktas sunaikinimo pražūčiai!
Dėsnis universalus, jei universalumas grindžiamas viešpataujančios galios įstatymais.
Neatsitiktinai visų laikų pozityvistai, idealistai, materialistai, marksistai kultivavo ir kultivuoja tą pačią schemą, nors vietoje „Dievo valios“ dėmens deda į schemą savus „istorijos variklius“: „Sveiko proto primatas“, „Absoliučios Dvasios savisklaida“, „Kova už būvį“, „Klasių kova“, „Virštautinis globalizmas“ ir pan.
Mes dar turėsime progos grįžti prie viduramžių religinių karų teologinės ir etinės argumentacijos, o kol kas pasižiūrėkime, kaip ji buvo grindžiama ir plėtojama kronikinėje ir memuarinėje viduramžių literatūroje.
Pergalingas pirmasis kryžiaus žygis (1096–1099) patvirtino visus jo iniciatoriaus ir skelbėjo popiežiaus Urbono II (1042–1099) pažadus bei tikinčiųjų lūkesčius. Įvyko taip, kaip to „norėjo Dievas“: krikščionys ne tik išvadavo Šventąją žemę, bet ir įkūrė joje kelias naujas žygio vadovų valdomas grafystes bei Jeruzalės karalystę (Regnum Hierosolimitanum). Pergalingų įvykių patvirtinta providencijos idėja netrukus išsiskleidė visu savo ryškumu viduramžių kronikose.
Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012
Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Bus daugiau)
2013.02.06
