Pareigūnų klaidos, nedovanotinas nemokšiškumas, populiarumo ištroškusių politikų trigrašis, beatodairiškas žiniasklaidos kišimasis, – visa tai Lietuvą, šokiruotą Drąsiaus Kedžio dukros bylos, atvedė prie teisinio nihilizmo bedugnės.
Praėjusios savaitės įvykiai Garliavoje, kai teismo sprendimo įgyvendinimas D.Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą perduoti į motinos rankas virto šokiruojančiomis mergaitės artimųjų grumtynėmis, pribloškė ne tik visuomenę, bet ir daug ko mačiusius teisininkus.
„Teismų sprendimų vykdymas šiais laikais reikalauja ne kojinių ant veidų, bet psichologinių žinių“, – savaitraščiui „15min“ sakė Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko pavaduotoja Liudvika Meškauskaitė.
– Kaip vertinate kulminaciją pasiekusią dramą Garliavoje?
– Tikrai nesu nei vienoje, nei kitoje pusėje, nors mano nuomonė gana subjektyvi. Šiuo atveju kalbu ne kaip tarybos atstovė, bet kaip žmogus, kuris šią situaciją turi stebėti net to nenorėdamas. Man atrodo, kad ir viena, ir kita šalis nuėjo per toli. Tas pasidalijimas į dvi barikadas man iš esmės labai nepatinka. Negali būti tokio susiskaldymo demokratinėje valstybėje. Net pačiose sudėtingiausiose situacijose reikia ieškoti bendrų sąlyčio taškų.
Žmonės pasaulinius karus baigdavo taikos sutartimi, o mes taip draskomės šitokioje mažoje šalyje.
Žmonės pasaulinius karus baigdavo taikos sutartimi, o mes taip draskomės šitokioje mažoje šalyje – susipriešino ir visuomenė, ir institucijos. Vadinasi, kažkas šioje valstybėje yra ne taip.
– Turbūt nėra lengva tai pripažinti, kai pati esate advokatė – teisinės sistemos dalis?
– Jei sistema būtų padariusi viską, kas jai priklauso pagal pareigas, tokios situacijos nebūtų buvę. Paskutinė scena Garliavoje, kurią žiūrėjau per „Youtube“, šokiravo. Vaikas negali būti plėšomas dalimis. Tokio teismo sprendimo įvykdymo niekam nereikia. Ateiti paimti vaiką su kaukėtais pareigūnais – neįsivaizduojama! Jokiu būdu negalima to toleruoti. Juk tai – ne įkaitų drama, kad reikėtų tokiu brutaliu būdu vykdyti teisingumą. Mano galva, tas būdas rodo absoliučią veiksmus atlikusių pareigūnų nekompetenciją. Teisė – tai pirmiausia psichologiniai niuansai, sąlygų sudarymas teismo sprendimo vykdymui, bet ne užpuolimas.
– Manote, kad būtent kaukėtų žmonių pasirodymas prie Venckų namų išprovokavo konfliktą?
– Prezidentus juk saugo civiliais apsirengę pareigūnai: jie taip susilieja su aplinka, kad jų tarsi nė nėra. Tačiau iš tikrųjų savo funkcijas pareigūnai atlieka, saugumas užtikrinamas. O čia buvo tarsi parodomasis šou – su agresija, su jėga. Neminėsiu konkrečių pareigūnų pavardžių, bet tie asmenys, kurie vykdė pastarąją operaciją, neturėjo suvokimo, kaip tai daryti. Jie nėra lankę jokių psichologijos kursų ir nesupranta elementarių dalykų, ant kurių ir turėtų būti statoma visa ši situacija.
Kai viskas taip jautru, procedūras reikėtų atlikti ypač oriai. Negali per procesą eiti purvinais „kaliošais“. Kadangi nutiko būtent taip, teisėsauga patyrė brutalų fiasko. Ne toks teisingumo tikslas ir ne tokiomis priemonėmis jis pasiekiamas.
– Šiandien visi sutaria – priemonės buvo blogos, tačiau pabrėžiama, kad teismo sprendimas mergaitę perduoti motinai turi būti įvykdytas. Ar gali būti kitaip?
– Teismų sprendimai privalo būti vykdomi – tai teisinės valstybės pagrindas. Tačiau negalima siekti teisingumo traumuojant vaiką ir plėšant jį į gabalus: vienas užgula, kitas tempia. Mačiau tuos vaizdus – košmaras. Žiūrėdamas filmuotą medžiagą nesupranti, kam toks teismo sprendimas? Teisinėje valstybėje sprendimų įgyvendinimas turi turėti humanišką pamušalą. Negalima lyg tanku važiuoti per tą vaiką. Teismo sprendimų vykdymas tokiu būdu manęs neįtikina, kad tai yra gėris.
Be to, noriu atkreipti dėmesį, kad negalime sakyti, jog visi teismų sprendimai Lietuvoje yra įvykdyti. Prisiminkime kad ir Neringos atvejį. Metų metus nevykdomas teismo sprendimas nugriauti botelius. Juk šiuo klausimu irgi priimtas teismo sprendimas – ne bet kokio, o Aukščiausiojo Teismo! Ir ką šiuo atveju daro valstybė? Ieško kompromiso, nes supranta, kad tuos pastatus nugriauti lyg ir nėra protinga, nors šis žodis čia ir nelabai tinka. Vadinasi, dėl materialinių vertybių mes buksuojame ketverius metus ir teismo sprendimo neįvykdome, o mažą mergaitę plėšome į gabalus.
– Gal galėtumėte išskirti esmines klaidas, kurios šią istoriją atvedė į akligatvį?
– Klaidų padaryta labai daug – tiek teisėsaugos, tiek visuomenės informavimo. Šios tragiškos situacijos ištakos susiformavo kur kas anksčiau, praėjusios savaitės įvykiai – tik žiauri visos grandinės kulminacija.
Kaip pasiekėme šią ribą? Pirmiausia, manau, Garliavos paveikslas mums parodė, kad teisinė sistema privalo persitvarkyti. Patinka tai mums ar ne – teisėjai nebepajėgia vieni prisiimti atsakomybės prieš visuomenę. Jie turi į teisinę sistemą įsileisti visuomenę – tarėjus ir prisiekusiuosius. Netikiu mitu, kad tik tas, kas baigęs teisės mokslus, gali vykdyti teisingumą. Praktika byloja, kad teisingumas reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir žmogiškųjų resursų. Teisingumas turi išplaukti iš žodžio teisybė. Dabar gi atsakomybę už teisingumą prisiėmė tik teisėjai profesionalai, visuomenė liko nustumta į šalį. Jei sprendimas būtų priimtas su visuomenės atstovais, žmonės jį priimtų visai kitaip.
Jokiu būdu nesakau, kad tarėjų ir prisiekusiųjų reikia visose bylose, ar kad jų skaičius būtų toks, kaip JAV. Tačiau tokiuose jautriuose, precedento neturinčiuose atvejuose teisėjai atsakomybės naštą turi pasidalyti su visuomene. Dabar teisėjai dirba tiesiog neįmanomomis sąlygomis – juos visi kamantinėja, tardo, sekioja paskui. Esą jie vieninteliai kalti dėl to, kas bloga visoje teisėsaugos sistemoje.
– Kaip vertinate policijos pareigūnų, antstolių darbą?
– Policija, taip pat ir antstoliai, neturi jokio supratimo, kaip valdyti kritines situacijas. Nemanau, kad tai naujas reiškinys pasaulyje, todėl patarčiau pasidomėti ir šią spragą užpildyti. Teismų sprendimų vykdymas šiais laikais reikalauja ne kojinių ant veidų, bet psichologinių žinių. Be to, negali pareigūnai žurnalistams atsiskaitinėti už savo veiksmus: aš dabar darysiu tą, paskui – aną, galiausiai – trečią. Teisėsaugos darbas turi būti tylus ir labai kruopštus – tik taip renkami įrodymai.
Šiuo atveju teisėsaugos institucijų neveiklumas buvo akivaizdus – bent jau bylos pradžioje. Galų gale labai daug neatitaisomos žalos padarė žiniasklaida, nepaisydama nekaltumo prezumpcijos ir prisiėmusi teisėjo vaidmenį. Politikų kišimasis į procesą irgi nedovanotinas. Visos šios priežastys lėmė, kad atsidūrėme tokioje beviltiškoje padėtyje.
– Ši istorija virto realybės šou. Viešumo instrumentais naudojasi visos suinteresuotos šalys: Laimutė Stankūnaitė rašo tinklaraštį, Kedžių šeimos šalininkai aktyviai reiškiasi „Facebook“, siuntinėja pranešimus žiniasklaidai.
– Viešumu žmonės žaidė, žaidžia ir žais, bet jie nėra profesionalai. Tačiau tai, ką išdarinėja žurnalistai, yra neatleistina. Jie nepaiso nei Nepilnamečių apsaugos, nei Visuomenės informavimo įstatymų. Nekaltumo prezumpcija neegzistuoja.
Patinka tai mums ar ne – teisėjai nebepajėgia vieni prisiimti atsakomybės prieš visuomenę.
Lietuvoje įsivaizduojama, kad bylas gali išnagrinėti „krūtas“ žurnalistas, kuris save vadina žurnalistu. Ir jis sau leidžia teisėjo tonu išnagrinėti bylą, atskleisti tariamus faktus. Jis gali surasti liudytojus, iškelti ir patvirtinti versijas. Tačiau, mielieji, net demokratinėje santvarkoje žodžio laisvė nėra absoliuti. Aš galiu jums duoti interviu, bet negaliu kuo nors kaltinti žmogaus, neturėdama tam įrodymų. Žodžio laisvė turi ribas, ypač kai reikia apsaugoti teismo bešališkumą ir nepriklausomybę.
Drįstu teigti, kad žiniasklaida šią bylą sunaikino. Joje teisinių išvadų negali būti, nes faktai buvo iškraipyti, įrodymai sugadinti.
– Gal galite pasiūlyti receptą, kaip iš šios duobės išlipti?
– Tokius receptus turi surasti atsakingos institucijos. Ar buvo, ar nebuvo pedofilija, aš žinau tik tai, kad šios kategorijos bylos turi būti sprendžiamos tyliai, neviešinant, slaptai ir operatyviai. Jei šito nepadaryta, niekaip nerasi tiesos. Tik žiauru, kad visa tai pareikalavo šitiek žmonių mirčių. Kažkada Lietuvos kriminalistai išaiškindavo visus nužudymus. Šiuo atveju šitiek lavonų, bet nėra aiškių atsakymų nei dėl vieno iš jų. Tai baisiausia. Žuvo žmonės – atsakymų nepateikta. Šito negalime leisti. Tikiu, kad yra garbingų kriminalistų, ir šie nusikaltimai turi būti išaiškinti.
– Tyrėjai turbūt jaučiasi pateikę atsakymus: D.Kedžio ir Andriaus Ūso mirtys – nelaimingi atsitikimai.
– Tik kad niekas tomis pasakomis netiki. Lygiai taip, kaip netiki Vytauto Pociūno iškritimu pro langą. Virtinė su byla susijusių žmonių mirčių – tokių atsitiktinumų nebūna.
– Sakėte, kad nepalaikote nė vienos pusės. Galbūt teisūs tie, kurie siūlo mergaitės globą patikėti valstybei? Galbūt ji geriau pasirūpintų, kad vaikas pagaliau pradėtų gyvenimą iš naujo?
– Vienas dalykas nuspręsti dvejų metukų vaiko gyvenamosios vietos klausimą ir visai kita – aštuonerių. Neįsivaizduoju, kad mergaitės globos klausimą būtų galima spręsti, neišklausius jos nuomonės. Ji jau žmogus, turintis savo nuomonę.
Kaip motina aš suprantu Stankūnaitę. Tačiau esu ir močiutė, todėl suprantu ir Kedienę. Tam ir skirtos valdžios institucijos, kurios sugebėtų rasti balansą tarp dviejų interesų. O intereso tikslas – ne Kedienė, ne Venckienė, ne Stankūnaitė, bet mergaitė.
Bet kokioje situacijoje, net karo akivaizdoje, turime imtis veiksmų, kad ne priešintume, bet ieškotume kompromiso. Garliava – irgi Lietuvos dalis. Negalima skaldyti – Garliava, Kaunas ar Vilnius. Reikia ieškoti bendro vardiklio.
Nuotraukoje: advokatė Liudvika Meškauskaitė.
2012.04.03
