Akis į akį – su Turkijos slaptųjų tarnybų agentais


Print

Tai atsitiko pietvakarių Turkijoje netoli kurortinio Marmario miesto, prie Egėjo jūros. Vakare sumokėjęs kelionių agentūros darbuotojai keliolika dolerių, įsigijau galimybę kitą dieną pajodinėti Turkijos kalnuose.

Kaip visada, rytas Turkijoje išaušo saulėtas, šiltas. “Tez Tour” kompanijai priklausantis autobusas į Marmario priemestį Ičmelerą, kur gyvenau “PRIVATE” viešbutyje, atvyko vėluodamas vos kelias minutes. O po nepilnų kelių valandų važiavimo vingiuotais kalnų keliukais jau buvau ne itin aukštuose, tačiau spygliuočių miškais tankiai apaugusiuose kalnuose.

Įspūdis – nepakartojamas. Tikriausiai nereikia pasakoti, kad pasijodinėjimus turistams organizuojantys turkai buvo mandagūs, galantiški, atidūs, paslaugūs. Beje, per dvi Ičmelere praleistas savaites taip ir neteko sutikti nė vieno susiraukusio ar suirzusio turko. Nei kalnuose, nei viešbutyje, nei parduotuvėse. Visi ten turistus gerbia ir myli, net jeigu jiems ir nepalieki arbatpinigių.

Kelių valandų kelionė arkliais po Turkijos kalnus prasidėjo kuo nuostabiausiai. Po ilgokai užtrukusio instruktažo jojome vorele ant ne itin didelių arklių vingiuotu, akmenimis grįstu keliu. Mus lydėjo du palydovai. Vienas – priekyje, kitas – užpakalyje. Vienas vedlys kalbėjo rusiškai, kitas mokėjo angliškai. Todėl susišnekėdavome itin lengvai. Joti žingine buvo itin malonu. Arkliai – kuo ramiausi. Kalnuose – itin grynas oras. Nors plieskė kaitri Turkijos saulė, o termometras rodė per 30 laipsnių karščio pavėsyje, tvankuma nekamavo. Karštį slopino spygliuočių medžių viršūnės, pridengdamos mus nuo tiesioginių saulės spindulių, be to, dvelkė gaivus vėjelis. Raminančiai veikė ir tyla, kuri tvyro kalnuose. Žinoma, tyla – sąlyginė. Pietvakarių Turkijos kalnuose ištisą dieną be paliovos čirpė žiogai su svirpliais ir zyzė vapsvos. Vabzdžių zyzesys neerzina, ir vis dėlto jį galima drąsiai pavadinti užtektinai triukšmingu.

Deja, pasijodinėjimas Turkijoje nesibaigė laimingai. Mus užpuolė bitės. Kas jas sunervino, sunku pasakyti. Tačiau kalnuose – jų daug. Be kita ko, turkai verčiasi ir bitininkyste. Kalnuose galima aptikti daug avilių. Turkiškas medus – labai skanus. Tirštas, saldus. Tačiau ir bitės kanda skaudžiai. Jų sunku atsikratyti. Taigi pasibaidė arkliai, kelios moterys nukrito nuo arklių, mums visiems teko bėgti kalnų keliuku į viršų kuo toliau nuo įniršusių bičių.

Bitės sugėlė veidą, ir po kelerių valandų jau buvau panašus į vyrą, kuris nesėkmingai įsivėlė į muštynes. Nors turėjau tamsius akinius, akiniai nepajėgė paslėpti visų ištinimų. Turkai kalnuose rūpinosi mano sveikata – siūlė ir daktarą iškviesti, ir tepė įvairiais vaistais, ir ledų, kuriuose laiko kokakolą su pepsikola, dėjo ant ištinimų. Niekas nepadėjo (patinimai nuslūgo tik kitą dieną). Tačiau įdomiausia tai, kas įvyko sugrįžus į Ičmelerą.

Kurortiniame Ičmelero miestelyje uniformuotų policininkų beveik nepamatysi – nei dieną, nei naktį. Tiesa, prie viešbučių, kurie pažymėti “penkiomis žvaigždutėmis”, kiaurą parą budi uniformuoti pareigūnai. Bet gatvėse ir pliažuose policininkų nematyti. Juolab ginkluotų su “bananais” ir pistoletais. Ir vis dėlto Ičmelere jų knibždėte knibžda. Tik jie persirengę civiliais drabužiais ir visiškai nekrenta praeiviams į akis. Šią tiesą suvokiau, kai ištinęs sugrįžau į Ičmelerą. Iš karto prisistatė du poilsiautojams būdingus drabužius dėvintys vyrai. Kol neparodė pažymėjimų “security”, jie man labiau priminė prekeivius iš kokios nors parduotuvės ar restoranų savininkus. Abu buvo labai mandagūs. Vienas mokėjo rusiškai, kitas – angliškai. Jie puolė nuoširdžiai teirautis, kas man atsitiko, gal reikalinga jų pagalba. Kai paaiškinau, jog tikrai nebuvau sumuštas, jog ištinimų kaltininkai – bitės, jie tarsi lengviau atsipūtė. Dar ėmė klausinėti, kokiame viešbutyje gyvenu, iš kur atvykau.

Atsisveikinęs su rūpestingaisiais specialiųjų tarnybų darbuotojais, už kelių šimtų metrų vėl turėjau panašų susitikimą. Padėti buvo pasišovę jau kiti du “civiliai”. Jie irgi mandagiai teiravosi, gal mane, turistą, kas nors nuskriaudė. O už kampo kitoje gatvėje – dar toks pat susitikimas. Parėjęs į “PRIVATE” viešbutį, kuris nutolęs vos už kelių šimtų metrų nuo šiltos ir sūrios Egėjo jūros, dar sykį buvau mandagiai apklaustas. Šį sykį, ar neturiu jokių problemų, teiravosi pats viešbučio savininkas – pagyvenęs, nedidelį pilvuką užsiauginęs turkas. Pasirodo, į viešbutį jau buvo paskambinę pirmieji mano sutikti policininkai ir teiravosi, ar iš tikrųjų nesu pakliuvęs į keblią padėtį.

Prisipažinsiu, ilsėdamasis Turkijoje karts nuo karto susimąstydavau, kaip gi turkams pavyksta Marmaryje bei Ičmelere, kur sezono metu ilsisi per 100 tūkst. turistų iš viso pasaulio, užtikrinti saugumą. Naktimis čia atidaryti šimtai restoranų ir kavinių, diskotekų ir barų. Tačiau nei girtų, nei mušeikų, nei kišenvagių nesutiksi. Galima vaikščioti kiaurą naktį atokiausiuose pliažuose, ir niekas tavęs ten nei apiplėš, nei užpuls. O ir apie teroristus, kurie Stambule sprogdina bombas, nei Marmaryje, nei Ičmelere niekas nieko negirdėjo. Marmaris ir Ičmeleras – tai tarsi rojaus kampelis, kur vieni kitiems nuolat šypsosi, kur sveikinasi visi su visais ir kur vienas į kitą kreipiasi “mano drauge” (“My friend”). Vienintelis realus pavojus – tai žemės drebėjimai, kurių karts nuo karto pasitaiko, nors ir ne itin stiprių.

Tačiau apie pavojus nebūdavo kada galvoti. Turistinės kompanijos svečiams siūlydavo šimtus įvairiausių pasilinksminimų: iki ryto trunkančias triukšmingas diskotekas, turkišką pirtį su raumeningais masažuotojais, kelionę sraunia kalnų upe, “turkišką naktį” restorane po atviru dangumi su tautiškais šokiais, vaidinimais, pasiplaukymą burlaiviu po Egėjo jūrą…

2011.06.23

 


Prisijunkite prie diskusijos