Įdomiausias XX amžiaus politinis pokeris


Print

Tokiu pavadinimu Krisztiano Ungvary straipsnių seriją paskelbė laikraštis Budapester Zeitung.

Manytume, kad mūsų skaitytojams bus įdomu susipažinti su žinomiausio mūsų dienų vengrų istoriko mintimis apie SSRS ir Trečiojo Reicho  karo išvakares ir jo pradžią. Pateikiame šio jauno mokslininko straipsnių apžvalgą.

Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 22 d., prasidėjo nauja, lemiama II pasaulinio karo fazė. Hitleriui atrodė, jog „tikrasis karas“ vyksta Rytų Europoje, kur kovų intensyvumas, brutalumas ir karinės sąnaudos neturėjo precedento. Istorijos mokslui Barbarosos operacijoje iki šiol lieka daug neatsakytų klausimų. Ar vokiečių pradėtą puolimą apskritai galima laikyti netikėtu? Ką prieš tai abi pusės žinojo apie viena kitos planus? Ar sovietinė pusė ketino pirmoji pulti Vokietiją?

Kodėl Hitleris sulaužė paktą su Stalinu? Kodėl tas paktas apskritai buvo pasirašytas, jeigu Hitleris ir Stalinas buvo mirtini priešai?

Tai, kas vyko „Barbarosos“ išvakarėse, ko gero, buvo įdomiausias XX a. politinis pokeris. Ir iš Hitlerio, ir iš Stalino buvo galima laukti netikėtų manevrų. Abu puikiai išmanė  blefavimo gudrybes. Bet jų prigimtis buvo visiškai priešinga. Tai patvirtina ir Sovietų Sąjungos užpuolimo priešistorė: vienas žaidė vabank, kitas buvo apgalvoto ir rafinuoto politinio apskaičiavimo meistras. Bandant suprasti permainingą abiejų diktatorių žaidimą, reikia grįžti prie Versalio taikos sutarties.

XVII TSKP suvažiavime, įvykusiame 1939 m. kovo mėn., Stalinas padėtį idealizavo: palaukti, kol kariaujančios pusės nusilps, tada įsijausti teisėjo vaidmenyje.

Sovietų Sąjungos užsienio politikos planas 1922–1933 m.

Sovietų Sąjunga niekada nesutiko su „grobuoniška taika“ valstybių–nugalėtojų patvirtintomis Versalio sutarties nuostatomis. Todėl Maskva siekė, viena vertus, palaikyti gerus santykius su Vokietija, kita vertus, skaldyti valstybes–nugalėtojas. 1922 m. Rapalo sutartimi Sovietų Sąjunga ir Vokietija atnaujino diplomatinius santykius, atsisakydamos bet kokių pretenzijų į nuostolių atlyginimą. Nuolat stiprėjo karinis ir ekonominis abiejų šalių bendradarbiavimas. Kad būtų galima suprasti Stalino planus, būtina juos aptarti ir socialfašizmo teorijos požiūriu. Sovietų Sąjungoje ši teorija net tris kartus suvaidino lemiamą vaidmenį: tarp 1924 ir 1934 m., tarp 1939 ir 1941 m., tam tikru mastu taip pat 1948 ir 1953 m. Stalinas 1924 m. yra pasakęs: „Fašizmas yra buržuazijos kovinė organizacija, kuri remiasi aktyvia socialdemokratijos pagalba. Objektyviai vertinant, socialdemokratija yra nuosaikus fašizmo sparnas […] Šios organizacijos viena kitą naudingai papildo. Jos yra ne priešingi poliai, o kaip brolis ir sesuo“.

Terminas „socialfašizmas“ oficialiai pradėtas vartoti 1928 m. įvykusiame VI Kominterno kongrese. Iš Maskvos Vokietijos komunistų partija (VKP) taip pat parsivežė įpareigojimą pirmiausia kovoti su socialdemokratija. Tad ir VKP pirmininkas Ernstas Telmanas ir jo draugai smerkė ir vadino išdavikais visus, kas teigiamai vertino bendrą vieningą komunistų ir socialdemokratų frontą prieš fašizmą. Prieš nacius buvo kovojama tik „ideologiniu lygmeniu“, svarbiausias uždavinys buvo naikinti socialdemokratus.

Žinant šiuos faktus, lengviau suprasti ir sovietinės „Pravdos“ komentarus, vertinusius Hitlerio atėjimą į valdžią. Juose buvo teigiama, jog fašizmas esąs imperialistinės sistemos krizės produktas, o naciai tik siekia paspartinti kapitalistinės sistemos žlugimą.

Intermedzo: Hitlerio atėjimas į valdžią

Nors Stalinas 1933 m. neslėpė pasitenkinimo Vokietijos išstojimu iš Tautų Sąjungos ir bandė suartėti su Berlynu,  Hitleris nuo jo kategoriškai atsiribojo. Tada Kremliaus valdovas pakeitė taktiką Vokietijos atžvilgiu. Jam buvo žinoma Hitlerio teorija apie gyvybinę erdvę rytuose. Be to, jam kėlė baimę dviejų frontų grėsmė – iš Japonijos ir iš Vokietijos pusės. Bet Vokietija tuo metu dar neturėjo stiprios armijos. Nebuvo ir bendros Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sienos. Vokietijos ir SSRS santykius smarkiai apkartino 1934 m. pasirašyta Vokietijos–Lenkijos nepuolimo sutartis.

Sovietų Sąjunga bandė net diplomatinėmis priemonėmis paveikti Vokietiją, kad ji anuliuotų sutartį, duodama Berlynui aiškiai suprasti, jog už tai yra pasirengusi mokėti didelę kainą.

Kolektyvinio saugumo doktrina ir Sovietų Sąjunga

Po 1934 metų ir Kominterne buvo diskutuojama apie tai, ar komunistai turėtų siekti kuo subiau įvesti proletariato diktatūrą. Laikinai atsisakius socialfašizmo teorijos, reikėjo keisti užsienio politikos planą.

„Kolektyvinio saugumo koncepcija“ rėmėsi siekiu išsaugoti status quo. Kremliaus nuomone, bet kuris tarptautinis konfliktas Sovietų Sąjungą tik silpnintų. Pamažu Versalio sutarties priešininkė Sovietų Sąjunga ėmė teigiamai vertinti šią sutartį. 1935 m. gegužės 2 d. ji net pasirašė savitarpio pagalbos sutartį su Prancūzija, be kita ko, garantuodama teritorinį Čekoslovakijos vientisumą. Nepaisant Berlyno pozicijos, Maskva tarp 1935 ir 1939 m. ne kartą zondavo dirvą, kaip suartėti su Vokietija.

Po Austrijos „anšliuso“ buvo aišku, kad kita auka bus Čekoslovakija. Pagal minėtąją  1935 m. sutartį Sovietų Sąjunga buvo įsipareigojusi agresijos atveju Čekoslovakijai teikti pagalbą. Praktiškai ji to nebūtų galėjusi padaryti, nes Rumunija ir Lenkija nesutiko leisti žygiuoti sovietų armijai savo teritorijomis. Šių valstybių poziciją buvo galima suprasti: po I pasaulinio karo joms atiteko nemažos buvusios carinės Rusijos teritorijos, su kurių praradimu Sovietų Sąjunga niekada nesusitaikė. Nekalbant apie tai, kad ir Rumunija, ir Lenkija Kominterno politikoje matė didelių grėsmių.

Stalinas suprato, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija, norėdamos išsaugoti Europos didžiųjų valstybių statusą, noromis nenoromis turės remtis Sovietų Sąjunga. Buvo aišku, jog iš Vakarų sąjungininkių jokių teritorinių nuolaidų nebuvo galima tikėtis. Iš to Stalinas galėjo padaryti išvadą, kad bendra siena su Vokietija įmanoma tik sugriovus Versalio taikos sutarties rūmą, o tai reiškė naują pasaulinį karą. Kremlius puikiai suprato, kad Vakarų valstybės už Sovietų Sąjungos nugaros nesitars, nes Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės sutartimis buvo įsipareigojusios teikti Lenkijai karinę pagalbą. Nepaisant to, Sovietų užsienio politika 1939 m. pavasarį netikėtai visiškai pakeitė kryptį.

Sovietų pastangos suartėti su Vokietija

1939 m. kovo 10 d. SSKP XVIII suvažiavime Stalinas pareiškė, jog agresyvia Vokietijos, Japonijos ir Italijos ekspansija yra prasidėjęs naujas imperialistinis karas. (Panašiai jis buvo kalbėjęs dar 1938 m. spalio 1 d.). Stalinas iškėlė lozungą, jog Sovietų Sąjungai reikia laukti, kol kariaujančios šalys nusilps, o tada ji tinkamu momentu įsitrauksianti į karą kaip teisėja.

1939 m. vasario 10 d. prasidėjo derybos dėl Vokietijos kreditų sovietams. Delegacijos vadovas Anastasas Mikojanas, prekybos liaudies komisaras, kalbėdamas apie ekonominius reikalus, siekė  Vokietiją įtikinti ir abiejų šalių politinių santykių svarba. Vokiečiai tos svarbos anuomet, matyt, dar neįžiūrėjo. Tai patvirtina 1939 m. kovo 11-osios dokumentas: Vokietijos prekybos politikos komisija rekomendavo nutraukti derybas dėl kredito, nes Vokietijos pramonė per artimiausius dvejus metus negalėsianti priimti papildomų sovietų užsakymų.

Kovo pradžioje Stalino iniciatyva viename laikraštyje buvo paskelbtas pirmojo užsienio reikalų komisaro Vladimiro Potiomkino straipsnis „Bolševikas“ (pasirašytas slapyvardžiu), kuriame buvo aptariami užsienio politikos klausimai. Tas straipsnis buvo nukreiptas prieš Vakarų valstybes, bet, primenant vis dar galiojusią Rapalo sutartį, buvo pažymima,  jog Vokietijai reikia saugaus hinterlando, ir tik Sovietų Sąjunga galinti jį užtikrinti.

Nuo Hitlerio–Stalino pakto iki jo sulaužymo

1939 m. rugpjūčio 23 d. į Maskvą atvyko Vokietijos delegacija. Svečių nuostabai, oro uoste plevėsavo dvi vėliavos – viena su raudona žvaigžde, kita – su svastika. Abi pusės iš karto viena kitą suprato. Nieko stebėtina: juk abi naudojo tą pačią simboliką.

Begalinį Joachimo fon Ribbentropo džiaugsmą pertaukė Stalino žodžiai, jog nepaisant to, kad „Berlynas ir Maskva kelerius metus ant vienas kito naktikubiliais liejo šūdus“, galima rasti bendrų pamatų, tik tam esą reikia šiek tiek laiko. Po to, pūsdamos į vieną dūdą, abi delegacijos ėmė koneveikti Angliją. Neslėpdamas susižavėjimo, Ribbentropas vertėjui Peteriui Kleistui pasakė, jog jis dar niekada nebuvo sutikęs tokio žmogaus, kaip Stalinas, kuris be užuolankų eina prie reikalo ir atvirai dėsto savo nuomonę. Per pertrauką Ribbentropas užtikrino savo delegacijos narius, jog jie dar tą pačią dieną dėl visko susitarsią. Ir Ribentropas, ir Dancigo gauleiteris Albertas Forsteris, taip pat delegacijos narys, vėliau vieningai sutarė, jog Kremliuje jie jautėsi tarytum senų nacių partijos bičiulių būrelyje. Trečią valandą nakties atsisveikindamas su svečiais, Stalinas davė „garbės žodį“, užtikrindamas, kad Sovietų Sąjunga savo partnerio neapgaus.

Po kelių valandų, savo viloje Kunceve bendraudamas su K. Vorošilovu, N. Chruščiovu, G. Malenkovu ir N. Bulganinu, Stalinas kandžiai nusišiepdamas tarė, jog visa tai buvo tik akių dūmimas, kad būtų galima pamatyti, kuris kurį laiko durniumi. Stalino žodžiai: „Žinau, ką Hitleris yra sumanęs. Jis mano esąs gudresnis už mane, bet šį kartą aš jį apmoviau!“ Hitleris šiuos įvykius taip pat laikė paprasčiausiu politiniu pokeriu. Bet tada visas jo dėmesys krypo į Angliją. Dvi dienas po Lenkijos užpuolimo jis tikėjosi, kad anglai ir šį kartą užkibs ant jo meškerės. Kai rugsėjo 3 d. jam buvo pranešta, jog britai paskelbė karą, jo kabinete įsivyravo nejauki tyla. Pasak Paulo Schmidto, Hitleris sėdėjo tarsi suakmenėjęs. Po kurio laiko jis paklausęs Ribbentropo, kas dabar būsią.  Geringas (Göhring) vienintelis pataikė kaip su pirštu į akį, pasakydamas: „Jeigu šį karą pralaimėsime, galėsime pasikliauti tik Dievu“.

Paktas ir kaip jį vertino Stalinas

Kalbėdami apie Hitlerio ir Stalino susitarimą, turime galvoje tris dokumentus: 1939 m. rugpjūčio 23-iosios sutartį, slaptuosius protokolus ir 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašytą Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartį. Paskutine sutartimi buvo galutinai pasidalyta Lenkija, o pasirašiusios pusės  galėjo savo nuožiūra tvarkyti joms atitekusių žmonių ateitį.

Reikia pažymėti, kad sovietai pasirašė sutartį ne siekdami užsitikrinti taiką ar stengdamiesi nukreipti grėsmes. Dalyvaujant pokalbyje V. Molotovui, A. Ždanovui ir D. Manuilskiui, 1939 m. rugsėjo 7 d. Stalinas taip komentavo paktą G. Dimitrovui: „Karas vyks tarp neturtingų ir turtingų kapitalistinių šalių dėl kolonijų ir žemės turtų. Svarbiausia yra pasidalyti pasaulį ir pasaulio valdymą. Sovietų Sąjunga nemato nieko blogo, jeigu jos kovoja tarpusavyje viena kitą silpnindamos. Būtų neblogai, jeigu mes Vokietijos kumščio dėka galėtume sutriuškinti turtingiausių kapitalistinių šalių (ypač Anglijos) pozicijas. Hitleris, nežinodamas ir pats to nenorėdamas, griauna kapitalistų sistemą.“

Žinoma, dėl Hitlerio niekas neturėjo jokių iliuzijų.  Apie tai bylojo ir tai, kad Stalinas liepė išversti Hitlerio knygą „Mein Kampf“, kurią privalėjo perskaityti visi politbiuro nariai.

Pakto įtaka Kominterno politikai

Iš svarbiausių Kominterno dokumentų matome, kaip Kremlius, siekdamas politinių tikslų, pasinaudojo Europos komunistų partijomis. Kominterno vykdomojo komiteto nutarimu Karas ir komunistų uždaviniai (suformuluotu Dimitovo) buvo atgaivinti niekingiausi ketvirtojo dešimtmečio socialfašizmo teorijos elementai – pagrindinis priešas yra ne fašistiniai judėjimai, o „oportunistiniai“ socialdemokratai ir Vakarų imperialistai. Neigiamai rašyti apie nacius buvo uždrausta. Be to, Kominternas kitų šalių komunistams uždraudė pasisakyti prieš žydų persekiojimą. Partijų laikraščiuose jo net minėti nebuvo galima. Užtat jie privalėjo rašyti kurstančius ir šmeižikiškus straipsnius apie intelektualus antifašistus. Antai Sovietų Sąjungoje gyvenęs Walteris Ulbrichtas įsakė diskredituoti Thomą Manną, kuris palaikė sąjungininkus.

Daugelį Vakarų šalių partinių organizacijų šis Kominterno nurodymas nemaloniai nustebino, nes prieštaravo antifašistinėms nuostatoms. Staliną jie ėmė laikyti darbininkų klasės išdaviku.

Juo labiau dėl to, kad jis visur išsiuntinėjo instruktorius, kurie privalėjo skirti nuobaudas nepaklusnioms partinėms organizacijoms ir dvejojantiesiems. Šios valymo kampanijos metu buvo brutaliai susidorota su visais tais, kurie nepritarė paktui, jų tarpe buvo daug intelektualų. Po to labai daug žmonių išstojo iš partijos. Daugelis pažangių kairiųjų intelektualų atvirai pasisakė prieš Sovietų Sąjungos politiką: Jorge Semprunas, Octavio Pazas, Ignazio Silone, Andre Malro (Malraux) ir kiti išstojo iš komunistų partijos. O Arthuras Koestleris, Heinrichas Mannas ir Egonas Erwinas Kischas, kurie buvo laikomi kairiaisiais, bet kritiškai vertino stalinizmą, net visiškai nusigręžė nuo komunizmo.

Visų šalių emigrantams antifašistams Kominternas uždraudė dalyvauti kovoje prieš Vokietiją. Jų nurodymai buvo vykdomi netgi internuotųjų ir koncentracijos stovyklose. Partijos narius, kurie nesutiko laikytis  Maskvos nurodymų, komunistų  partijos vadovybė įdavė gestapui. Tie „nepaklusnieji“, kurie ir toliau laikė save antifašistais, iš karto tapo „antirevoliucionieriais“, „provokatoriais“ ir „karo kurstytojais“. Stalinas net gulage liepė surankioti „nepaklusniuosius“ vokiečių komunistus ir perduoti juos gestapui.

Nebuvo žodžių, kuriais galima būtų apibūdinti kairiųjų intelektualų nusivylimą.  Heinrichas Mannas, iš kurio Kremlius tikėjosi Stalino biografijos, griežtai atsisakė tarnauti Kremliaus ponams. Anuomet H. Mannas savo dienoraštyje parašė, jog pavadinti Staliną apgaviku genijumi būtų pernelyg švelnu. Esą jam apibūdinti labiau tiktų Trockio žodžiai –  „Kremliaus šakalas“.

Hitlerio apsisprendimas pulti Sovietų Sąjungą

Istorikai neturi vieningos nuomonės dėl Hitlerio planų. Svarbu pažymėti, kad Hitleriui buvo svarbu tiek kovoti prieš bolševizmą, tiek užimti gyvybinę erdvę Rytuose.

Kai 1940 m. vasarą oro karas prieš Angliją nedavė lauktų rezultatų, Trečiajam Reichui iškilo strateginė dilema. Nei Hitleris, nei Vokietijos karinė vadovybė nebijojo sovietų prevencinio smūgio. Vokietijos žvalgyba Sovietų Sąjungą laikė milžinu molio kojomis. Bet ji neįsivaizdavo nei sovietų karo pramonės potencialo, nei Raudonosios armijos ginkluotės kiekio ir kokybės.

Lapkričio 18 d. Hitleris paskelbė „Fiurerio potvarkį nr. 18“, kuriame buvo sakoma, kad nepriklausomai nuo vokiečių–sovietų derybų reikia tęsti pasirengimą karui prieš Sovietų Sąjungą. Ši data ypač įdomi dėl to, kad tą pačią dieną Berlyne lankėsi Molotovas. Taigi, kalbėdamas apie norą vesti derybas, Hitleris nuo pat pradžių nebuvo sąžiningas.

Gruodžio 18 d. Hitleris pasirašė „Fiurerio potvarkį nr. 21“. Tai buvo pirmasis raštiškas  įsakymas rengtis „Barbarosos operacijai“.  Potvarkyje sakoma, kad Vokietija dar nesibaigus karui prieš Angliją turėtų greita kampanija parklupdyti Sovietų Sąjungą. Reikia nedelsiant pradėti rengtis karui prieš Sovietų Sąjungą ir vėliausiai iki 1941 m. gegužės 15 d. baigti pasirengimą. Galutinis „Barbarosos operacijos tikslas“ esąs užimti Rusijos teritorijas, kurios driekėsi iki Volgos–Archangelsko linijos.

Bus daugiau.

2011.06.23


Prisijunkite prie diskusijos