Tai žino visi rašantieji – būsimų rašinių temos atsiranda dažnai netikėtai. Ir mano šitos temos akstinas atsirado tokiu pat būdu.
Rugpjūčio 30 dieną Plungėje dalyvau tradicinėje kraštiečių draugijos sueigoje. Mielame ir turiningame „susibėgime“ įsigijau plungiškio istoriko Stasio Stropaus knygą „Plungės kraštas“, išleistą „Mokslo aidai“ leidyklos 2004 metais. Joje moksliškai tyrinėjamas ir publicistiškai vaizduojamas Plungės kraštas nuo pat 1253 – ųjų iki 2003 – ųjų metų.
Nėra ką sakyti, – ilgoka istorinio laiko drobė. Toje drobėje įausta ir mano biografija. Santykinai, suprantama, kadangi S.Stropus rašo ir apie mano Mardosų kaimą, kuriame 1940 metų rudenį vidutinių ūkininkų šeimoje į pasaulį „vargti“ atėjo penktas vaikas, kažkodėl pakrikštytas ne žemaitišku ir ne lietuvišku Alfredo vardu.
Gaudžiau kiekvieną Stropaus žodį apie savo kaimo praeitį, sužinojau – 1708-1711 metais Mardosuose siautė maras, badas, ir kaip liudija 1721 metais Plungės seniūnijos ir dvaro valdytojo K. Krišpino-Krišenšteino sudarytas inventorizacijos dokumentas, mano gimtajame kaime begyveno vienintelė šeima ir ta pati naujai atsikėlusi.
S. Stropus rašo apie mūsų netolimų kaimynų Striaukų šeimos tragediją, apie kurią vaikystėje girdėjome tos „klasių kovos“ atgarsius. Tiktai nei tėvai, nei artimieji nepasakojo (tikriau, nežinojo), kad Mardosų pradinėje mokykloje (mano mokykliniais metais ji nebeveikė) mokytojavo Generolo Vėtros žmona, kad joje buvo ruošiamasi 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilimui. Domino ir gretimų kaimų istorija (Nausodyje ir Stonaičiuose baigiau pradinę mokyklą).
Dar sovietiniais metais kažkokiame leidinyje buvau skaitęs istoriko A. Matulevičiaus straipsnį apie tai, kad mūsų kaimo garsusis „kaimynas“ Gondingos piliakalnis, kurio papėdės lankoje kitapus Babrungo upės teko ne kartą su arkline grėbiamąja grėbti šieną, buvo svarbus gynybinis bei administracinis centras tais laikais, kai dar nebuvo Plungės.
S. Stropaus knygoje apie Gondingą sužinojau reikšmingų faktų: šis kraštas buvo patekęs kryžiuočių ordino valdžion ir tik po Žalgirio ir po Melno sutarties jis vėl grįžo Žemaitijai. „Prasidėjo taikus Gondingos laikotarpis. Tada ji išaugo ir istorijos šaltiniuose imta vadinti miestu. Gondinga iki XVI a. pabaigos išliko Žemaitijos dalies administraciniu centru. 1565 m. minima Gondingos gatvė Rietave, 1567 m. – Gondingos tijūnystės dvaras ir miestas“.
Ir tiktai karų su Švedija laikotarpiu, kai ta ypač puldinėjo Žemaitiją, Gondinga irgi labai nukentėjo. „XVII a. Gondingos reikšmė sumažėjo, savo vaidmenį ji perleido Plungei (Plungėnams). Pastaroji buvo įkurta apie XVI a. vidurį prekybai patogesnėje vietoje. Būsimoji Plungės gyvenvietė, atsiradusi netoli piliakalnių, kurį laiką buvo vadinama Gondinga. Pamažu jos gyventojai persikėlė į dabartinę Plungės vietą. Tai ne pirmas toks faktas Lietuvos miestų istorijoje. Savo vietą pakeitė ir Narkūnai – persikėlė į Uteną“.
Yra ir kitų vertingų faktų apie mūsų Mardosų kaimo garsųjį Kaimyną, – archeologinių tyrinėjimų metu rastus pylimo polius, įvairias monetas. Gražiai aprašomi šio krašto padavimai bei jame vyravusi religija – gamtatikystė.
Aistringa knygos autoriaus polemika dėl Gondingos pavadinimo, kai dar sovietmečiu kalbininkams buvo pavykę pakeisti vieną raidę (kaip, pavyzdžiui, šiandien to nori Vilniaus krašto lenkai). Mat, buvo užsigeista šią vietovę perkrikštyti „aukštaitiškai“ – vietoje G-o- ndingos rašyti ir tarti G-a-ndinga.
Manau, verta pacituoti S. Stropaus vieną kitą pilietinę nuostatą bei etninį principą. Reikia dar iš anksto pasakyti, kad knygos autorius į kalbinį klausimą pažvelgė istoriškai, t.y. iš tų laikų, kai Lietuvos ir Žemaitijos politiniai santykiai buvo labai įtempti. (Juk Mindaugą nužudė žemaičių kunigaikštis Treniota su savo sėbrais!).
„Taigi lietuviai žemaičių sąmonėje jau nuo Mindaugo, Vytauto laikų buvo „okupantai“, nesiskiriantys nuo svetimtaučių. Šiandien tai skamba keistai, tačiau iš istorijos, kaip ir iš dainos, žodžių neišmesi… Šios knygos autorius, būdamas žemaitis, niekada nesutiks, kad viena brangiausių Žemaitijos šventviečių iškreiptai būtų vadinama Gandinga“. Nesutinku ir aš, nors jau daug metų gyvenu… Lietuvoje, bet jaučiuosi išsaugojęs vieną kitą žemaitišką geną…
Tačiau net ne ši karšta polemika pasitarnavo šio straipsnelio temai, o kitas, nedidelis, poskyris „Gondinga sovietinių okupacijų metais“. Jame S. Stropus kritiškai rašo apie asmenį, kurio pirmąjį pasirodymą „Socialistinio kelio“ kolūkio žmonėms ir man teko išvysti, atrodo, 1962 metais. (Tada buvau jau studentas, parvykęs žiemos atostogų, ir su mama atėjau į naujo pirmininko prisistatymą…). Mamai po susitikimo pasakiau: „Nepatiko man jūsų naujasis pirmininkas, kažkoks šaltas, nedraugiškas, nei pasveikino žmonių su ateinančiais metais, nei su Kalėdomis…“
Ateitis patvirtino mano įtartiną nuojautą, – Antanas Jarumbauskas, paskutinysis to kolchozo pirmininkas, buvo nevykęs vadovas. Taip, „Socialistinio kelio“ kolūkis (jam priklausė ir Gondinga) ekonomiškai buvo tarp rajono stipriausiųjų, tačiau kokia kaina? A. Jarumbauskas buvo ekonomikos mokslų daktaras, tačiau išsimokslinimo būti geru vadovu nepakanka, reikia dar ir aukštų dorovinių savybių. O jis jų neturėjo, – gal išaugo šiuo požiūriu „pakrikusioje“ šeimoje, gal vėliau buvo paveiktas išklerusios sovietinės ideologijos, ypač jos požiūryje į žmogų, į gamtosaugą, į tautos paveldą, tradicijas, į kultūros vertybes?
O nesant aukštos dorovės, A. Jarumbauskas ir, manytume, jo pakalikai leido niokoti gražuolę Gondingą, ardyti piliakalnio šlaitus, kirsti ąžuolynus. Pasikėsinta ir žmones. Stropus knygoje pasitelkia pavyzdžius, kaip žurnalistės B. Boreišienė ir Z. Paulauskaitė, gamtosaugininkas K. Labanauskas spaudoje bandė kelti Jarumbausko piktus darbus – daugiavaikės moters išmetimą iš namo, spirituoto gėralo gražiu (nors ir klaidingu) pavadinimu „Gandinga“ gamybą, baudžiavinės baimės atmosferos ugdymą tarp kolūkiečių bei paukštyno darbininkų.
S. Stropus taikliai apibendrina tada paplitusį kolchozų-milijonierų vadovų tipą: „Tai buvo tikras sovietinės santvarkos padaras, įgijęs visas „homosovieticus“ savybes ir pasiekęs komunizmo epochos moralės „aukštumas“. Tai buvo tipiškas sovietinės santvarkos funkcionierius, nuniokojęs Žemaitijos krašto gamtą ir vertingą istorinį bei archeologinį palikimą“.
Dabar iš laiko perspektyvos žiūrint, geriau suvokiama, – tokie vadovai, kaip Jarumbauskas, vykdė lokalinį mūsų tautos genocidą, o už tai turi būti baudžiama ir reikia atsakyti. Babrungu pro Gondingą per tuos kelis dešimtmečius nutekėjęs vanduo, manyčiau, nenuplovė Jarumbausko ir į jį panašių vadovų kaltės, nepavertė jos grynai filosofine kategorija.
Aišku, turint omenyje dabartinės teisėsaugos mechanizmo nerangumą praeities juodiems darbams ir kaltėms, žemiškajam procesui surengti pristigtų įkalčių, bet metafiziniam nuosprendžiui skelbti turime teisę. O kas tas galintysis tai daryti, kas tas neklystantysis ir dorasis? – gali manęs paklausti oponentas. Taip, anot Šventojo Rašto, mes visi ne be kaltės.
Tačiau metafizinius ir moralinius nuosprendžius leidžia mums daryti mūsų pačių gerasis Kitas, mūsų antrininkas, dar konkrečiau įvardijamas Sąžinės vardu. Tai mūsų pačių sieloje esantis noras tobulėti, siekti ne tik asmeninio, bet ir visuomeninio gėrio. Manyčiau, šitą sielos slaptą troškimą turime visi, jį turi net ir esantys už įstatymų ribų asmenys. Tiktai, paklusę išorinėms aplinkybėms, dažnai šito sąžinės balso nepaisome, linkę nusileisti akiplėšiškesniems padarams – judošiams, įvariais istoriniais periodais įsikūnijantiems tai „jarumbauskų“, tai „jarmalavičių“, tai „beleckų“, „zamolskių“, tai „algiųpaleckių“ pavidaluose.
Dabar, manau, išaiškėjo svarbiausias akstinas šio rašinio temai, – parodyti, kad blogis yra universalus, kad jo recidyvai pasisėja dabartyje ir ateityje, taigi įsikūnija ir kai kuriuose mumyse. Jarumbauskiniai recidyvai, tikėtina, greičiau įsikūnys jo „geneologiniame medyje“, jam artimiausioje gimininėje aplinkoje.
Nors, gali būti, pasisės ir gentiškai tolimesnėje dirvoje. Kai šiandien yra daug neatsparių lietuvių Rusijos „minkštajai“ propagandai (o iš tiesų tai kieta putiniška imperinė ideologija, paremta milijardais rublių), kai net yra intelektualų, besižavinčių Lukošenkos „kolchoziniu“ vadovavimu žemės ūkiui („kokie ten laukai, kokia ten tvarka!“ – sako jie), kai net aš su jaunesniuoju broliu susiroviau dėl požiūrio į mūsų Prezidentę (jis ją grubiai kritikavo, aš ją karštai gyniau), pradedi tikėti dėsniu apie energijos tvarumą, – kad lietuviams baudžiavos laikais įskiepytas nuolankumas okupantams niekur nedingsta… Betgi tie patys lietuviai kartu su lenkais pakilo prieš tą pačią baudžiavą, tie patys lietuviai 1918 metais iškovojo Nepriklausomybę!
Vadinasi, darykime galutinę išvadą – kaip kiekviename žmoguje, taip ir kiekvienoje tautoje, vyksta įnirtinga kova tarp blogio ir gėrio. Svarbiausia toje kovoje yra „dislokacija“, – kurioje pusėje atsistosi. O kas tai gali pasakyti? Geriausias patarėjas – mūsų siela, mūsų vidinis balsas, mūsų sąžinė. Būtina retkarčiais, o geriau būtų pastoviai, daryti jos revizijas, „apyskaitas“.
Nuotraukoje: straipsnio autorius rašytojas, literatūros kritikas Alfredas Guščius.
2014.10.13; 12:24
