Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis ir Gudų kultūros draugijos Lietuvoje direktorius Fiodoras Niunko mano, jog šiuo metu Baltarusijos kalėjime kalintis baltarusis Aleksandras Bieliackis yra vertas Laisvės premijos.
Slaptai.lt skelbia atsiųstus paaiškinimus.
XXX
Vadovaujantis LR Laisvės premijos įstatyme numatyta tvarka, vertinant pasiekimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų lasivą apsisprendimą ir suverenitetą siūlome Aleksandrą Bieliackį laikyti pretendentu Lasivės premijai gauti.
Aleksandras (Ales) Beliackis nusipelnė ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją ir skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą: jis yra šiuo metu kalinamas Baltarusijos žmogaus teisių gynėjas, žmogaus teisių centro „Viasna“ pirmininkas ir Tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH) pirmininko pavaduotojas, demokratinio nevyriausybinių organizacijų susivienijimo Baltarusijoje narys, laikomas pogrindinio demokratinio judėjimo lyderiu sovietiniu laikotarpiu.
Biografija
Aleksandras (Ales) Beliackis (1962-09-25)
Gomelio valstybinio universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto absolventas.
Vedęs, turi sūnų.
Gimė Karelijos Respublikoje, Sartavalo rajone, Viartsilyje, kur jo tėvai buvo išvykę uždarbiauti iš Baltarusijos. 1964 metais tėvas Viktoras Ustinovičius ir mama Nina Aleksandrovna grįžo į Baltarusiją. Gyvenamąja vieta šeima pasirinko jauną miestą Svetlogorską. Čia Ales baigė vidurinę mokyklą Nr 5. 1979 metais įstojo į Istorijos ir filologijos fakultetą Gomelio valstybiniame universitete, kur pradėjo savo literatūrinę ir socialinę veiklą. 1984 metais jis baigė universitetą ir įgijo filologijos pedagogo išsilavinimą.
Prieš įstodamas į aspirantūrą Literatūros institute prie BTSR mokslų akademijos, dirbo mokytoju Gomelio apskrities Leličickio rajone. 1984 metais pašauktas į sovietinę kariuomenę. Tarnavo prie Svetlogorsko mechaniku – vairuotoju. Grįžęs iš kariuomenės, tęsė aspirantūros studijas bei mokslinę, literatūrinę ir visuomeninę veiklą.
1986 metais buvo vienu iš jaunųjų literatų bendrijos „Tuteišija“ įkūrėjų, vėliau tapo šios bendrijos prezidentu.
1988 metais buvo vienu iš bendrijos „Martirolog Belarusi“ įkūrėjų. Baltarusijos liaudies fronto „Adradženje“ (balt. „Адраджэньне“) organizacinio komiteto narys, vienos iš pirmųjų masinių akcijų „Dziady“ (balt. Дзяды“) įkvėpėjas.
1990 metais pasiskelbė vienu iš Baltarusijos katalikų draugijos (balt. gromada) organizatorių.
1989 metais baigė aspirantūrą Literatūros institute prie BTSR mokslų akademijos, ginti kandidato disertaciją atsisakė. Jos pagrindu 1991 metais buvo išleista knyga – monografija „Literatūra ir nacija“. Trumpai dirbo Baltarusių literatūros istorijos muziejaus jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.
Laimėjęs konkursą, 1989 metais išrinktas Maksimo Bogdanovičiaus literatūros muziejaus direktoriumi, kuriuo dirbo iki 1998 metų. Jam vadovaujant atidaryta ekspozicija ir trys muziejaus filialai.
1991-1995 metais išrinktas Minsko miesto tarybos deputatu.
Baltarusijos rašytojų sąjungos, Baltarusijos „Pen-Center“, Baltarusijos žurnalistų asociacijos narys.
2006 metais išleista jo esė ir apsakymų knyga „Probežki po beregu Ženevskogo ozera“ (rus. „Пробежки по берегу Женевского озера“). Parašė daug straipsnių ir esė žmogaus teisių ir rinkimų stebėjimo temomis.
Nuo 1996 metų yra žmogaus teisių centro „Viasna“ pirmininkas. Centras yra viena pagrindinių žmogaus teisių gynimo organizacijų Baltarusijoje, teikiančių teisinę ir kitą pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo politinių represijų ir jų šeimoms (apie dešimt tūkstančių asmenų).
2003 metais centras „Viasna“ Baltarusijos Aukščiausio teismo sprendimu buvo išbrauktas iš valstybinio registro. 2007 metais Jungtinių Tautų Žmogaus teisių gynimo komitetas pripažino šio centro likvidavimą asocijuotų organizacijų narystės laisvės pažeidimu ir rekomendavo atkurti Alesiaus Beliackio ir kolegų pareigybes. 2007 metais ir dukart 2009 metais nesėkmingai buvo bandoma registruoti šią organizaciją Teisės ministerijoje.
Žmogaus teisių centro „Viasna“ partneriais šiuo metu yra daugiau nei 15 tarptautinių ir užsienio šalių žmogaus teisių gynimo organizacijų, o pats centras priimtas nariu į dvi tarptautines skėtines organizacijas: „Tarptautinę žmogaus teisių federaciją“ („The International Federation for Human Rights“ – FIDH) ir tarptautinę nevyriausybinę organizaciją „ENEMO“, vienijančią stebėtojus iš 16 Rytų Europos ir buvusių TSRS respublikų.
Nuo 2001 metų vadovavo didžiausiam visuomeniniam tinklui Baltarusijoje „Pro-demokratinių NVO asamblėja“.
2007 metais Vilniuje įkurtų Baltarusijos Žmogaus teisių namų tremtyje įkūrėjas ir valdybos narys. Baltarusijos Žmogaus teisių namų tremtyje tikslas – suteikti trumpalaikį prieglobstį asmenims, dėl politinių persekiojimų priverstiems palikti Baltarusiją.
Nuo 1988 metų daugiau nei 20 kartų sulaikytas dėl politinės ir pilietinės visuomeninės veiklos.
Veiklos pripažinimas ir įvertinimas
Narsi ir nuosekli Alesiaus Beliackio pozicija ginant žmogaus teises Baltarusijoje daug kartų įvertinta visame pasaulyje jam įteikiant įvairius apdovanojimus.
2005 metais jis apdovanotas pirmą kartą Europos Tarybos (ET) paskirta Vaclavo Havelo žmogaus teisių premija „Homo Homini“.
2006, 2007 ir 2012 metais nominuotas Nobelio taikos premijai.
2006 metais Čekijoje apdovanotas „Homo Homini“ prizu organizacijoje „People in Need“ už didžiulį įnašą ginant žmogaus teises.
Norvegijoje Norvegijos Helsinkio komiteto apdovanotas Andrejaus Sacharovo kovos už laisvę prizu.
Švedijoje apdovanotas Pero Anger premija.
2007 metais išrinktas Tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH) pirmininku.
2010 metais Genujos miesto municipaliteto (Italija) paskelbtas miesto garbės nariu.
2011 metais:
apdovanotas Atlanto tarybos (JAV) Laisvės premija (Atlanto Taryba yra JAV įsikūrusi organizacija, skatinanti transatlantinį bendradarbiavimą);
apdovanotas Danijos dienraščio „Politiken“ Laisvės premija;
apdovanotas Lenkijos URM „Pro Dignitate Humana“ premija už išskirtinį atsidavimą ir nenugalimas pastangas ginant žmogaus teises ir vertybes;
apdovanotas JAV valstybės departamento „Petra Kelly“ premija už žmogaus teisių gynimą;
apdovanotas „Heinrich Boll“ fondo;
pripažintas Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų lyderiu kaip „Metų kovotojas už pilietinę visuomenę“.
2012 metais:
tapo „Lecho Valensos“ premijos laureatu;
Norvegijos autorių sąjungos apdovanotas premija „Freedom of Expression“;
nominuotas Sacharovo premijai už minties laisvę.
Politinės ir visuomeninės veiklos pasekmės
2011 metais nuteistas 4,5 metų kalėti su turto konfiskavimu po daugiau nei 3 mėnesius trukusio sulaikymo, pateikus politiškai motyvuotus kaltinimus dėl mokesčių vengimo įsisavinant lėšas, gautas represijų aukoms padėti.
Tarptautinės bendruomenės ir žmogaus teisių gynėjų organizacijų, įskaitant „Amnesty International“, pripažintas politiniu ir sąžinės kaliniu.
64-ojoje Jungtinių Tautų sesijoje Nesankcionuoto sulaikymo klausimų (WGAD) darbo grupė nustatė, kad A.Beliackio suėmimas buvo savavališkas ir pažeidžiantis Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją bei Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. WGAD pabrėžė, kad „pakankama priemonė būtų išleisti A.Beliackį bendru sutarimu su teise į nuostolių atlyginimą.“
Pasirašė: Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis ir Gudų kultūros draugijos Lietuvoje direktorius Fiodoras Niunko.
Ria/Scanpix nuotraukoje: baltarusis Aleksandras Bieliackis, kandidatas Laisvės premijai gauti.
2013.10.29
