Garsus istorikas ir leidėjas, knygos “GRU imperija“ bendraautorius Aleksandras Kolpakidis pasakoja apie šiuolaikinės literatūros, skirtos specialiųjų tarnybų temai, ypatumus.
Taip pat pateikia mažai žinomų faktų, kaip Rusijos jėgos struktūros subtiliai “bendradarbiauja” su leidyklomis, istorikais, žurnalistais, į pensiją išėjusiais žvalgybų bei kontržvalgybų veteranais.
Slaptai.lt mano, kad šis 2010-aisiais Marinos Latyševos parengtas interviu aktualumo neprarado ir šiandien. Juolab kad daugelis iš mūsų tikriausiai manome, jog sensacingų knygų rašymas apie slaptąsias tarnybas – prestižinis, pelningas ir beveik nepavojingas užsiėmimas.
Kokia literatūros apie slaptąsias tarnybas rinkos būklė po krizės?
Rinkos būklė ne šiaip prasta, rinka praktiškai yra mirusi. Negalėčiau pasakyti, kad tai jau yra įvykę šimtu procentų, bet ,,pacientas yra greičiau miręs, nei – gyvas“. Kadaise mūsų rinka šia tema startavo superhitu, kurio rekordas ligi šiol nesumuštas. Tai Pavelo Sudoplatovo memuarai, kuriuos publikavo ,,Gėjos“ leidykla. Be šių memuarų ir pirmos Olego Gordijevskio knygos (,,KGB. Užsienio politinių operacijų istorija nuo Lenino iki Gorbačiovo“ – Gordijevskio ir Kristoferio Endriu, Agentura.Ru past.), šiame lauke nebuvo didelių komercinių sėkmių, jeigu tik nepriskirtume prie literatūros apie spec.tarnybas žiniasklaidos veikėjų Mlečino ir Hinšteino knygų.
Šiandien jau mirę daugelis gerų autorių ir tie, kurie buvo atsakingi už knygų publikavimą, kurie kūrė atmosferą. Mirė Karinės žvalgybos veteranų tarybos vadovas Anatolijus Pavlovas ir jam talkinęs buvęs GRU archyvo viršininkas Pupyševas, Sovietinės karinės žvalgybos Spaudos biuro konsultantas Vladimiras Karpovas, žvalgybos veteranai Viktoras Bočkariovas, Igoris Kadetovas, Vitalijus Černiavskis, Stanislovas Lekarevas. Mirė daugelis kitų. Nebeliko kam rašyti.
Be kita ko, turėkite omeny, kad Rusijos knygų rinka dar ir nepasiduoda kaip nors logiškai įprasminama. Praėjusiais metais buvo populiarios dvi temos, viena iš jų – bausmės batalionai (kita – Nikolas Tesla). Mūsų ,,Jauza“ publikavo ir rusiškas, ir vokiškas dokumentines knygas apie bausmės batalionus, grožinę literatūrą – viską, ką tik įmanoma įsivaizduoti, apie 50 pavadinimų. Ir visos jos buvo sėkmingai parduotos. Kadaise tai buvo draudžiamos temos, bet praėjo jau dvidešimt metų. Buvo daugybė straipsnių, internetas ,,lūžta“ nuo bausmės batalionų. Bet vis viena tema išlieka populiari. Kodėl? Aš to negaliu suprasti. Toks pat marazmas ir su Tesla.
O kokia ne-grožinės literatūros padėtis?
Sumenko knygų tiražai ta tema, kuri visada buvo itin populiari – apie Trečiąjį Reichą. Taip, išleidžiama daugybė visokių darbų, artimų istorinei tematikai, išleidžiama pačių autorių, rėmėjų lėšomis arba iš grantų mažučiais tiražais po 200–300 egzempliorių, kurie išsisklaido pas draugus, pažįstamus, taip pat … atsiduria šiukšlynuose. Bet šios knygos beveik neegzistuoja, jų nerasite bibliotekose ir internete.
Dešimtąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susiklostė tokia situacija, kai leidyklos ėmė dirbti su jėgos struktūromis, spausdinti knygas, parengtas Federalinės saugumo tarnybos Ryšių su visuomene centro (FST RVC) ir bendradarbių memuarus.
Aktyviai leidyklomis naudojosi ir Užsienio žvalgybos valdyba. Kaip reikalai klostosi šiandien? Buvo sumanyta, kad FST ir UŽV turėjo kuruoti knygų apie spec.tarnybas leidybą. Tačiau realiai valdžia prižiūri, seka tik TV. Ir tai protinga, nes auditorijų skirtumas yra milžiniškas. Su autoriais praktiškai nedirbama, nors, pavyzdžiui, Jurijui Kobaladzei esant UŽV spaudos biuro vadovu 1990-aisiais (Agentūra.Ru pastaba) viskas buvo lojalu. Kai mes susipažinome, aš buvau tik pradėjęs spausdintis, o jis jau baigė karjerą. Jis, išties daugeliui yra padėjęs ir netrukdė.
Paskui viskas ėmė blogėti. Dabar, sakykim, GRU joks darbas nėra dirbamas. Išėjo Michailo Aleksejevo (oficialus GRU istoriografas, Agentūra.Ru pastaba) tritomis, vieną išleido ,,Večė“ ir du ,,Kučkovo pole“ – tai paties autoriaus iniciatyva, be to, jis tai pradėjo daryti prieš penketą šešetą metų. Tai, ką išleido ,,Večė“ – tai jo perdirbta knyga, kurią kitados buvo publikavusi leidykla ,,Karinė žvalgyba“. O kiti du tomai – tai jo naujas ir labai įdomus, bet sudėtingas skaityti opusas apie Zorgę, kurį leidėjas padalijo į du leidinius (apie Zorgę ir apie mūsų karinę žvalgybą Kinijoje). Tad GRU prie šito leidinio nėra prisidėjusi.
Dar daugiau, knygos apie karinę žvalgybą, parašytos civilių istorikų, gali sukelti negatyvią reakciją. GRU buvo kažkoks personažas, savotiškas politrukas, kuravęs ryšius su istorikais – aš per jį bandžiau gauti leidimą prieiti prie kai kurios dar prieškarinės medžiagos, be to, dėl leidimo esu kreipęsis net į patį Valentiną Korabelnikovą (GRU vadovas 1997-2009, Agentura. Ru pastaba), bet man, ir gavus jo rekomendaciją, nieko nedavė. O paskui ir pati pareigybė buvo panaikinta.
Dėl FST, tai dabartinis FST registracijos valdybos ir archyvinių fondų viršininkas Vasilijus Christoforovas kalba, kad buvo išslaptinta daugybė dokumentų, vos ne milijonas. Tai, švelniai tariant, ne visiškai taip! Išslaptino jie išties daugybę visokių niekam nereikalingų niekniekių. Bet realiai svarbių dokumentų niekam neduoda. Net operacijos ,,Trestas“ jau 10 metų niekaip neišslaptina. O svarbiausia 1937 – 1938 metų represijų tema! Lig šiolei viskas uždaryta. Tokia savo politika jie faktiškai ne tik paralyžiavo SSRS istorijos tyrinėjimą, bet ir neįmanomai susiaurino literatūros apie specialiąsias tarnybas nišą.
Kaip dirba mūsų archyvai, galiu papasakoti iš savo patirties. Yra toksai archyvas Vodnyj‘e. Kažkas kartą man ten atsitiktinai su atviromis medžiagomis (bylomis) ir aprašymais davė net ne dokumentus, o karo laikų uždarų dokumentų aprašą (beje, man paskui ir skandalą sukėlė, kam aš jį paėmiau). Tai buvo garsiosios SSRS NKVD Atskirosios motorizuotos šaulių ypatingosios paskirties brigados bylos. Tiek vertingiausios informacijos apie mūsų diversantus, apie P.Sudoplatovo valdymą – aš metus negalėjau atsigauti. Bet pačių bylų iš šio aprašo man, aišku, nedavė.
O juk ten nėra jokios kompromituojančios medžiagos, tik duomenys apie mūsų didvyrius-partizanus. Sprendžiant iš aprašo, ten yra viskas – biografijos, operacijos ir t.t. Tai kiekvieno istoriko svajonė. Kodėl visa tai lig šiol įslaptinta? Kokia čia kvailystė? Tačiau atvirose, tyrinėtojams pateikiamose bylose yra produktų talonai, kurie buvo išduodami Atskirosios motorizuotos šaulių ypatingosios paskirties brigados batalionui, o kam saugoti 400 talonų vaisių tyrei? Aš nejuokauju!
Net žinybiniam istorikui – Aleksandrui Zdanovičiui (FST generolas leitenantas, paramos FST programų valdybos viršininkas 1999-2002, nūnai Rusijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos generalinio direktoriaus pavaduotojas ir spec. tarnybų istorijos tyrinėjimo draugijos pirmininkas, Agentura.Ru pastaba) ir Vladimirui Haustovui (FST Akademijos istorijos katedros vedėjas, Agentura.Ru pastaba) pateikia, sprendžiant iš nuorodų jų knygose, labai mažai iš esmės naujos medžiagos, kažkokius trupinius.
Žinoma, reikalas dar ir tas, kad niekas nenori spausdinti knygų apie specialiąsias tarnybas. Leidykla ,,Kučkovo pole“, kuri, žinoma, atlieka didžiulį darbą, išleidžia šias knygas tik todėl, kad leidėjas gauna pinigų iš savo rėmėjų, esančių FST veteranų organizacijų sąrašuose…
Taigi esama leidyklų, kurios glaudžiau nei kitos susijusios su jėgos struktūromis?
Nuoširdžiai sakau, nežinau. Kiek man žinoma, leidyklos vadovas niekur netarnavęs, jis – civilis žmogus. Apskritai esu pastebėjęs, kad mes savo šalyje mažai žinome apie tai, kas su kuo ir kaip susiję. Kai kuriuos istorikus įsileidžia į archyvus ir teikia kažkokią informaciją. Kitų neįsileidžia ir nieko neduoda. Kokie kriterijai? Iš leidyklos ,,Kučkovo pole“ knygų įrašų su padėkomis veteranams matyti, kad ši leidykla bendradarbiauja su šių struktūrų žmonėmis. Tiesa, manau, tai visiškai nepriklausomi žmonės, tiesiog mokantys susitarti ir gerai išleisti knygas.
Kai kuriems žinybiniams autoriams ir šiandien uždrausta spausdintis, be to, atrodo tai visiškai absurdiška. Prie Fradkovo (UŽT direktorius nuo 2007 m., Agentura.ru pastaba) bijomasi visko – jis juk žmogus iš kitos sistemos, jam vadovaujant spaudos tarnyba išgyvena sąstingį. Ten uždraudžiamos publikuoti net tos knygos, kuriose nėra jokios naujos informacijos. Vienas iš buvusių bendradarbių parašė specialiųjų tarnybų enciklopediją, ir tik pasinaudodamas atvirais šaltiniais, bet jam uždraudė ją publikuoti.
Taip pat klesti akių muilinimas. Pavyzdžiui, triukšmelis dėl Vilio Lemano (Gestapo bendradarbis, dirbęs sovietinei žvalgybai. Agentura.Ru past.), apie kurį tik tinginiai nėra rašę ir filmų kūrę per pastaruosius 20 metų. Net yra išėjusi knyga, pasirašyta ,,Stavinskio“, paremta tais pačiais ,,pirminiais“ dokumentais! UŽT spaudos tarnyba gerokai degradavo nuo Kobaladzės laikų.
O specialiųjų tarnybų istorikų asociacijos knygų publikavimas – propaganda ar verslas?
Tik noras turėti publikacijų disertacijai ginti. Žinoma, niekas iš nieko neuždirbdavo ir neuždirba. Buvo laikai, kai Asociacija išleido keletą rimtų rinkinių. Bet vėlgi, mirė pagrindinės figūros, pavyzdžiui, Ivanas Vasiljevas, Viktoras Bylininas, kurie tempė visą šio darbo naštą. Paskutinis jų rinkinys, kiek esu girdėjęs, išėjo menkučiu tiražu, ir egzemplioriai buvo įteikti tik autoriams, net Asociacijos nariams jų neteko. Mano manymu, Asociacija niekados nesusidorojo su tomis užduotimis, kurias turėjo įgyvendinti. Tai iš esmės buvo veiklos imitacija, viso labo galimybė autoriams publikuotis.
Paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį taip ir nebuvo publikuotas Mitrochino/Endriu vertimas, sklido gandai, kad UŽT spaudė leidyklą. Jau praėjusį dešimtmetį taip ir nebuvo išleista Piterio Erlio knyga ,,Draugas Žanas“ su Tretjakovo atviravimais. Ar išliko specialiųjų tarnybų spaudimas rinkai?
Su Mitrochino archyvu tai tikrai buvo spaudimas. Kiek esu girdėjęs, tai ,,АСТ“ leidybos grupė įsigijo leidybos teises, knygą net išvertė. O paskui ,,kažkas“ atsitiko. Taip galėčiau švelniai pasakyti. Tai nuostabu, juk ,,АСТ“ yra išleidusi gerokai aštresnių valdžios atžvilgiu knygų. Čia, matyt, kažkas išsigando, kad publikacijoje išvys savo pavardę. Taigi, manau, reikalas toks. Tikėtina, kad terminas ,,АСТ“ leisti knygą jau yra pasibaigęs, bet net jei dabar knyga būtų išleista, tai nepadarytų ypatingo įspūdžio. Pasikeitė skaitytojų auditorija.
Beje, į provokaciją su Mitrochinu kažkas pas mus, galbūt tas pats Kobaladzė, atsakė Tomlinsono istorija (Ričardas Tomlinsonas, buvęs britų žvalgybos MI 6 karininkas, išleido savo skandalingus memuarus ,,Didis nepasisekimas“ anglų kalba Rusijos leidykloje ,,Fregata“ 2000-aisiais, 2001 metais išėjo rusiškasis vertimas. Leidykla išnyko išsyk knygai išėjus, Agentura.Ru pastaba).
O dabar mūsų akivaizdoje jau metai vyksta milžiniškas skandalas – Internete paskleisti vadinamieji ,,Vasiljevo popieriai“ (buvęs pirmosios KGB vyriausiosios valdybos karininkas, po 90-ųjų Maskvos laikraščio ,,Komjaunimo tiesa“ žurnalistas, Aleksandras Vasiljevas 1993 metais buvo pakviestas parašyti oficialią UŽT istoriją ir jam buvo leista naudotis žvalgybos archyvais.
1996 metų gegužę Vasiljevas išvažiavo iš Rusijos išsiveždamas savo užrašus. 2009 metais JAV teritorijoje išėjo knyga ,,Spies: The Rise and Fall of the KGB in America“, visa medžiaga pateikta internete, Agentura.Ru pastaba). Rusijos spectarnybos visiškai niekaip nereaguoja. Štai ir rodiklis, kad jų visiškai nejaudina jų pačių reputacija.
Dėl Erlio knygos, tai jos ir dabar Rusijoje niekas nepirktų. Turiu omeny skaitytojus. Įsitikinęs, kad ir šiandien spausti leidėjus įmanoma ir dar labiau, negu kada nors. Bet leidėjai jos nepublikuotų visų pirma komerciniais sumetimais. Mūsų ,,portfelyje“ sukauptos naujos istorikų Olego Mazochino, Michailo Boltunovo, Olego Hlobustovo, Nikolajaus Čeruševo ir kitų knygos, o man neleidžia pradėti leisti naujos serijos apie spectarnybas – suprask, nebus paklausos!
JAV ir Didžiojoje Britanijoje apie spectarnybas rašo žurnalistai, buvę darbuotojai ir istorikai, o pas mus žurnalistinės literatūros šia tema beveik nėra. Ar Jums neatrodo, kad Rusijoje yra gerokas perkreipimas istorijos pusėn dabarties sąskaita?
Beprasmiška apie tai galvoti! Mes gyvename valstybėje, kur tiesos apie dabartį niekas nerašys. Nejaugi po Anos Politkovskajos dar kas nors norės į ten lįsti? Nors savižudžių daug, tačiau jie renkasi paprastesnius būdus.
Ar žurnalistinė literatūra apie slaptąsias tarnybas pas mus turėtų paklausą?
Nemanau, kad tai būtų bestseleris, bet tiražas tikrai būtų parduotas. Reikalas tas, kad šių knygų auditorija – liberali opozicinė publika, sudaranti itin mažą visuomenės nuošimtį. Tokių knygų tiražas galėtų būti nuo 3-jų iki daugių daugiausiai 10-ies tūkst. egzempliorių. Tai neblogai, bet tai anaiptol ne bestseleris.
Be to, mūsų žurnalistai nerašo knygų dar ir todėl, kad iš jų neuždirbsi. Žurnalistas savo leidykloje pagal darbo apimtis gauna tris keturis kartus daugiau, nei jis galėtų uždirbti rašydamas knygas. Knygos mūsų šalyje nieko neduoda ir įvaizdžio atžvilgiu – mes neturime tokios premijos kaip, pavyzdžiui, Pulicerio premija, atsiliepimų sistemos, profilinio recenzavimo žiniasklaidoje, apskritai nėra sistemos, pereinančios į industriją. Tad knyga bus išleista tuštumon. Tačiau kažkokių vertimų pasitaiko. Pvz., Džordžo Teneto ,,Štormo vidury“ iš serijos ,,Komersanto biblioteka“ ,,Eksmo“ leidykloje. Arba ,,Europos“ leidyklos ,,Slaptieji CŽV kalėjimai“.
Ir tai nieko Rusijoje nejaudina. Poreikio nėra, viskas išpilama.
Kodėl pas mus neleidžiamos knygos, išgarsėjusios Vakaruose – apie ,,Al Qaedą“, apie karus Afganistane ir Irake, apie Guantanamo kalėjimą?
Tos knygos susijusios su Amerika ir jos karais, jos problemomis, todėl ten nuobodžiaujančiai publikai tai įdomu. Pas mus liaudis arba vagia, arba bando išgyventi. Ir dar. Rusija dabar neturi akivaizdaus priešo. Tiksliau priešų pakanka, bet valdžia (t.y. ir TV) apsimeta, kad jų nėra.
O pačios spectarnybos niekam šalyje nereikalingos ir neįdomios. Jeigu žmonės nejaučia neapykantos, tai ir nelabai gerbia. Jeigu nebijo, tai ir nenori apie jas nieko žinoti, kad negadintų sau be reikalo nuotaikos. Taigi šiandien Rusijoje negali pasirodyti bestseleris apie spectarnybas. Nebent Akuninas arba Pelevinas ką nors parašytų.
Nuotraukoje: istorikas ir leidėjas, knygos “GRU imperija“ bendraautorius Aleksandras Kolpakidis.
Interviu buvo paskelbtas Agentura.Ru portale 2010-ųjų metų pabaigoje.
2012.04.28
