Algimantas Matulevičius. Lietuva dar turi galimybę (2)


Print
matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje žmonėms suformuota klaidinga nuomonė, kad Prezidentas yra tik atstovaujantis asmuo, atsakingas už užsienio politiką.

Apie mūsų galimybes jau užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-lietuva-dar-turi-galimybe-1/).

Taip, šį tą nuveikti mes galime ir užsienio politikoje – pateikti savo siūlymus, parengti kai kurias iniciatyvas ir pan. Tačiau ir jos privalo būti padiktuotos mūsų valstybės, jos piliečių gerovės interesų – juos tenkinti, o ne paminti ar ignoruoti.

Mano jau aptartos Skaidrumo sistemos praktinis įgyvendinimas Lietuvoje galėtų tapti gražiu užkrečiančiu pavyzdžiu ir visai ES bei kitoms pasaulio valstybėms.

Kas trukdo, atlikus konkrečius namų darbus, Lietuvoje priėmus Skaidrumo sistemos kodeksą ir praktiškai „įsukus“ jo mechanizmą, pasiūlyti iniciatyvą Briuseliui – „Lietuva – už skaidrią Europos Sąjungą“?

Nematau objektyvių kliūčių, kad to nebūtų įmanoma padaryti.

Teiginys, kad Prezidentas neturi galių, yra pačių prezidentų ir jų aplinkos pagimdytas mitas. Atsiverskime mūsų Konstituciją ir pamatysime, kokios didžiulės galios ir įtaka tenka Prezidentui vien skiriant visų teisėsaugos institucijų vadovus, jų pavaduotojus. O teisėjų korpusą formuoja praktiškai vien valstybės vadovas.

Nereikia būti išminčiumi norint suprasti, kad jeigu tu jau suteiki žmogui pareigas, tai gali iš jų ir atleisti ar bent tai inicijuoti – kaip ir pareikalauti teigiamų veiklos rezultatų. Tačiau per nepriklausomybės metus praktiškai nė vienas aukštas teisėsaugos pareigūnas nebuvo atleistas ar kitaip nubaustas už prastus darbo rezultatus, ir tai parodo, kaip neefektyviai veikia mūsų prezidentai su savo patarėjų komandomis.

Tarp kitko, nė karto metiniuose prezidentų pranešimuose LR Seime neteko nei iš vieno šalies vadovo išgirsti nuoširdų savikritišką prisipažinimą, kad su teisėsaugos problemomis nesiseka susitvarkyti. O juk tai – visų kitų darbų pagrindų pagrindas, ir jokie „laisvės piknikai“ to neatstos.

Rūpintis tik savo įvaizdžiu bei reitingais ir šokti su vaikučiais aplink eglutę valstybės vadovui ar vadovei nepakanka – mūsų šaliai tai per brangiai kainuoja tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Nes kai šitaip elgiasi pirmas valstybės asmuo, jo pavyzdžiu seka kiti.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip susiformuoja klaidingas įsitikinimas, kad šioje valstybėje net nebūtina aukotis ir stengtis, nes ir be to įmanoma turėti gerus reitingus. O jie bus, jeigu turėsi gerus ryšius su žiniasklaida.

Tokia padėtis ir gimdo „tulpės“ laiškus ir tarpininkus masiulius bei pasidygėjimą keliantį pirmojo valstybės asmens nusižeminimą prieš oligarchus.

Taip parduodamas valstybės prestižas, o pati valstybė, jos aukščiausiosios institucijos tampa oligarchų įkaitu ir jų nuolankiu tarnu.

Suprantu, kad mane už šį sakinį kars, bet negaliu nepaklausti: o kuo mes tuomet skiriamės nuo Rusijos ir nuo jos vadovo?

Manau tuo, kad V. Putino oligarchai bent prisibijo, o pas mus Prezidentės – ne. Bet juk tokia padėtis – tai visiškas mūsų aukščiausio lygio vadovų krachas. Ir nieko – tyla… Ar tiesiog – nerišlūs pasamprotavimai.

O juk reikėjo išeiti prieš Lietuvą ir atvirai pripažinti padarius didžiulę klaidą. Ir – nuoširdžiai atsiprašyti visų žmonių, viešai pasmerkti tokias praktikas ir nuo jų atsiriboti.

Suprantama, pirmiausia tai nereikia pakliūti į tokią padėtį, kuri daro gėdą valstybei ir neša didžiulę žalą jos institucijoms. Kai net aukščiausias valstybės pareigūnas susisaistęs kompromituojančiais ryšiais, naivu tikėtis, kad jis bus principingas ir reikalaus atsakomybės iš jam atskaitingų institucijų vadovų. Ar juo labiau – iš teisėjų, į kurių veiklą apskritai niekas nedrįsta kištis.

Tam surastas puikus pasiteisinimas – atseit, teismai yra savarankiški, ir niekas neturi teisės jiems nurodinėti.

Tačiau Lietuvos piliečiai Prezidentą renka ne tam, kad jis nebyliai stebėtų, kaip teismuose, dangstantis nepriklausomumu, klesti korupcija ir selektyvinis teisingumas.

Lietuvos piliečiai Prezidentą renka tikėdamiesi, kad jis bus jų konstitucinių teisių garantas ir užtikrins jų visų lygybę prieš įstatymą – nepriklausomai nuo to, ar tu esi eilinis žmogus, ar turčius, žarstantis milijonus.

Kitaip sakant, žmonės pagrįstai tikisi, kad jeigu jiems, neduok Dieve, kažkas nutiks, tai jie turės visas Konstitucija garantuojamas galimybes savo pažeistas teises apginti teisme.

Manau, tuo vadovaudamasis Prezidentas ir turi veikti: prioritetas ir šventas dalykas jam turi būti ne teisėjų nepriklausomumas, kuris mūsų sąlygomis neretai virsta savivale, o žmonių teisės ir visų piliečių lygybė prieš įstatymą.

Deja, tokiu rakursu į teisingumo būklę mūsų valstybėje dar niekas nepažvelgė. Visą laiką tik ir tebuvo šnekama apie šventą teismų nepriklausomumo principą ir ribotas Prezidento galias (tai išgirsta visi, kurie kreipiasi į Daukanto aikštę pagalbos), o kad tuo metu teismuose Respublikos vardu buvo trypiamas teisingumas, visiem buvo nė motais.

Šitaip toliau nebegali būti: arba teisėjai, pasinaudodami išgirtąja savivalda, savo arklides išsimėžia patys, arba tai turi padaryti naujai išrinktas Prezidentas – gal net paleisdamas visą teisėjų korpusą ir atgal priimdamas tik tuos, paskui kuriuos nesivelka tamsus šleifas.

Dar vienas tikslingai kuriamas mitas – kad už vidaus politiką atsako tik šalies Vyriausybė. Ne ir dar kartą ne! Jeigu LR Konstitucijoje įvardyta, kad šalies vadovas yra LR Prezidentas, tai jis ir atsako už viską, įskaitant Vyriausybės veiklą – kartu su LR Seimu. Juk jis aktyviai dalyvauja formuojant tą Vyriausybę, todėl ir pareikalauti iš jos ne tik gali, bet net ir privalo. Be to, niekas nedraudžia Prezidentui pačiam imtis daugiau iniciatyvos sukuriant tokią sistemą, kuri leistų Lietuvoje įsiteisinti šalia teisinio ir socialiniam teisingumui. Tai būtų fundemantalios svarbos uždavinys, bet kol kas tik pasyviai fiksuojama, kaip oligarchai skurdina dirbančiuosius, mokėdami neadekvačius atlyginimus, ir kaip apvaginėja pensininkus, mokytojus, medikus, kultūros darbuotojus, piktybiškai nemokėdami mokesčių valstybei.

Lietuva, norėdama sukurti modernią šiuolaikišką ekonomiką, turi ryžtingai atsisakyti vartotojiškos ekonomikos, reikalaujančios daug resursų, ir pereiti prie konkrečios bendruomenės ir atskiro jos nario gyvenimo kokybės gerinimo.

Valstybės esminiu rūpesčiu turi tapti visos valstybės žmonių gyvenimo kokybė. Tai pasireiškia aktyvia kiekvieno veikla – darbu, geru atlyginimu, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniu maistu, sveikesne gyvensena, galimybe auginti vaikus ir juos lavinti, ugdant atsakingas bei neordinarias asmenybes ir gerus specialistus. Tai pasiekiama vystant šalies ūkį aukštųjų technologijų, mokslo pasiekimų pagrindu visose veiklos srityse.

Čia šalies vadovas turi veikti kartu su Vyriausybe ir siekti, kad būtų susitarta su visais socialiniais sluoksniais, kaip sutvarkyti šalies ūkį – kad jis per kuo trumpesnį laiką, investuojant tiek valstybės, tiek gyventojų ir privačių bendrovių lėšas, pasiektų užsibrėžtą teigiamą rezultatą.

Šalies poreikių tenkinimas savos gamybos produktais turėtų tapti valstybės prioritetu. Didieji miestai nebeplečiami, jie išlieka mokslo ir kultūros centrais, o gamyba perkeliama į regionus. Pakeičiamas požiūris į urbanistiką, t.y. gyvenamą aplinką.

Sukuriama tokia sistema, kai gyvenamoji aplinka kiek įmanoma labiau priartinama prie Gyvosios Gamtos, išnaudojant jos bei šiuolaikinių technologijų teikiamus privalumus ir taip iš esmės pagerinant gyvenimo kokybę. Valstybė investuoja į šiuolaikines technologijas, pirmiausia – švarios energetikos, švaraus transporto, sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, į naujoviško švietimo ir mokslo sritis.

Būtina atsisakyti klaidingo požiūrio, kad tik versle sukuriama pridėtinė vertė. Pridėtinę vertę kuria ir mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros įstaigos, net pramogų industrija. Verslą būtina vertinti kaip ir kiekvieną naudingą žmogaus veiklos sritį, bet negalima jam priskirti dangiškų galių.

Verslas atlieka labai reikalingą funkciją valstybės gyvenime, bet ir kitos veiklos sritys valstybės bendruomenei ne mažiau reikalingos ir svarbios.

Valstybei būtinos investicijos, bet vėl gi nereikėtų pamiršti, kad investuotojas deda pinigus ne iš altruizmo, o dėl to, kad tikisi gauti naudą. Valstybė turi atsakingai vertinti investicijų naudą ir numatyti, kokios bus pasekmės. Svarbiausia pasverti, ar tai bus naudinga Lietuvos žmonėms visais įmanomais aspektais.

Besikviečiant užsienio investuotojus, Lietuvoje pamirštama, kad yra daug neišnaudotų vidinių galimybių: dideliems, bendravalstybinę reikšmę turintiems ir skaidriems verslo projektams visų pirma turėtų būti panaudojamos valstybės ir Lietuvos gyventojų bei verslo laisvos lėšos. Šalies bankuose ir kitose finansinėse institucijose laikoma apie 20 milijardų eurų gyventojų ir įmonių piniginių lėšų – ir dažniausiai laikoma be palūkanų.

Tai – didžiulis kapitalas, kurį valstybė, sukūrusi perspektyvius projektus energetikos, transporto, infrastruktūros, IT srityse, galėtų efektyviai panaudoti. Tam tereikia kūrybingumo ir noro.

Labai svarbi valstybės vadovo priedermė – ne vaikytis pigaus populiarumo ir tenkinti vadovo ego, o ginti bendrąjį visuomenės interesą. XXI amžiuje nebegalime leisti vienam asmeniui ar grupei beatodairiškai siekti naudos bet kokia kaina, paminant bendruosius valstybės interesus.

Visų pirma, būtina įvertinti, kokią naudą ta veikla atneša bendruomenei, valstybei ir kokios jos socialinės pasekmės. Jeigu šiandien Lietuva pirmauja ES pagal skurstančiųjų skaičių ir mažiausius atlyginimus, tai dėl to kalti ir buvę bei esantys valstybės vadovai – be išimties ir visų rangų – kad leido susidaryti tokiai apgailėtinai bei gėdingai padėčiai.

Būtent šalies vadovas gali ir privalo sutelkti visą šalies bendruomenę didiesiems strateginiams valstybės tikslams pasiekti.

O koks didingesnis tikslas dar gali būti, nei atkurti mūsų Tėvynę Lietuvą?

Korupcijos pančiai Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai skamba gražiai, bet ir su didele doze pesimizmo. Ar išvis tai įmanoma? Ar mes jau nepasiekėme to kritinio taško, kai padėtis tampa nebepataisoma? Pagaliau, ar užteks jėgų, kai jau prarasta kone milijonas piliečių?..

Vis dėlto manau, kad padėtį dar įmanoma pataisyti, tačiau su viena esmine sąlyga – jeigu dauguma iš mūsų supras, kad tik nuo kiekvieno atsakingos pozicijos ir apsisprendimo ta galimybė priklauso. Ir nesvarbu, kur mes begyventume – čia, Tėvynėje, ar tremtyje (dažniausiai priverstinėje).

Jei iš tikrųjų norime, kad ir po 100 metų čia būtų Lietuva, turime apsispręsti. O jei nusisuksime, tai žinokime, kad dalyvaujame Lietuvos kaip valstybės laidotuvėse.

2018.08.31; 10:41